Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
K.Gudonytė: „Paaugliai – įdomiausia visuomenės dalis“

Veikli, energinga ir labai produktyvi kūrėja Kristina Gudonytė nepratusi būti ramiai. Teatre, kine ir televizijoje vaidinti ji pradėjo būdama vos 7-erių. Paaugusi uoliai karstėsi Vilniaus senamiesčio stogais ir rašė dienoraščius. O vėliau į rankas paėmė ir teptuką. Kad ir kuo ji užsiimtų, viską daro šimtu procentų, įdeda ne tik daug pastangų, bet ir širdies. 16 tapybos parodų, 5 knygos ir nemenka krūva spektaklių bei filmų – darbštumo K.Gudonytei netrūksta. Prieš kelias dienas už knygą jaunimui „Jie grįžta per pilnatį“ atsiėmusi Patriotų premiją, su ta pačia knyga autorė nominuota ir Metų knygos paaugliams kategorijoje.

Skaitė viską iš eilės

Savo vaikystę Kristina vadina netradicine, bet labai įdomia. Vos išmokusi skaityti, mergaitė visa galva nėrė į literatūros pasaulį, kaip pati sako, visam gyvenimui. „Vaikystėje skaičiau viską iš eilės. Tradiciškai – palindusi po antklode ir su žibintuvėliu rankoje“, – juokėsi moteris. Smagiausia jai būdavo su draugais ginčytis apie perskaitytas knygas, jomis keistis.

Tai daryti ragino ir mama, kuri pati buvo itin gabi, smalsi, dėstė biologiją, tikybą ir dailę. „Gaila, kad mama neturėjo galimybių ir laiko atskleisti savo gabumus, mat ant jos pečių buvo ne tik visas namų ūkis, bet ir mes – trys vaikai“, – pasakojo K.Gudonytė. Ji gerai pamena, kaip mama mylėjo teatrą, į spektaklius dažnai vesdavosi ir vaikus. Tėtis buvo technokratas ir tokiais dalykais nesidomėjo.

Į menininkų pasaulį Kristina įžengė labai anksti – vos 7-erių. „Pas draugą mokiausi groti pianinu. Ten mane pastebėjo Henrikas Šablevičius, kuris tuo metu buvo režisieriaus Arūno Žebriūno padėjėjas. Jis pasiūlė pabandyti vaidinti. Nuo tada ir prasidėjo: ir kino studija, ir radijas, ir teatras“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Kristinos tėvams teko nemenkas išbandymas, mat kino filmų įgarsinimai dažnai vykdavo naktį. K.Gudonytė iki šiol atsimena, kaip mama kantriai koridoriuose laukdavo veikliosios dukters. „Namo kulniuodavome tik 2 ar 3 val. nakties, o 8 val. ryte jau turėdavau būti mokykloje. Nuovargis būdavo klaikus! Man nuolat leisdavo vitaminus, nuo išsekimo mokykloje buvau net apalpusi. To nepaisydama, be proto mėgavausi tuo, ką dariau“, – prisipažino Kristina.

Draudė būti aktore

Šiandien daugiausia paaugliams rašanti moteris pati paauglystėje buvo tyliai maištinga. „Aš nešūkaudavau, netriukšmaudavau, netrankydavau durimis, bet visada padarydavau savaip. Buvau užsispyrusi ir turėjau neįprastų pomėgių“, – šypsojosi K.Gudonytė. Mergaitei labai patikdavo karstytis stogais, laipioti medžiais. Buvo užsikorusi net ant Šv. Onos bažnyčios stogo. Smagindavosi ir Vingio parke: užlipusi į pušies viršūnę, laiminga siūbuodavo į šonus. Vėliau pamėgo landžioti po sostinės senamiesčio rūsius.

„Kai baigiau mokyklą, tėvai griežtai uždraudė stoti į aktorinį. Ypač prieš buvo tėtis, o jo balsas šeimoje buvo lemiamas. Tada dar buvau gana paklusni, tad įstojau į vokiečių filologiją“, – jaunystės įvykius prisiminė moteris. Tačiau Vilniaus universitete ji mokėsi tik dvejus metus. Vėliau nieko nesakiusi tėvams iš universiteto atsiėmė dokumentus ir nuėjo mokytis aktorystės pas Henriką Vancevičių, kuris tuo metu Vilniuje kaip tik rinko kursą.

Studijuodama Konservatorijoje, Kristina išbandė ir dar vieną veiklą – tapybą. „Tuo metu viename kambaryje gyvenome su Marija Rusteikaite. Norėjau piešti peizažus, o kambariokė pasiūlė nutapyti ją. Ir pavyko. Vėliau nutapiau visą seriją aktorių, piešiau ir įvairias kompozicijas su daug figūrų“, – pasakojo K.Gudonytė. Ji jau yra surengusi 16 savo tapybos darbų parodų.

Lengvi keliai nedomina

K.Gudonytė ėmėsi ir rašyti, lyg aktorystės ir tapybos būtų per mažai. Kaip pati sako, rašymas ją lydi nuo paauglystės, kai rašė dienoraščius. Šiandien ne vieną premiją pelniusi rašytoja prisipažino, kad, nors mėgo ir mėgsta bendrauti, būdama paauglė, geriausiai „išsikraudavo“ rašydama dienoraščius. „Knygoje „Blogos mergaitės dienoraštis“ yra labai daug manęs. Rašydama šią knygą ir skaitydama savo vaikystės bei paauglystės dienoraščius, išgyvenau tikrą emocijų puokštę: ir verkiau, ir juokiausi suprasdama, kad tai tikrai buvau aš. Kaip giliai tuo metu išgyvenau kiekvieną smulkmeną!“ – stebėjosi Kristina.

Tiesa, knygas rašyti K.Gudonytė pradėjo tik 2002 m., iki tol rašė tik inscenizacijas statomiems spektakliams. Pirmoji autorės knyga „Gėlių dvaras“ gimė tuo metu, kai veikli moteris netikėtai susilaužė koją. „Nežinojau, kur dėtis. Negalėjau nei vaikščioti, nei prodiusuoti, nei režisuoti. Nieko neveikti irgi negalėjau“, – juokėsi rašytoja, aktorė ir dailininkė.

Kristinos knygos skirtos paaugliams, kuriems įtikti sunkiausia. Tačiau būtent tai jai ir sukelia dar didesnį norą bei azartą rašyti būtent jiems. „Man nepatinka vaikščioti lengvais keliais. Jiems įtikti, žinoma, yra sunku, tačiau man su paaugliais bendrauti labai paprasta. Su didžiausiu malonumu važinėju į susitikimus su jais. Žinau, kad jiems klaikiai sunku. Juk jie nei suaugę, nei vaikai“, – sakė knygų autorė.

Vaikus vadina draugais

K.Gudonytė gerai atsimena, kad ir pačiai šis etapas buvo labai skausmingas. „Kai draugavau su pirmuoju vyru, namo turėdavau grįžti ne vėliau nei 22 val. O aš tyčia dar pusvalandį prie namų durų stypsodavau, kad pažeisčiau šią taisyklę. Man buvo pikta, kad manimi nepasitiki, kad mano, jog pati neturiu smegenų ir negaliu atskirti, kas gerai, o kas blogai. Žinoma, nuo tėvo visada gaudavau velnių“, – linksmai apie savo paauglystę pasakojo moteris. Kristina pripažino, kad paaugliai jai yra įdomiausia visuomenės dalis.

Pati du vaikus užauginusi vilnietė sako, kad turi labai gerą emocinę atmintį, todėl niekada nebuvo pernelyg griežta mama. Ji džiaugiasi iki šiol išsaugojusi artimą draugystę su jau suaugusiais dukra Elžbieta ir sūnumi Karoliu. „Jei kas blogai, jie lekia pas mane“, – sakė K.Gudonytė.

Nelengva duona

Dažnai į susitikimus su paaugliais važinėjanti rašytoja džiaugiasi, kad šiandien jie ne tik naršo po internetą ir žaidžia kompiuterinius žaidimus, bet ir skaito. „Susitikusi su vaikais, visada stengiuosi įsiklausyti, ką jie sako. Po knygų „Blogos mergaitės dienoraštis“ ir „Ida iš šešėlių sodo“ ji sulaukė berniukų priekaištų, kad knygos daugiau skirtos mergaitėms. „Atsižvelgiau. Paskutinėje mano knygoje pagrindiniai veikėjai yra berniukai“, – juokėsi autorė.

Kiekvienos knygos rašymas K.Gudonytei buvo savita patirtis. „Blogos mergaitės dienoraštį“ ji parašė per mažiau nei metus, o štai „Jie grįžta per pilnatį“ parašyti užtruko trejus metus. „Didžioji kūrybos dalis vyksta galvoje. Ten susiformuoja personažai, pagrindinė knygos mintis, siužetinės linijos. Žinoma, rašant daug kas keičiasi, bet pirminis planas, vizija susidėlioja galvoje. Paskutiniajai knygai informaciją rinkau beveik dvejus metus. Norėjau priartinti praeities epochas. Juk XVI a. žmonės buvo tokie patys, kaip šiandien: šilti, jaučiantys, mylintys, bijantys. Ir mes kažkada būsime praeitis. Siekiau sužmoginti santykį su istorinėmis asmenybėmis“, – apie savo naujausią knygą kalbėjo Kristina. Pasak rašytojos, tai nėra lengva duona, nes rašant kyla daugybė įvairių emocijų, išgyvenimų. Bet būtent todėl ir įdomu.

Svarbu įvertinimas

Praėjusį ketvirtadienį K.Gudonytei buvo įteikta Patriotų premija. Pati premija sulaukė daug kalbų ir įvairių reakcijų, tačiau Kristinai tai neįdomu. „Tai tėra audra stiklinėje. Pati į tas intrigas veltis nenoriu, nes man ši premija reiškia darbo įvertinimą, ir man tai svarbu. Turiu tik vieną biografiją ir man visai negėda ten įrašyti tokią premiją. Pirmą kartą esu apdovanota už meilę Tėvynei. Gražu“, – apie neseniai gautą premiją kalbėjo rašytoja.

Ji sako neturinti priešų. Kurso draugai iki šiol Kristiną vadina vaiku, stebisi jos lyg ir naiviu žmonių vertinimu. „Suprantu, kad ne visi žmonės yra geri, bet į tuos jų „šlykštumėlius“ žiūriu kaip į silpnybes. Pavyzdžiui, į V.Putiną žiūriu kaip į psichinį ligonį. Tokių nereikėtų prileisti prie valdžios. Man kiekvienas žmogus yra didelė vertybė. Galiu ir su bomželiu prie konteinerio paplepėti. Tai ne mažiau praplečia akiratį nei kelionės“, – sakė K.Gudonytė.

Dar jai labai svarbus teisingumo jausmas. „Negaliu pakęsti neteisybės gal todėl, kad esu Šaulys. Mama vis ragindavo nusileisti ant žemės. Ar nusileidau? Ne, jau beviltiška“, – linksmai pokalbį baigė pašnekovė.

Rekomenduojami video