Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Juvelyrė ant motociklo, arba  kaip žalvaris pavergė širdį

„Dabar visi jau susitaikė su tuo, kad esu užsispyrusi, ir jei jau tikrai kažko noriu – link to eisiu“, – sako juvelyrė Akvilė Petraitytė. Iš Jurbarko kilusi ir ten augusi, o dabar jau keliolika metų Vilniuje gyvenanti kūrėja savo siekiais ne kartą ir artimuosius, ir draugus vertė iš nuostabos kilnoti antakius.

„Kaltas“ užsispyrimas

„Mano aplinkoje jau nieko nebestebina tokie „įdomesni“ mano gyvenimo vingiai, bet kaip jie susiklostė paaiškinti negaliu net pati. Visa tai kažkaip į mano gyvenimą atėjo savaime, kiekvienas dalykas savu metu“, – juokiasi Akvilė.

Iš pradžių buvo gitara. Merginų, grojančių lyriškas dainas akustinėmis gitaromis, yra daug, tačiau elektrinėmis gitaromis brūžinančių dailiosios lyties atstovių dažnai neišvysi.

„Gitara groti pradėjau dar mokyklos laikais, tačiau neilgai truko, kad mano mylimiausi sunkiosios muzikos stiliai padiktuotų mintį įsigyti būtent elektrinį, o ne akustinį instrumentą. Pradžioj tėvams nelabai patiko ši beprotiška mintis, bet galop pasiūlė atsargų variantą: seną, labai prastai derančią ir blogai skambančią klasikinę gitarą, kuria turėjau pramokti groti, jei jau tikrai noriu įsigyti tuo metu ganėtinai brangiai kainavusį instrumentą. Spėju, kad pavyko, nes su savo pirmąja elektrine gitara groju dar ir šiandien“, – prisimena A.Petraitytė.

Po to sekė motociklas. „Iš pradžių važinėdavau su draugais sėdėdama „ant galo“, kaip keleivė, ir kai, sukakus aštuoniolikai metų, pasidalinau su tėvais mintimis apie A kategorijos teises, į tai nebuvo pažiūrėta labai palankiai. Galiu tai suprasti, – tuo metu dar nebuvo taip kaip dabar įprasta, kad merginos važinėtų motociklais. Teises išsilaikiau jau atsikrausčiusi į Vilnių, motociklą nusipirkau bene pirmą pasitaikiusį ir tik tuomet pasisakiau tėvams, kokį „pokštą“ iškrėčiau“, – pasakoja Akvilė, ir galima tik įsivaizduoti jos tėvų reakciją, išvydus motociklą pasibalnojusią dukrą.

Kūrėja spėja, kad būtent užsispyrimas, o taip pat aplinkinių palaikymas ją atvedė ir iki juvelyrikos. „Ji mane domino nuo mažų dienų, bet niekada neturėjau nei tinkamų įgūdžių, nei tam reikalingų priemonių. Paauglystėje bandžiau savo laimę su karoliukais, paskui su modelinu, bet niekas per daug nedžiugino. Ir tik gerokai vėliau, netyčiom patekusi į žalvario papuošalų gamybos užsiėmimą, kurio metu pasidirbdinau sau labai kreivą ir ne itin gražų pakabutį, supratau, kad būtent čia ir turiu ieškoti atsakymų,“ – pačią pradžią papuošalų gamybos pasaulyje prisimena A.Petraitytė.

Nors dabar Akvilė papuošalus gamina jau ne vien tik iš žalvario, jis jai tebėra artimiausias. „Būtent jo mano kūryboje daugiausia – pati nešioju žalvario papuošalus, tad nenuostabu, kad šis metalas ir „prilipo“, – sako Akvilė.

Įkvepia gamta

Juvelyro dirbtuvė – ne kalvė, tačiau manantys, jog čia netenka braukti prakaito, klysta. Pasak A.Petraitytės – tai labai didelės kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis užsiėmimas, kai kūrybos procese į rankas paimamas ir pjūklas, plaktukas, kaltas, replės bei kiti įrankiai. „Tiesa, pačioje veiklos pradžioje turėjau viso labo vieną plaktuką, keletą replių ir vieną labai prastą metalo pjūklą. Dabar mano įrankių „kolekcija“ vos telpa ant stalo, prie kurio dirbu“, – pasakoja Akvilė, kurios sukurtas „Motės“ vardas vis labiau garsėja juvelyrų pasaulyje.

A.Petraitytė: „Galvojau, kuo galiu padėti užpultai šaliai – ir ėmiau kurti Ukrainos herbo trišakio formos pakabučius, už kuriuos visą kainą klientai pervesdavo tiesiai į paramos Ukrainai fondus. Pakabučius „iššlavė“ per keletą dienų, ir būtent tada pajutau, kad nors ir nežymiai, bet pagaliau bent kažkiek prisidedu prie to, kad šalis, kurią taip myliu, pasiektų pergalę.“

„Įkvėpimo savo kūrybai daugiausia semiuosi iš gamtos: lapeliai, paukštukai, mėnulis ir saulė, gėlių motyvai – viskas, ką tinkamu laiku pamatau, gali tapti puikia papuošalo idėja. Tiesiog reikia išmokti labai gerai įsižiūrėti į tai, kas aplink mus. Būtent dėl to potraukio gamtai ir pavadinau savo prekės ženklą „Mote“ – visų pirma baltų deivės, saugojusios miškingas vietoves, jų augmeniją ir gyvūniją, Miško Motės garbei. Toli gražu netapatinu savęs su deive, tačiau kaip kūrėja, ko gero, esu kiekvieno iš savo sukurtų papuošalų „motė“, – pasakoja Akvilė, kuri dar mokykloje, susižavėjusi istorijos pamokomis, įsitraukė į baltų kultūros puoselėjimą. – Su pačių papuošalų pavadinimais, tiesa, būna labai įvairiai. Kartais gimsta idėja, kuri iškart atsineša vardą, pavyzdžiui, vienas pirmųjų mano sukurtų ir vis dar vienas populiariausių žiedų „Kalnai“ gimė visiškai netyčia, bet pavadinimą sugalvojau bene tą pačią sekundę, kai pamačiau, kas išėjo – grublėta žiedo faktūra taip aiškiai priminė kalnus, kad net nereikėjo sukti galvos. Tačiau gerokai dažniau pasitaiko atvejų, kai valandų valandas praleidžiu galvodama, kaip gi šį papuošalą pavadinti. Išduosiu paslaptį – geriausias būdas sugalvoti yra tiesiog negalvoti ir pavadinti taip, kaip į galvą šovė pačią pirmą sekundę.“

Kaip pakabučiai kariams padėjo

Prieš kelis mėnesius Ukrainoje prasidėjęs karas labai smarkiai sukrėtė kūrėją. „Ukraina mano gyvenime jau seniai užima labai svarbią vietą. Jau trejus metus mokausi ukrainiečių kalbos, kažkurio apsilankymo Lvive metu teko net vietiniam taksi vairuotojui aiškinti kelią – ukrainietiškai. Labai daug draugų ir pažįstamų gyvena būtent ten, tad iki pandemijos, o ir po jos, bandydavau bent kartą per metus nuvykti į Ukrainą. Ten man patinka viskas – žmonės, gamta, architektūra, muzika, maistas. Dabar, kai visas pasaulis taip palaiko šalį, kurią tu palaikei dar gerokai prieš tai, yra kiek utopiškas jausmas, – pasakoja Akvilė. – Kai sužinojau apie prasidėjusį karą, žinoma, nesugebėjau ramiai sėdėti ir dirbti net ne kelias dienas, o kelias savaites, kiek laiko praverkta, aš net nebesuskaičiuočiau. Be perstojo rašiau draugams ukrainiečiams, klausiau, ar galiu kuo nors padėti, bet kuo gali padėti šiltai sėdėdamas taikos zonoje? Tada ir sugalvojau daryti tai, ką moku – Ukrainos herbo trišakio formos pakabučius, už kuriuos visą kainą klientai pervesdavo tiesiai į paramos Ukrainos kariams fondus. Pakabučius „iššlavė“ per keletą dienų, ir būtent tada pajutau, kad nors ir nežymiai, bet pagaliau bent kažkiek prisidedu prie to, kad šalis, kurią taip myliu, pasiektų pergalę.“

O kaip gi Jurbarkas – šaunus miestas ant Nemuno kranto, kurį Akvilė paliko išvykusi studijuoti į Vilnių? „Jurbarkas vis auga ir gražėja – bent jau taip atrodo, nes gana retai grįžtu į tėviškę. Būna, kad pasiilgstu gyvenimo Jurbarke, bet savęs ten jau seniai nebematau – dauguma draugų gyvena kitur, o ir veiklos ten man būtų mažoka. Be abejo, gyvenant sostinėje, dalykas, kurio trūksta labiausiai, – tai mažo miestelio tyla, bet Vilniuje gyvenu greta miško, tad kartais tos tylos ten ir einu ieškoti“, – sako juvelyrinių papuošalų kūrėja A.Petraitytė.


Rekomenduojami video