Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Juozas Kavaliauskas: kalvystės menas kaip poezija – išlieka amžiams

Gimęs Suvalkijoje, režisierius, dailininkas, pažintį su menu pradėjęs nuo tapybos, Juozas Kavaliauskas šiandien kala geležį ir kuria akmens skulptūras istorinėje jotvingių žemėje – Leipalingyje. Jis ne tik bene vienintelis Druskininkų krašte praktikuojantis kalvis, bet ir išskirtinės meno erdvės – „Malūno kalvės“ – įkūrėjas, smagus pašnekovas, istorijos ir savo amato žinovas, kalvystės meną prilyginantis poezijai – juk abu išlieka per amžius.

Kalvystė atėjo lyg stebuklas

„Kalvystė mane „užkabino“, sakyčiau, atsitiktinai, – mena amato pradžią Juozas. – Prieš kiek daugiau nei dešimtį metų atvažiavau į tautodailės plenerą Zyplių dvare su savo drobėmis, žiūriu, kad rimti vyrai kalviai įdomius dalykus daro, pabandžiau kalti geležį – visai neblogai pavyko.“

Sukonstravęs savo pirmąjį žaizdrelį, pasigaminęs priekalą, vis pabandydavo kažką nukalti. Patirties gerokai trūko, tad amato subtilybių stengėsi pasisemti iš kitų kalvių. Ypač didelį įspūdį paliko Kalvių dienos Druskininkuose, kur susirinkdavo kalviai iš visos Lietuvos – per 100 dalyvių, varžydavosi atlikdami įvairias kalviškas užduotis, būdavo renkamas Kalvių kalvis. Bet pasirodė, kad šis amatas labai užslaptintas, paslaptingas, kalviai nekalbūs, klausi – tyli, patarimais nesišvaisto.

Būtent tada Juozas prisiekė sau, kad jei kada turės savo mokinių, papasakos jiems viską, ką žinos ir mokės. Ir šiandien jis nelaiko jokios paslapties. Gal todėl „Malūno kalvėje“ niekada netrūksta smalsių svečių – tiek moksleivių, tiek suaugusiųjų, kuriems kalvis demonstruoja visą procesą nuo ugnies užkūrimo senoviniu būdu iki senųjų dumplių panaudojimo ir paties kalimo. Netgi patiems mažiausiems parengta atskira programėlė „Tuku tuku su plaktuku“.

Visgi didžiausias akstinas gilintis į kalvystę buvo pažintis su kalviu Vytautu Jaručiu, kuris drąsino ir palaikė, supažindino su rimtais kalviais, kurie jau „turėjo ir žodį, ir smūgį“. Taip J.Kavaliauskas pradėjo dalyvauti įvairiuose pleneruose Mažeikiuose, Užvenčio dvaro malūne, įgavo drąsos, kartu su kitais kalviais ėmė kurti rimtus darbus, įgijo meno kūrėjo statusą, žodžiu, keliavo pirmyn dideliais žingsniais.

„Kūryba atėjo kaip koks stebuklas, be jokios prievartos, sėmiau ją rieškučiomis, lyg ištroškęs gerti atradau savo šaltinį“, – prisimena Juozas.

Taip gimė daugybė kūrinių, ryškiausi monumentalieji praturtino Druskininkų savivaldybės viešąsias erdves. Visi tie darbai unikalūs ir saviti. Leipalingio miestelio centre stovi Leipalingio herbą simbolizuojanti „Liepa“, Jovaišių bendruomenės namų fasadą puošia pano „Vilkė“, Viečiūnų gyvenvietės centre į dangų stiebiasi kinetinė kompozicija „Vėjas“, o atvykstančiuosius į Grūto kaimą pasitinka monumentali skulptūra „Saulės vartai“ su kalviška kinetine viršūne. Šių metų vasarą istorinio Užvenčio parko meno kolekciją papildė bendras 16-os kalvių, tarp jų ir J.Kavaliausko, kūrinys – kalviškos saulėgrąžos Ukrainai. Gėles, kurios yra svarbus Ukrainos simbolis, į vieną puokštę kalviai sujungė metalinėmis juostomis, papuoštomis ukrainiečių vyšyvankos raštais.

Beje, Juozas, siekdamas atgaivinti Kalvių dienų tradiciją, puoselėti ir populiarinti senąjį kalvystės amatą, ėmėsi įgyvendinti idėją – surengti tarptautinį kalvystės plenerą „Plieninė plaštakė“. 2012 metas kartu su Druskininkų kultūros centru buvo surengtas pirmasis pleneras, į kurį rinkosi kalviai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių. Dabar jis vyksta kas dvejus metus: Druskininkų pramogų aikštėje visą savaitę dega žaizdrai, nuo tvirtų kūjo smūgių skamba priekalai, netyla edukaciniuose kalvystės užsiėmimuose dalyvaujančio jaunimo ir žiūrovų klegesys. Per šešerius plenero metus kalvystės amatą Druskininkuose demonstravo per 40 meistrų ne tik iš Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, jų sukurti darbai puošia Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokyklos, Leipalingio dvaro interjerą, A.Česnulio skulptūrų ir poilsio parko bei kalvystės studijos „Malūno kalvė“ erdves, Druskininkų senųjų kapinių vartus.

Svajonė ir prasmingiausias gyvenimo projektas

Visgi šiandien didžiausią pasitenkinimą Juozui kelia unikalus pastarųjų metų projektas – savo rankomis pastatytas vandens malūnas, kuriame jis demonstruoja atkurtą senovinę metalo apdirbimo įrangą, aprodo senuosius kalvystės ir buities įrenginius, įvairius ūkio padargus, kviečia pasigrožėti saulučių, kalviškosios kryždirbystės dirbinių, įtrauktų į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kolekcija. Šalia malūno kuriamas kalvystės darbų parkas, kuriame savo vietą randa kolegų ir draugų kalvių iš Lietuvos ir užsienio sukurtos metalo skulptūros. O kur dar dirbtiniame upelyje „apgyvendinti“ geležiniai žalčiukai, varlės ir vėžliukai!

Paklaustas, kada ir kur gimė tokia idėja, Juozas prisimena, kad dar vaikystėje tėtis pasakojo apie mažą malūnėlį prie upelio, kurį pats sukonstravo. „Ir aš apie tai pradėjau svajoti. Norėjau pastatyti vėjo ar net vandens malūną, bet... likimas pakišo koją, pakliuvau į avariją, tapau neįgalus, rodos, gyvenimas sustojo, – prisimena Juozas. – Tuomet nusprendžiau, kad gal laikas tą savo svajonę kaip nors kitaip realizuoti. Kūriau eskizus, matavau, braižiau, padariau maždaug pusantro metro dydžio malūno maketą, nukaldinau ir užkėliau ant stogo senovės tradicijas atspindinčią vėtrungę. Patekau su savo kūriniu į pirmus spaudos puslapius, išgarsėjau, netgi apdovanojimą už keistą idėją gavau – Druskininkų kultūros centro „Auksinį Atvelykio kiaušinį“. Maketas ir dabar tebėra „Malūno kalvėje“, labiausiai traukia vaikus, noriai jį apžiūrinėja.“

Ši sėkmė ir pasitaisiusi sveikata buvo stiprus impulsas grįžti prie malūno idėjos, tik dabar ne vėjo, ir ne maketą, o tikrą, vandens malūną prie upės pastatyti. Pradėjęs domėtis, sužinojo, kad Leipalingio kaime daugiau nei prieš 100 metų buvo randama balų rūdos, o prie upės stovėjusiame malūne lydoma geležis. Beje, netoliese tekančios Bilsinyčios upės pavadinimas kilęs nuo žodžio „bilsmas, bildesys“ – greičiausia todėl, kad čia kadaise buvo kalama geležis. Žinoma, tikslo atstatyti vandens malūną ant Seiros upės Juozas neturėjo, jam tiesiog norėjosi sukurti modelį – pavyzdį, kokiu principu senovėje veikė vandens malūnai, įdarbinti geležies lydymui. Tam buvo suformuota dirbtinė upė nuosavame sklype, žodžiu, atsirado per kiemą sruvenanti Gargažėlė.

Besvarstydamas savo malūno idėją, Juozas pradėjo rinkti visokius geležinius archeologinius radinius būsimai ekspozicijai, daug atsivežė ir iš užsienio šalių. Sukaupta daug įvairių metalinių įrankių ir mechanizmų, apie jų paskirtį dabar pasakojama lankytojams. Sumanė jis pagaminti ir unikalų plaktuką, veikiantį panašiu principu, kaip kadaise senajame malūne prie Seiros upės, šalia Leipalingio miestelio. Plaktukas sukonstruotas remiantis senaisiais brėžiniais ir pritaikytas „Malūno kalvei“. Tokio, veikiančio nuo vandens sukamo rato, dabar Lietuvoje nėra nė vieno, o anksčiau būdavo kiekviename malūne, kur lydydavo geležį.

„Kažkaip vis svarsčiau, kad turiu gi savo darbinę kalvę, ar man bereikia kitos, na, gal nebent žmonėms parodyti, kaip kadaise buvo geležis kalama, –  prisimena savo abejones kalvis. – Bet tuomet kažkas iš draugų mestelėjo frazę: „varyk pirmyn į praeitį“, – ir tai buvo lyg koks varikliukas toliau planuotis darbus.“

O pastatyti naują, bet senovinio tipo vandens malūną paskatino draugo iš Latvijos – garsaus kino režisieriaus Janio Streičs papasakota istorija, kad savo filmui nusprendė pastatyti naują senovinį namą. Ši mintis užkabino ir Juozą, kuris pagalvojo, kad statyti naują, bet senovinį malūną daug racionaliau nei restauruoti. Taip ir atsirado senojoje jotvingių žemėje praeitį menantis naujas statinys, pasakojantis Lietuvos kalvystės ir metalo gavybos istoriją, pristatantis kalvystės meną ir atskleidžiantis Leipalingio krašto unikalumą.

Malūno kalvės lankytojams rengiamos pažintinės ekskursijos, pasakojamos pilnos paslapčių istorijos apie jotvingius, vedamos kalvystės amato edukacijos vaikams ir suaugusiems. „Kožnas savo laimės kalvis“ – taip pavadinta kalvystės edukacija, kurios dalyviai praktiškai išbando šio darbo procesą ir kartu su kalviu kala „laimės pasagą“. Vaikai išbando įvairias atrakcijas ir žaidimus – pasagų ar aksčių mėtymą, vinių kalimą ir kitas.

Mes visi talentingi, tik kažkodėl save ribojame

„Man patinka geležis, nes ji, nors ir sunkiai apdirbama, yra labai ilgaamžė, – sako Juozas. – Žavi tai, kad kieta medžiaga įkaitusi tampa plastiška, kartais net pati padiktuoja formą, kaip toliau ją lenkti ar sukti.“ Anot jo, skobiant įrankiais medį ar akmenį, klaidos nebepataisysi, naujo sluoksnio neprilipdysi, o metalas paslankesnis, jį visada gali patempti.

Paklaustas, iš kur semiasi idėjų darbams, Juozas pirmiausia pabrėžia esąs krikščionis, tikintis žmogus, visose gyvenimo situacijose besistengiantis išlaikyti tikrąsias vertybes – elgtis išmintingai, suprasti žodžio prasmę, laikytis tiesos principų. Tad ir kūrybinės idėjos kyla iš tikėjimo amžinosiomis vertybėmis.

Juozui didelės kūrybinės atgaivos teikia kryždirbystės puoselėjimas. „Juk kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę ir archajišką žmogaus santykį su gamta, – sako kalvis. Tikrąją kryžiaus prasmę įtvirtina Jėzaus Kristaus auka už viso pasaulio nuodėmes, todėl kryžius kaip simbolis – amžinas.“

Gal todėl Juozas „Malūno kalvėje nukaltas pasagėles su malonumu dovanoja kitiems tikėdamas, kad laimės žmogui niekada nebus per daug.

Anot Juozo, kalvystės amatas nėra paprastas, bet stipriai norintis jo išmokti, degantis tuo noru pasieks savo ir pratęs tradiciją. „Tai labai unikali, teikianti plačias galimybes ir visaapimanti sritis, nes nė vienas amatas be geležies neišsiverčia, – svarsto jis. – Kalvis kala mąstydamas, neužtenka vien fizinės jėgos, svarbiausia turėti dvasinės stiprybės. Kūnas fiziškai pavargsta, bet ir greitai atsigauna, o štai dvasia gali sirgti labai ilgai.“

Priimdamas svečius „Malūno kalvėje“ ir juos išlydėdamas Juozas mintyse juos laimina, linkėdamas drąsiai svajoti, nes svajonės pildosi. Ir, beje, dėkoja žmonai Ingridai, kuri jo veiklai sukuria prasmę. „Mes turime bendrus planus, sutariame, nors kartais ir pasiginčijame, palaikome vienas kitą ir garsiai ištariame savo svajones. Kaip matote, jos sėkmingai pildosi, net su kaupu.“

Smiltė Radvilaitė

Rekomenduojami video