Kaip atrasti daugiau galerijų ir muziejų lankytojo ir juose eksponuojamo meno sąlyčio taškų? Kaip sukurti šiltą ir artimą santykį, kad lankytojas ne tik panorėtų sugrįžti, bet ir atsivestų būrį sekėjų? Kaip įveikti stereotipą, kad parodos – „nuobodu“? Tam skirtas muziejininkės Gintarės Markevičienės sumanytas kamerinių susitikimų ciklas „Meno gurkšnis“, buriantis kūrybinę bei parodų organizavimo virtuvę pažinti norinčius alytiškius (ir ne tik). Šįkart – susitikimas su Juozo Brusoko kūryba parodoje „Gyvenimo atspaudai“ ir bandymas atsakyti į klausimą: kodėl Alytus iki šiol neįvertino kūrėjo, kuris paliko jam gilius pėdsakus ne tik kaip menininkas, bet ir dailės mokytojas, ilgametis Alytaus dailės mokyklos dėstytojas?

Si­na­go­go­je – jau ket­vir­ta pa­ro­da

At­nau­jin­to­je Aly­taus si­na­go­go­je, o da­bar Au­dio­vi­zu­a­lių­jų me­nų cen­tre (Kau­no g. 9), iki va­sa­rio pa­bai­gos vei­kia aly­tiš­kio J.Bru­so­ko gra­fi­kos dar­bų pa­ro­da, skir­ta pa­mi­nė­ti gi­mi­mo 90-ąsias me­ti­nes. Pa­ro­da dė­me­sio ver­ta ne tik tuo, kad jo­je pri­sta­to­ma aly­tiš­kiams ne­ži­no­ma, iki šiol ne­eks­po­nuo­ta dai­li­nin­ko kū­ry­ba, bet ir ori­gi­na­liu jos pa­tei­ki­mu.

Pa­ro­dos „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ dai­li­nin­kė G.Mar­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja: „At­nau­jin­to­je si­na­go­go­je vyks­ta jau ket­vir­ta dai­lės pa­ro­da. Kū­ri­niai eks­po­nuo­ja­mi ant spe­cia­lių sten­dų (sie­ni­nė eks­po­zi­ci­ja šio­je erd­vė­je ne­ga­li­ma, ant jų yra ati­deng­ta is­to­ri­nė ta­py­ba), bet sta­cio­na­rus jų iš­dės­ty­mas erd­vė­je, o juk ne­si­no­ri, kad pa­ro­dos su­pa­na­šė­tų, ir ke­lia pa­pil­do­mų iš­šū­kių ku­ra­to­riui. Pa­ban­dė­me juos spręs­ti iš­di­din­da­mi au­to­riaus gra­fi­kos frag­men­tus, pa­ro­do­je taip pat eks­po­nuo­ja­mi J.Bru­so­ko duk­ters Ra­suo­lės, taip pat dai­li­nin­kės, kū­ri­niai, pa­nau­do­jo­me ir pa­ties dai­li­nin­ko por­tre­tų frag­men­tus, su­kur­tus fo­to­me­ni­nin­ko Vy­tau­to Sta­nio­nio.“

J.Bru­so­kas (1930–1991) – ta­len­tin­gas dai­li­nin­kas, dau­ge­liui mies­te bu­vo pui­kiai ži­no­mas, my­li­mas ir iki šiol ge­ru žo­džiu mi­ni­mas mo­ky­to­jas, tar­si taip iki ga­lo ir neat­si­sklei­dęs kaip kū­rė­jas.

Pa­sak G.Mar­ke­vi­čie­nės, jo kū­ri­niai ža­vi vie­nur pre­ci­ziš­kai ir su ju­ve­ly­ri­niu įsi­jau­ti­mu pa­pa­sa­ko­to­mis is­to­ri­jo­mis, ki­tur – su leng­vu įkvė­pi­mu ke­liais ran­kos pri­si­lie­ti­mais už­fik­suo­tu jaus­mu.

Daž­nai su­tin­ka­mi et­no­gra­fi­niai mo­ty­vai ir sim­bo­liai, at­ėję iš sak­mių, pa­sa­kų, dai­nų, sie­kian­tys gi­lią se­no­vę, vis­gi ir šian­dien te­bė­ra ak­tu­a­lūs ir ma­din­gi. Juo­se – ir šiuo­lai­kiš­kas mo­der­niz­mas, ir mu­zi­ka­li li­ni­jų rit­mi­ka, ku­rio­je ga­li­ma įžvelg­ti jo ben­dra­moks­lio tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te gra­fi­ko Sta­sio Kra­saus­ko įta­ką.

Mu­zie­jaus fon­de – tik ke­tu­ri dai­li­nin­ko dar­bai

Ne­ti­kė­ta, bet Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus fon­duo­se sau­go­mi vos ke­tu­ri J.Bru­so­ko dar­bai, o vi­sas gau­sus jo kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas yra šei­mos nuo­sa­vy­bė.

„Juo­zas re­tai da­ly­vau­da­vo pa­ro­do­se. Jo kū­ry­ba bu­vo dėl sa­vęs, o ne dėl pa­ro­dų, gau­sy­bė es­ki­zų liu­di­ja at­kak­lų sie­kį ras­ti no­ri­mą for­mą. Pa­ste­bė­ti­na, kad dai­li­nin­kas ne­ra­šė ant sa­vo dar­bų pa­va­di­ni­mų, tad pa­siū­lė­me pa­ro­dos „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ lan­ky­to­jams tar­si ir žai­di­mą – pa­ban­dy­ti su­gal­vo­ti juos pa­tiems“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

J.Bru­so­kas bu­vo vie­nas pir­mų­jų aly­tiš­kių, bai­gu­sių pro­fe­sio­na­lias dai­lės stu­di­jas (gra­fi­kos spe­cia­ly­bę Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te) ir grį­žu­sių dirb­ti į Aly­tų, ku­ria­me vi­są lai­ką po to gy­ve­no.

Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je jis mo­ky­to­ja­vo dau­giau kaip 20 me­tų. Kai bu­vo stei­gia­ma ši mo­kyk­la, Juo­zą ke­le­tą kar­tų kvie­tė į Vyk­do­mą­jį ko­mi­te­tą, kur jam bu­vo pri­myg­ti­nai siū­lo­ma tap­ti mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi. Ta­čiau jis ne­su­ti­ko, gir­di, nei va­do­vau­ti, nei kal­bų sa­ky­ti ne­mo­kąs. Pir­muo­ju di­rek­to­riu­mi ta­po Ri­man­tas Kas­pu­tis, J.Bru­so­kas – mo­ki­nių la­bai mėgs­ta­mu dės­ty­to­ju, ga­lė­ju­siu skir­ti dau­giau lai­ko jam taip sa­vai ir mie­lai kū­ry­bos kal­bai.

Gy­ve­ni­miš­ka lai­ky­se­na ir kū­ry­bos meist­rys­tė – tiek pat svar­bios

„Dar prieš de­šimt me­tų, kai bu­vau pa­ti vos įlei­du­si šak­nis Aly­tu­je ir ren­gė­me pir­mą ir iki šiol vie­nin­te­lę Juo­zo Bru­so­ko per­so­na­li­nę pa­ro­dą Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, man įstri­go jo meist­rys­tė, kal­ban­ti li­ni­ja. Ta­čiau šian­dien gal­vo­ju, kad to­kia pat svar­bi ir jo gy­ve­ni­miš­ka lai­ky­se­na. Mies­te, ku­rio žen­klas „My­liu“, šian­dien mū­sų tar­pu­sa­vio pa­gar­ba yra to­kia pat ak­tu­a­li“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

To­dėl jai la­bai įstri­gu­si dai­li­nin­ko anū­kės, Evelinos Brusokaitės, da­ly­va­vu­sios pa­ro­dos „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ ati­da­ry­me, min­tis apie tai, kad J.Bru­so­kas la­bai my­lė­jo ne tik šei­mą, drau­gus, bet ir be­są­ly­giš­kai vi­sus žmo­nes, la­bai aiš­kiai jiems tran­sliuo­da­mas sa­vo pa­gar­bą.

Pri­si­mi­ni­mais apie J.Bru­so­ką jo kū­ry­bai skir­to­je po­pie­tė­je „Me­no grukš­nis“ da­li­jo­si jį ge­rai pa­ži­no­ję žmo­nės. Eu­ge­ni­jaus Pet­raš­kos at­min­ty­je Juo­zas iš­li­ko kaip ra­my­bės ir san­tū­ru­mo įsi­kū­ni­ji­mas ge­rą­ja pras­me tarp Dai­lės mo­kyk­los mo­ky­to­jų.

Lo­re­ta Skrui­bie­nė, duk­ros Ra­suo­lės Bru­so­kai­tės kla­sio­kė, iš­sau­go­jo la­bai švie­sų drau­gės tė­vo at­mi­ni­mą. „Ypač įsi­mi­nė, kaip man, tuo­me­ti­nei Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tei, Juo­zas pa­ro­dy­da­vo sa­vo nau­jau­sius dar­bus. Tai bu­vo ypa­tin­ga pa­tir­tis, tą jaus­mą sau­go­ju iki šiol, nes, ži­nant jo san­tū­ru­mą, tai bu­vo tik­ras pri­pa­ži­ni­mo žen­klas – da­li­ni­ma­sis kū­ry­ba“, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta.

Jos ma­ny­mu, dai­li­nin­kas pats kar­tais jaus­da­vo­si pa­mirš­tas kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, ta­čiau to ne­su­reikš­min­da­vo.

Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kei Li­nai Va­lai­ty­tei J.Bru­so­kas dės­tė Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je. Jai įsi­mi­nė mo­ky­to­jo dė­me­sys kiek­vie­nam mo­ki­niui, as­me­niš­kas san­ty­kis. „Jei ki­ti mo­ky­to­jai pa­lik­da­vo kla­sę dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai, tai Juo­zas Bru­so­kas – nie­ka­da. Jis ne­veng­da­vo ir pa­gir­ti mo­ki­nių, o pa­sta­bas sa­ky­da­vo la­bai sub­ti­liai“, – pri­si­me­na ji.

„Mies­tui svar­bu at­ras­ti vi­sus sa­vo dai­li­nin­kus, nes jų skir­tin­gas skam­bė­ji­mas yra la­bai svar­bus kul­tū­ri­nė­je vi­su­mo­je. Man at­ro­do, kad Juo­zo Bru­so­ko kū­ry­ba dar lau­kia sa­vo va­lan­dos, kol bus at­ras­ta, o jos stip­ry­bė ir ver­tė šian­dien ga­lė­tų bū­ti tai, kad įvai­rios tech­ni­kos gra­fi­ko­je šiuo­lai­ki­nis žiū­ro­vas at­ran­da sa­vo dva­si­nę bū­se­ną“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

J.Bru­so­ko per­so­na­li­nė kū­ry­bos pa­ro­da „Gy­ve­ni­mo at­spau­dai“ Au­dio­vi­zu­a­lių­jų me­nų cen­tre veiks iki va­sa­rio pa­bai­gos.

„Juo­zas mo­kė­si ir stu­di­ja­vo Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te kar­tu su vi­sa ei­le šiuo me­tu ži­no­mų Lie­tu­vos me­no le­gen­dų – Ri­čar­du Vai­te­kū­nu, Pet­ru Rep­šiu, Sta­siu Kra­saus­ku. Jis pa­si­žy­mė­jo kaip ypa­tin­gai ta­len­tin­gas pie­šė­jas bei sa­vo ko­le­gų te­bė­ra di­džiai ger­bia­mas. Juo­zas bu­vo be­ne pir­ma­sis po­ka­rio vie­ti­nis gy­ven­to­jas, ta­pęs dai­li­nin­ku pro­fe­sio­na­lu ir su­grį­žęs gy­ven­ti ir kur­ti į gim­tą­sias vie­tas. Gal­būt to­dėl jam daug ir ne­rei­kė­jo kal­bė­ti – kiek­vie­na jo nu­brauk­ta li­ni­ja tei­gė gy­ve­ni­mą čia ir da­bar“

Re­das Dir­žys

„Šis dai­li­nin­kas sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do kuk­lu­mu ir už­da­ru­mu li­ko mies­te ne­at­skleis­tas, už­mirš­tas, pa­li­kęs gra­žų me­ni­nį pa­li­ki­mą, pil­ną vaiz­do tu­ri­nio iš­min­ties, meist­rys­tės, me­ni­nės kal­bos ir jos raiš­kos, itin aukš­to pro­fe­sio­na­lu­mo. Dar­bų tech­ni­nė įvai­ro­vė ste­bi­nan­ti, sub­ti­li. Ne tik tra­di­ci­niai lie­tu­viš­ku­mu, et­no ir mi­to­lo­gi­ne te­ma­ti­ka per­smelk­ti li­no rai­ži­niai, bet ir mi­ni­ma­lis­ti­niai, abst­rak­tūs, taik­lūs ir iš­kal­bin­gi itin mo­der­nūs at­spau­dai. Taip no­ri­si pri­sta­ty­ti šią pa­ro­dą: gy­ve­ni­mo bū­do, sti­liaus ir meist­rys­tės pa­vyz­dys“

Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė