Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jonas Mekas: „Civilizacija nuėjo klaidingu keliu“

„Išgyventi 95 metus ir dar būti maždaug tokiam, koks aš esu, yra normalu“, – sako Jonas Mekas. Kalbant Londone su šiuo avangardinio kino pradininku nesunku buvo įsitikinti, kad menininkas galvoja ne apie praeitį ir garbų savo amžių, o apie darbus, kuriuos dar turi nudirbti. Filmai, knygos, kiti kūrybiniai planai, susitikimai įvairiuose žemynuose – atrodytų, laiko diktatas J.Mekui negalioja. „Aš dirbu visą laiką“, – sako jis.

Į Londoną menininkas atvyko iš Niujorko, kuriame dabar gyvena, pristatyti savo pokalbių su kino kūrėjais knygos „Conversations With Film-Makers“. Kaip J.Mekas mylimas Didžiojoje Britanijoje, buvo galima įsitikinti susitikimo su juo metu: Londono kino teatras „PeckhamPlex“ buvo pilnutėlis, bilietai tapo deficitu jau prieš savaitę, J.Mekas salėje buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė.

1922 metais Lietuvoje gimęs J.Mekas 1944 metais pabėgo į Vakarus ir galiausiai, būdamas beveik 27-erių, apsigyveno Niujorke. Čia jis tapo tikra ne tik kino, bet ir visos avangardinės kultūros legenda.

Kūrėjas apdovanotas daugybe premijų, tačiau panašu, kad visa tai jam nerūpi. Jis tiki kitu, paslaptingu, idėjų pasauliu, kuriame laikas nėra svarbus. Tiksliau, anot J.Meko, mes gyvename nuolat besikeičiančioje tikrovėje, kur kiekvieną sekundę viskas jau visiškai kitaip, nei buvo prieš tai. O kasdienybę jis vis dar fiksuoja visuomet po ranka esančia vaizdo kamera arba užrašo spausdinimo mašinėle – ta pačia, kurią pirko 1955 metais.

Susitinkame su J.Meku Londono centre esančio „Hilton“ viešbučio „Double Tree“ kavinėje. „Ar aš čia gyvenu? Ne. Tik apsistojau“, – J.Meko akys žvitriai žybsi.

Kalbamės su jumis Londone, o ne Vilniuje. Lietuvoje jūs jau kurį laiką nesilankote, didžiąją dalį laiko leidžiate Niujorke. Ar dar palaikote ryšius su Lietuva?

Labai mažai ryšių su Lietuva turiu. Aš esu užsiėmęs ten, kur esu. Esu labai sėslus – kur apsistoju, kur įleidžiu šaknis, įsiveliu į tiek darbų, kad niekam kitam nelieka laiko.

Man kartais sako – gal važiuok pagyventi į Lietuvą? Kaip aš galiu išduoti viską ir išvažiuoti? Juk turiu tiek daug darbų su tiek daug žmonių. Kai kurios atsakomybės yra nedidelės, bet yra ir didelių atsakomybių. Negaliu staiga pasakyti: „Goodbye!“ O Lietuvoje neturiu jokių pareigų.

Bet galbūt bent jau sekate tai, kas vyksta Lietuvoje?

Nelengva tai sekti. Negaunu spaudos, negaunu filmų, negaunu knygų, tad nežinau, kas ten dedasi. Mane dažniausiai aplanko studentai – jauni lietuviai, naujoji karta. Kai kurie jų studijuoja Niujorke, kai kurie pravažiuodami sustoja. Tad aš bendrauju tik su naujausia Lietuvos karta.

Ką jums apskritai reiškia tėvynė? Ar jums svarbus ryšys su ja?

Išvažiavau iš Lietuvos, kai man buvo maždaug 20 metų, buvau jau subrendęs jaunas žmogus – tad visą Lietuvą turiu savo viduje. Ne tik visą dabartinę Lietuvą, tai eina iki Simono Daukanto ir toliau – tiek, kiek galiu prisiminti.

Tad fizinis ryšys jums visiškai nebūtinas?

Ne, nebūtinas. Gali gyventi bet kur ir būti lietuvis. Negali išbėgti, negali pabėgti. Gimei, užaugai ten, ir tai net lemia, kaip žiūri į gamtą, į žmones. Žinoma, augi, eini per gyvenimo stadijas – aš esu perėjęs gal per dešimt stadijų – kiekviena vis ką nors prideda prie tavęs. Taip ir augi, pasidarai platesnis, gilesnis.

Jūs pats pabrėžiate, kad gyvenate ne Amerikoje, o Niujorke.

Teisingai. Aš nesu daug keliavęs po Ameriką. Mano kelionės visuomet susijusios su universitetais, muziejais, o jų pažinimas visiškai neturi nieko bendro su to krašto pažinimu. Amerika yra labai didelė ir sudėtinga. Ir kartais stebiuosi girdėdamas, kas dedasi vienoje ar kitoje šios šalies vietoje.

Jūsų pagrindinis darbas dabar susijęs su didžiausios pasaulyje avangardinio kino saugyklos – Antologijos filmų archyvo – kūrimu?

Ne vien tik. Antologijos filmų archyvas yra mano pareigos kitiems, tačiau aš esu ir aš. Aš užsiimu ir kinu, rašau, – šiais metais išėjo trys mano knygos, kitais metais išeis dar dvi, gal netgi trys. Vieną knygą kaip tik dabar pristačiau Londone, prieš porą mėnesių buvo kitos mano knygos pristatymas taip pat Londone. Tad mano tiek galva, tiek rankos užimtos, o kartais ir kojos.

Lietuvoje jūs žinomas ne tik kaip filmų kūrėjas, bet ir kaip poetas, o užsienyje apie šią jūsų kūrybos pusę labai mažai kas žino. Kodėl?

Nes mano poezija rašyta lietuviškai, taigi prieinama tik lietuviams. Dėl to jie neretai apie mane žino tik kaip apie poetą. Mano kinas į Lietuvą atėjo labai vėlai – griuvus Sovietų Sąjungai. Ir jis yra ne visiems prieinamas, – tai netradicinis kinas, jis visai kitos formos, kitokio turinio.

Mano poezija Amerikoje, Europoje nežinoma – taip, jos yra išversta, tačiau juk poezijos knyga išleidžiama tūkstančio egzempliorių tiražu, o kinas prieinamas milijonams. Ir šiaip visur mažai kas domisi poezija, visiems visais būdais parduodama ir duodama proza.

Jūs aktyviai naudojatės internetu, jo suteikiamomis galimybėmis?

Taip. Jaunoji karta žino, ką aš darau internete, o vyresnioji karta apskritai nežino, kad aš ten dirbu.

Kaip internetas keičia visuomenę?

Drastiškai. Internetas pagreitina viską, – ne tik pasikalbėjimus tarp, tarkime, Tokijo ir Buenos Airių. Plinta ir tai, ką valgai, ką geri, kaip apsirengi, kokie tavo batai ar marškiniai – nieko nebėra asmeniško ar vietinio.

Žinoma, internetas atveria naujų galimybių, tačiau ne ką mažiau kalbama ir apie pavojus, kuriuos jis sukelia, atsirandančius naujus iššūkius.

Pavojai visada egzistavo ir egzistuos. Kaip jų išvengti ar juos sumažinti, reikėtų mąstyti nuo vaikystės, vėliau – mokyklos. Labai svarbu išsiauklėjimas, o tai yra šių laikų, šios civilizacijos silpnoji pusė – neužtektinai dėmesio skiriama išsiauklėjimui. Iš mokyklų, universitetų išmeta menus, filosofiją. Sako – kam mums jų reikia? Mums reikia amatų! Civilizacija nuėjo labai klaidingu keliu, ir nežinome, kur ji pasibaigs.

Skaitant JAV leidiniuose jūsų interviu stebina tai, kaip jūs su smulkmenomis prisimenate senus įvykius, kadaise sutiktus žmones. Kaip jūs fiksuojate įvykius? Ar rašote dienoraštį? Vis dar stengiatės kuo daugiau kasdienybės fiksuoti kamera?

Kai ką prisimenu, kai kas išblunka. Dienoraščių nerašau – rašau tik su savo kamera (išsitraukia iš kišenės nedidelę kamerą). Vienoje mano kišenėje pieštukas, kitoje – kamera, galiu pasirinkti, ką daryti. Dabar dažniausiai ne rašau, o fiksuoju kamera. Mašinėlę renkuosi, kai noriu užrašyti, registruoti ką nors iš aplinkos. Juk kamera gali užfiksuoti tik tai, kas prieš linzę, o to, kas galvoje, negali nufilmuoti, tad eini prie mašinėlės.

Vis dar rašote mašinėle, ne kompiuteriu?

Taip, spausdinu senamadiškai, ant popieriaus, mašinėle, kurią nusipirkau Čikagoje 1955 metais. „Olympia Deluxe“ iki šiol puikiai veikia. Įdėjo į ją lietuviškus klavišus, tad galiu rašyti lietuviškai ir angliškai.

Jums šiuo metu 95-eri. Ar keičiasi laiko pojūtis?

Viskas keičiasi. Po vienos sekundės jau viskas bus pasikeitę. Mes jau būsime kitur, kitu laiku. Toks ir yra mano laiko suvokimas – kad niekas nestovi vietoje, viskas nuo Didžiojo sprogimo eina į priekį. Graikai sakydavo „panta rhei“ – viskas gyvenime plaukia tarsi upė.

Viename interviu tokią būseną jūs apibūdinote kaip „paskutinio lapo ant medžio“.

Tai labai normalu. Ši sekundė, kurią gyvename, yra paskutinė evoliucijos sekundė, kitą sekundę ji tęsis toliau. Mes esame evoliucijos paskutinis atomas. Ir einame toliau. Mes paskutiniai tos evoliucijos, žmonijos lapeliai.

Ar religija jūsų gyvenime vaidina kokį nors vaidmenį?

Organizuotų religijų nepripažįstu, bet pripažįstu neišaiškinamą, nesuprantamą mūsų pačių pradžią, iš kur mes atėjome, kur mes nueisime. Aš tikiu, kad yra tai, ką mes vadiname Dievu. Šis terminas beveik nieko nereiškia, bet kartu apibūdina tai, ko mes jokiais žodžiais negalime pasakyti. Aš tikiu, kad egzistuoja neapibūdinama realybė. Trumpai drūtai – mes atėjome iš šviesos ir, jeigu neapsipurviname, mes vėl grįšime į šviesą. Esame pakeliui. O kaip tai vadinti – Dievu, bevardžiu, nesvarbu – aš tikiu, kad ten yra tikroji realybė. Mano draugai – tie, kuriems svarbesnis tas paslaptingas kitas gyvenimas negu šis, kuris dabar yra labai purvinas.

Ar turite svajonių, kurias galbūt norėtumėte įgyvendinti?

Ne, neturiu jokių tikslų, aš tiktai klausausi. Visos mano gyvenimo pastangos jau nuo 15-ųjų mano gyvenimo metų, kai perskaičiau Vydūno raštus, buvo skirtos tam, kaip išsilaisvinti ir būti labai atviram, kad girdėčiau tik tai, ką, kaip galėčiau pasakyti, siunčia angelai.

Tad Vydūnas jums padarė didžiausią įtaką?

Taip, mano išsilaisvinimui ir dvasiniam gyvenimui jis buvo labai svarbus.

Ar dabar dar atrandate ką nors, kas galėtų pakeisti jūsų suvokimą apie gyvenimą, kur link jis juda?

Prieš kokius penkerius metus pradėjau skaityti tas knygas, kurias mums liepdavo skaityti mokykloje. Dabar matau, kad jų nesupratau arba suvokiau klaidingai. Pavyzdžiui, Servanteso „Don Kichotas“. Kai skaičiau tada, atrodė, kad kvailiokas su malūnais kovoja. O dabar jaučiu, kad skaitau visai kitą knygą. Matau, kad Don Kichotas buvo idealistas, matau, kaip gyveno žmonės, ką jie galvojo, visi žmonių santykiai, visa to meto Ispanija stoja prieš mano akis.

Galbūt to idealisto personažas kiek primena ir jus?

Tuomet reikėjo, kad kas nors primintų žmonijai idealus, – tai per Don Kichotą Servantesas ir padarė. Iš dalies esu Don Kichotas, nes man nerūpi niekas, kas visuomenei šiuo metu rūpi.

Menininkai savo darbe neretai susiduria ir su ribų klausimu. Kas padeda, o kas jau kenkia, kas praplečia supratimą, o kas jį atbukina, kiek toli galima nueiti? Juk ir jūs pats savo laiku išbandėte psichodelinius narkotikus?

Taip, išbandžiau. Tačiau labai mažai. Norėjau sužinoti, kas tai yra. Bet aš niekada netęsiau to toliau. Ribų nėra ir jų niekada neprieisime tik dvasiniame gyvenime. Visur kitur yra ribos, kurių kartais labai reikia. Laikytis dešimties Dievo įsakymų yra labai reikalinga. O dabar viena didžiausių žmonijos problemų – ji būdinga daliai krikščionių, taip pat ir musulmonų – žmonės nesilaiko jokių įsakymų. O reikėtų. Jei norime atitaisyti tai, kur esame nuėję, turime laikytis jų.

Jūs šiame interviu nemažai kalbate apie darbą. Ar lieka laiko laisvalaikiui?

Darbas irgi yra laisvalaikis. Galima sakyti, kad aš niekada nedirbu arba dirbu visada. Kas yra darbas?

Viename interviu sakėte, kad jūsų įkvėpimas yra vynas...

Vyno per daug gerti irgi negerai. Manęs kartais klausia: „Tau jau 95-eri, ką mes turime daryti, kad sulauktume tokio amžiaus? Kaip taip ilgai išgyvenai?“ Aš sakau – gyventi 95 metus ir dar būti maždaug tokiam, koks aš esu, yra normalu. Bet jeigu susensta sulaukę 60, 70 metų, vadinasi, kažkur kažką padarė negerai, kažkur perdėjo. Gal per daug rūkė, per daug gėrė, per daug sekso buvo, per daug visko ėmė. Arba gal kažką tėvai darė blogai, o tu paveldėjai iš jų. Paveldėjimas juk gali peršokti ir dvidešimt kartų atgal.

Baigiame pokalbį ir atsisveikiname. „Galbūt dar kada nors susitiksime“, – sakau. „Taip, galbūt ten, kažkur visai kitur“, – atsako J.Mekas.

Audrius Ožalas

 

www.15min.lt

Rekomenduojami video