Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jaučiasi it dinozauras: medžio drožėjas baiminasi dėl savo amato

Vilkaviškio rajone, netoli poetų Salomėjos Nėries ir Kazio Bradūno tėviškių, Alvito kaime, stovi išskirtinio grožio Angelės bei Raimundo Blažaičių sodyba. Nėra jokių abejonių, kad čia gyvena meno pasaulį gerbiantys ir jį suprantantys žmonės. Angelė rūpinasi įvairiais miestelyje vykstančiais kultūriniais renginiais, o jos sutuoktinis yra visoje šalyje žinomas medžio drožėjas.

Žinomas visoje šalyje

Jo kūrinių galima rasti kone kiekviename Lietuvos mieste bei miestelyje. Pats Raimundas net teigia, kad vargu ar atsirastų kokia nors pasaulio valstybė, į kurią nebūtų iškeliavusi bent mažiausia jo gaminta skulptūrėlė. Drožėjo kūriniais išpuošta ir visa Blažaičių sodyba. Kadaise ji net buvo pripažinta gražiausia Vilkaviškio rajone. Galima neabejoti, kad šio titulo sodyba tikrai nusipelnė. Raimundo pridėtą ranką galima pamatyti beveik kiekvienoje namų kertelėje. Nuo teritorijoje paskleistų įvairaus dydžio ir pavidalo statulėlių net akys raibsta.

Anksčiau Raimundui žmona dažnai priekaištaudavo, kad šis savo darbais puošia kitų žmonių sodybas, o savąją pamiršta. Dabar tokių priekaištų vyras jau negirdi.

Blažaičių namuose yra ir dar vienas objektas, kurio iš pirmo žvilgsnio tikrai nebūtų galima priskirti medžio drožėjui. Tai – „batų medis“. Didelėje kieme augančioje pušyje kabo nesuskaičiuojamas kiekis batų porų. Raimundas pasakojo, kad maždaug prieš dešimtmetį į medį pradėti kabinti nusidėvėję ir nenešiojami batai šiandien kelia šypseną ne vienam svečiui ar tiesiog praeiviui.

Visgi R.Blažaitis visoje šalyje geriausiai žinomas visai ne dėl to. Jis – jau daugiau nei tris dešimtmečius žinomas kaip kryžių bei rūpintojėlių drožėjas. Aišku, vyrui nesunku pagaminti ir kitokio pobūdžio skulptūras, tačiau būtent kryžiai, koplytstulpiai ir rūpintojėliai jį išgarsino visoje šalyje ir net už jos ribų.

Žmonės vis dažniau ima dvejoti

Dar vaikystėje medžio gaminius pamėgęs R.Blažaitis su jais nesiskiria jau ne vieną dešimtmetį. Besimokydamas pradinėje mokykloje, Raimundas peiliuku išdrožė pirmąjį savo gaminį – ožiuką. Vėliau jis ėmė drožinėti įvairius su gamtos tematika susijusius dirbinius. Kad tai gali tapti pagrindine jo veikla ir pragyvenimo šaltiniu, vyras suprato vos šaliai atgavus nepriklausomybę. Tuomet jis jau buvo prikaupęs nemažai įvairių savo darbo medžio skulptūrėlių, tad su žmona išsiruošė į pirmąją savo mugę, vykusią sostinėje. Tąkart vyriškio dirbiniai buvo akimirksniu iššluoti.

R.Blažaičiui priklauso ir vienas šalies rekordas. Jis yra mažiausios šalyje rūpintojėlio skulptūros autorius. Jos aukštis – vos 12 milimetrų. Šį dirbinį suvalkietis kūrė net dvi savaites, o prieš tai turėjo įsigyti specialius įrankius, nes turimi buvo per stambūs.

„Netrukus po to mečiau valdiškus darbus ir pasinėriau į medžio drožybą. Iki šiol klientų taip ir nestigo. Tik karantinas buvo šiek tiek suvaržęs darbus. Kai jau atrodė, kad viskas grįžta į įprastas vėžes, prasidėjo karas Ukrainoje. Žmonės vėl pasimetė, išsigando dėl savo ateities, tad ir medžio drožėjų paslaugų poreikis ėmė mažėti. Kol kas užsakymų dar turiu, bet labai nedaug. Ankstesniais metais vos spėdavau suktis“, – pasakojo R.Blažaitis.

Šiais metais vyras privatiems užsakovams jau pagamino maždaug 6 metrų aukščio koplytstulpį, o šiuo metu pluša prie vieno ūkininko užsakytos meškos, laikančios bičių avilį, skulptūros.

„Pastaruoju metu kainos drastiškai pakilo. Dabar vien tokiai skulptūrai reikalingas ąžuolas kainuoja apie tūkstantį eurų. O kur dar transportavimo įkainiai, atlygis už darbą? Žmonės vis dažniau ima svarstyti, ar jiems reikia drožėjų paslaugų, ar gali išsiversti be jų. Paprastai prie didesnės apimtiems darbų užtrunku mėnesį. Kryžius, koplytstulpius ar tam tikras skulptūras gaminu vasaromis, lauke. Tuomet darbo valandų neskaičiuoju. Galiu į kambarį ateiti jau sutemus. Aišku, dirbti prie kaitrios saulės taip pat negalima. Kartais tenka laukti, kol atslinks pavėsingas šešėlis“, – pasakojo R.Blažaitis.

Menininkas teigė, kad jo darbus diktuoja klientai. Tik žiemomis jis savo dirbtuvėse drožinėja įvairaus dydžio rūpintojėlius, su kuriais, orams atšilus, keliauja į įvairias šalyje ar kaimyninėje Lenkijoje vykstančias muges. Ypač dažnai jis lankosi Punsko valsčiuje, kuriame gyvena daug lietuvių.

Įprastai per dieną Alvito gyventojas išdrožia bent 3–5 rūpintojėlius. Aišku, jei norėtų, greičiausiai tokio tipo skulptūrėlių sugebėtų pagaminti ir dar daugiau. Kartą suvalkietis su kitu medžio drožėju varžėsi, kuris greičiau išdroš rūpintojėlį. Tąkart Raimundas užtruko vos valandą.

Nykstantis amatas

Tokių tautodailininkų kaip Raimundas visoje šalyje yra vos kelios dešimtys. Pasak suvalkiečio, visi drožėjai puikiai tarpusavyje sutaria, noriai vyksta į vienų ar kitų rengiamus plenerus. Tiesa, pastaraisiais metais dėl karantino plenerų taip pat nevyko tiek, kiek norėtųsi.

„Jei organizuočiau kokį renginį, galėčiau kad ir šiandien paskambinti savo bičiuliams ir didžioji jų dalis nedelsiant atvyktų. Gaila, bet mūsų gretos retėja, o norinčiųjų perimti mūsų amatą beveik nėra. Žinau tik Dzūkijoje porą jaunesnių drožėjų, o visur kitur su medžiu dirba vyresni žmonės. Pažįstu ne vieną tėvą, kuris bandė šį amatą perduoti savo sūnums, tačiau nesėkmingai. Čia reikia pašaukimo. Jei jo neturėsi, su medžiu nedirbsi“, – kalbėjo pašnekovas.

R.Blažaitis: „Gaila, bet mūsų gretos retėja, o norinčiųjų perimti mūsų amatą beveik nėra. Žinau tik Dzūkijoje porą jaunesnių drožėjų, o visur kitur su medžiu dirba vyresni žmonės. Pažįstu ne vieną tėvą, kuris bandė šį amatą perduoti savo sūnums, tačiau nesėkmingai.“

Pats R.Blažaitis viliasi drožybos paslapčių išmokyti savo keturmetį anūkėlį Adomą. Pastarasis jau dabar noriai į rankas griebia senelio kaltus, tad šiam reikia saugoti, kad vaikas nesusižeistų.

Prilygsta olimpiniam aukso medaliui

R.Blažaičiui priklauso ir vienas šalies rekordas. Jis yra mažiausios šalyje rūpintojėlio skulptūros autorius. Jos aukštis – vos 12 milimetrų. Šį dirbinį suvalkietis kūrė net dvi savaites, o prieš tai turėjo įsigyti specialius įrankius, nes turimi buvo per stambūs.

Didelių įrankių drožėjui dažniausiai prireikia gaminant kryžius ar koplytstulpius, kurie yra viena iš jo vizitinių kortelių. R.Blažaitis dažniausiai gamina 5–6 metrų kryžius. Pats aukščiausias vyro pagamintas kryžius buvo 8 metrų aukščio.

Labiausiai suvalkietis bando lygiuotis į garsiausią Lietuvos kryždirbį ir dievdirbį Vincą Svirskį, tad savo medinius kryžius puošia skulptūriniais bareljefais. Pasak paties tautodailininko, kryžius turi būti toks, kad pro jį einant norėtųsi kepurę nusiimti.

Prieš keletą metų R.Blažaitis už kryždirbystę net buvo įvertintas aukso vainiku – garbingiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu.

„Mums, tautodailininkams, šis apdovanojimas prilygsta olimpiniam aukso medaliui. Kaip sportininkams, triumfavusiems olimpiadoje, nėra kur aukščiau kilti, taip ir mums“, – šypsojosi kryždirbys.

Dažniausiai tautodailininkas dirba su liepų mediena. Tiesa, neretai į rankas tenka paimti ir beržo šakų. Vis dėlto, anot skulptoriaus, su beržu galima dirbti tik žiemą ir tik turint krosnį, kad galėtum jau pagamintus dirbinius išdžiovinti. Sudėtingiausia, Raimundo teigimu, yra dirbti su ąžuolu.

„Iš tikrųjų mums, drožėjams, dažnai tinka net ir toks medis, kuris kitiems netinka net kaip malka. Mes vis tiek sugebame jį panaudoti“, – šypsojosi pašnekovas.

Šiandien suvalkietis labiausiai svajoja, kad kuo greičiau baigtųsi karas Ukrainoje ir gyvenimas vėl grįžtų į įprastas vėžes. Anot jo, karo pasekmes jaučia daugelio sričių atstovai. Menininkai – vieni iš jų.

Rekomenduojami video