Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J. Vaškevičiūtė: scenoje galiu būti visokia, kaip chameleonas

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistės, mecosoprano Jovitos Vaškevičiūtės kasdienybė – repeticijos, drabužių prisimatavimai, grimas, scena... Ji visomis prasmėmis yra savo specialybės vergė. Dainuodama įvairią muziką, vieną vakarą pasirodo sostinės Operos ir baleto scenoje, kitą – režisierės Dalios Ibelhauptaitės spektaklyje arba kuriame nors svečios šalies teatre. Tačiau visada ilgisi namų – savųjų Vilniuje ir tėvų Kaune – ir, žinoma, bičiulių, su kuriais gera pasiklausyti muzikos ar tiesiog pasėdėti tyloje, žvakei smilkstant.

Dainininkų, artistų gyvenimas gana spontaniškas: vieną dieną jie lyg ir neturi didelių planų, kitą – per akimirksnį horizontas nušvinta...

Taip ir yra. Tarkime, vasarą dar galėjau šiek tiek atsikvėpti, o dabar... Operos ir baleto teatre daug vaidmenų atlieku repertuariniuose spektakliuose – Karmen, Olgos, Orlovskio, o po Naujųjų metų laukia naujas darbas – Gintaro Sodeikos opera „Post Futurum“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Neseniai grįžau iš Vokietijos, iš Miuncheno, kur renkama nauja trupė. Kokių pasiūlymų sulauksiu, papasakosiu kitąkart, nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Tada jau ilgam išvažiuočiau.

Lietuvai būtų labai gaila...

Nors mokausi eiti tik į priekį ir nesidairyti atgal, kadaise suklydau neišvykdama. Viena garsiausių agentūrų siūlė penkeriems metams darbą Vokietijos B lygio teatre, bet atsisakiau. Tuo metu turėjau puikių vaidmenų Lietuvoje – man buvo pasiūlyta sudainuoti Karmen, kitus herojus, be to, Lietuvoje būtų likę namai, kurių nuolat ilgiuosi, todėl atsisakiau. Manęs nesuprato: „Kaip?! Jūs renkatės darbą Lietuvoje, kai jums siūloma karjera Europoje, o paskui jau ten, kur norėsite?“ Šiandien, žinoma, pasielgčiau kitaip, nes į tarptautinius vandenis be rimto agento joks dainininkas nepakliūva. Šiuo metu dirbu su Prancūzijos agentūra ir, matyt, Belgijoje netrukus dainuosiu savo mėgstamą heroję Azučeną iš „Trubadūro“. Kuriu ne vieną vaidmenį, bet vos tik atsidūrusi Azučenos kailyje pasijuntu lyg žuvis vandenyje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šis vaidmuo nelengvas, netgi juodas, be to, jūsų charakteris visiškai priešingas nei Azučenos...

Išties aš nei demoniška, nei žvėriška, tačiau kaip tik tokių moterų vaidmenis pastaruoju metu kuriu. Tiesiog išreikalauju iš savęs. Ypač Azučena yra baisi manipuliuotoja. Skirtingai negu kitų režisierių statytuose spektakliuose, D.Ibelhauptaitės Azučena tapoma vien juodomis spalvomis. Šios moters gyvenimo varomoji jėga yra mirtinas kerštas. Stebiuosi D.Ibelhauptaite, kuri taip moka mane įkvėpti... Darbas su ja paliko ryškų pėdsaką. Dainavau gal penkiuose Dalios režisuotuose spektakliuose, visi jie įspūdingi. Ką tik suvaidinau nedidelį Martos vaidmenį „Fauste“, o dabar ruošiu Dalilą („Samsonas ir Dalila“). Ji irgi juoda, stipri moteris, dėl pinigų, valdžios gali daug padaryti.

Pasak D.Ibelhauptaitės, jūs esate sutverta tokiems vaidmenims. Kodėl?

Gal aš viduje esu stipri. Tai padeda susiimti ir perteikti vaidmenis. Scenoje galiu būti visokia, kaip chameleonas. Prieš spektaklį persikūniju heroję, po jo tampu savimi, atsipalaiduoju. Šimtu procentų pasitikiu režisiere, be to, labai mėgstu Giuseppe Verdi, jis daug rašė dramatiniam mecosopranui, kokia aš ir esu. Dalia pamatė Operos ir baleto teatre mano sukurtą Ulriką, paskui drauge lipdėme Beggar Women paveikslą. Vien žvilgsniu galiu pažerti tokios neapykantos...

Jovita labai prisirišusi prie savo šeimos. Nuotraukoje su mama ir tėčiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip atsirenkate svarbiausius dalykus tarp daugybės darbų, pasiūlymų, idėjų?

Pasitaiko ir kuriozinių situacijų... Su agente susitarėme, kad Budapešto operos scenoje atliksiu jau ne kartą dainuotą juodaodės Domingos partiją šiuolaikiškoje Peterio Eötvöso operoje „Meilė ir kiti demonai”. Prasideda repeticija, dirigento asistentas diriguoja, aš imu dainuoti ir suvokiu, kad nebeatpažįstu muzikinio teksto. Pasirodo, prieš premjerą gimtinėje kompozitorius jį gerokai perdarė, iš Domingos partijos pašalindamas man patikusias, bet kitiems mecosopranams sunkiai įkandamas žemiausias natas. Mane apie klavyro pokyčius pamiršo įspėti, o spektaklis – po penkių dienų! Sujudimas, panika... Staiga kompozitorius paklausė: „Ar galėsite išmokti?“ Atsakiau, kad neturiu kito pasirinkimo. Pasiėmusi klavyrą su savimi, ausinukus, vaikštinėdavau 5–8 val. po Budapeštą (per dieną apie 20 km), kvėpuodama grynu oru, ir mokiausi. Matyt, žmogus gali labai daug... Kai po dviejų dienų atėjau į repeticiją ir padainavau, sulaukiau didžiulių ovacijų. 2019 metais vėl esu pakviesta į Budapeštą padainuoti Domingą, Strasbūre tais pačiais metais laukia šiuolaikinės operos spektaklis.

Rodos, Strasbūras – jūsų buvusios meilės miestas? Kokios emocijos jus valdo šiuo metu?

Tai labai graži istorija su gražia pabaiga. Sutikau vyrą iš didžiosios raidės. Patyriau nepaprastą meilę ir pagarbą. Kai mūsų keliai išsiskyrė, metus negalėjau sau leisti užmegzti naujo ryšio. Išsiskyrėme romantiškai, kaip moka prancūzai – gerdami vyną ir šnekučiuodamiesi. Susimąstau, gal įdėjau per mažai pastangų? O gal santykiams nebuvo lemta plėtotis dėl atstumo? Jis, dirbdamas specifinį darbą, negalėjo palikti Prancūzijos, o aš turėjau darbą Lietuvoje. Kai susitikome antrąkart, buvo be galo gera pasėdėti drauge prie kavos puodelio, pabendrauti, jaučiau, kad abiejų jausmai neužgesę, bet bristi į tą pačią upę... Vis dėlto ką gali žinoti, juk žmogus planuoja, o Dievas juokiasi... Praėjusiais metais lankiau gimines Amerikoje ir labai pamilau tą šalį. Ir ką tas likimas man rengia?.. (Juokiasi.)

Šviesiaplaukė Jovita ir juodaodė Dominga iš P. Etvoso operos "Meilė ir kiti demonai" - grimas padeda persikūnyti. Asmeninio archyvo nuotr.

O kaip atsilaikote prieš scenos partnerių žavesį? Juk taip lengva įsimylėti – gražūs, garsūs, talentingi. Ypač, kai pati esate... Karmen?

Išties jie tokie gražūs scenoje – širdis daužosi: Dieve, koks vyras! Nemeluoju: myliu partnerį scenoje taip, kaip geba mylėti Karmen. Seku akimis, jaučiu širdimi. Vienas iš ryškiausių – Jose Cura. Dainavome naujametiniame koncerte, atmintyje išliko malonus, pagarbus jo elgesys jaunesnei partnerei... Jokių rimtų istorijų nenutiko, nes mecosopranai operose nėra meilės herojai, meilės orientuotos į sopranus ir tenorus. Jie susiduria su atsakomybe, kaip viskas vystysis vėliau, ne scenoje... Aš esu pasiruošusi apeiti tai, kas trukdytų darbui, nes puikiai žinau, kaip stipriai tai gali paveikti. Nors daug keliauju, savojo žmogaus, matyt, dar nesutikau. Žinau, kad jį sutiksiu, juk debesyse įvykiai režisuojami. O kai sukursiu šeimą, kad ir kur gyventume, mano vaikai kalbės lietuviškai. Kažkas labai protingai pasakė: gyvenimas – kaip filmas, pabaiga jau nufilmuota.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar jus, turinčią nemažą patirtį, dar persekioja scenos baimė?

Jausmai lipant ant scenos turi daug sudedamųjų dalių – tai ir malonus virpulys, ir paprasčiausia baimė suklysti, pamiršti tekstą. Tačiau matydama į save susmigusias tūkstančius akių, suvokdama, kad per mane yra transliuojama ne vieno žmogaus kūryba, jaučiu begalinę palaimą, mintyse nesiliauju dėkojusi: „Ačiū tau, Dieve, kad galiu eiti į sceną, kurti, kad galiu išgyventi tą akimirką, tą laiką, kai manęs klausosi, manimi žavisi, kai tas laikas yra vien mano ir publikos...“

Brangi profesija, bet labai brangi ir šeima?

Esu labai prisirišusi prie savo šeimos. Mama, tėtis, sesuo Brigita – patys artimiausi žmonės. Aš esu tėčio dukra nuo mažens. Nors tėtis laukė sūnaus, kai gimiau, džiaugėsi, kad esu jo kopija. Mes visi išsiskirstę kas sau, labai užsiėmę, bet jei tik kokia problemėlė, tampame kaip kumštis. Tėvai ne muzikai, bet amžinatilsį močiutė (mamos mama) turėjo stiprų, gražų balsą. Kai uždainuodavo „Ant žalio ežero krantų“, kaimynai langus atidarydavo, galvas iškišdavo ir mėgaudavosi. Ir mano dėdė, mama, teta balsingi... O aš pirmuosius laurus nuskyniau „Dainų dainelėje“. Dar anksčiau, pasak mamos, plyšodavau įsikibusi jai į sijoną, kai blynus kepdavo. Du gaideliai ir vėl du gaideliai... Tad patekau į Juozo Naujalio muzikos mokyklą, kur buvau ir pianistė, ir dirigentė, ir galiausiai vokalistė.

Jovita labai prisirišusi prie savo šeimos. Nuotraukoje su mama ir tėčiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Girdėjau, mėgstate kulinariją?

Tai antrasis mano pomėgis po filmų kolekcionavimo. Milijoną receptų turiu. Kūčioms, Velykoms, jei tik esu Lietuvoje, stalą ruošiu aš, ir niekas nesiginčija. Lepinu tėvus gardžiais patiekalais, net dabar laisvą vakarą išsikepu duonos iš sėlenų. Stengiuosi valgyti kuo sveikiau. Tiesa, darau didelę nuodėmę – esu priklausoma nuo vaikiškų guminukų – meškučių, žuvyčių, varlyčių... Aš su šia priklausomybe kovoju, bet man jie taip patinka... Atsisakiau bulvių ir visų gardžių patiekalų iš jų, nors esu tipiška lietuviškos virtuvės mėgėja. Šiais metais atradau dar vieną savo hobį – nusipirkau žemės sklypą prie Kauno ir puoliau sodinti gėlių. Sodinau, laisčiau, ravėjau, su botais, purvinomis rankomis, kojomis ir tokia laiminga jaučiausi! Po repeticijų (tuo metu Kauno filharmonijoje įrašėme operą) tekina į savo žemę, kad kuo greičiau išvysčiau hortenzijas, rožes... Dieve, kokia palaima!

Rekomenduojami video