Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J. Vaitkus: „Šiandien teatro kartelė nuleista“

Režisierius ir Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus sako niekada nenorėjęs būti vidutiniokas. Todėl išbandė ne vieną veiklą, kol suprato, kur gali geriausiai save realizuoti. Būtent režisūra jungia visus jam įdomius dalykus – dailę, muziką, sceną, architektūrą, aktorystę, šviesą, spalvas, psichologiją, psichiką, filosofiją, religiją, profesinę etiką.

Įvairiapusė profesija

Daugybę žymių spektaklių režisavęs ir įvairiuose šalies teatruose dirbęs J.Vaitkus savo talentą vadina gamtos dovana. Armonų kaime (Raseinių r.) gimusio Jono tėvai nebuvo menininkai, jie dirbo žemę. Tiesa, mama mėgo dainuoti, o tėtis – skaityti knygas. Pats J.Vaitkus nuo pat vaikystės mėgo groti, ką nors konstruoti. „Gal būčiau ir neblogas stalius ar mechanikas. O ir žemės ūkis man nesvetimas. Štai sodyboje, esančioje Totoriškių kaime, turiu penkis avilius, draugauju su bitelėmis“, – apie savo įvairiapusiškumą pasakojo režisierius.

Jaunystėje jis norėjo būti ir muzikantu, ir sportininku, ir aktoriumi, ir dailininku, tačiau nė vienoje iš šių sričių nesijautė esąs geriausias. „Aktoriumi būti negalėjau, nes buvau žemo ūgio ir turėjau silpną balsą. Norint tapti geru muzikantu ar sportininku, reikia tokia veikla pradėti užsiimti nuo mažų dienų, o aš susizgribau per vėlai. Bandžiau ir tapyti, bet visur jaučiau tam tikrą savo ribotumą. Visur jaučiau trūkumą. Nenorėjau groti klarnetu kokioje kapeloje ar orkestre. Norėjau būti didelis, o ne vienas iš daugelio, – atviravo J.Vaitkus ir pridūrė, kad bandydamas atrasti save skirtingose veiklose jis pamažu suvokė, jog režisūra ir yra būtent tai, ko ieško. – Ši sritis jungia ir dailę, ir muziką, ir sceną, ir architektūrą, ir aktorystę, ir šviesą, ir spalvas, ir psichologiją, ir psichiką, ir filosofiją – viską, kas man įdomu. Režisuodamas jaučiuosi valdantis materiją, medžiagą. Iš visų minėtų komponentų sudėlioju savo pasaulį: su savo emocija, spalva, nuotaika ir viskuo kitu.“

Turi būti įdomu

J.Vaitkų, kaip režisierių, labiausiai domina tai, kas jį jaudina. „Juk esu gyvas žmogus, gyvenu ir einu į savo pradžios pabaigą. Nori nenori savo lokatorius nukreipiu į tuos žmones, kurie mane supa. Man įdomu, ką jie galvoja, kur jie eina, ar jie nori ten nueiti, ar jiems svarbu teatras, ar jiems tai yra priemonė kalbėtis su žmonėmis, būdas ką nors išpažinti, kažkaip gelbėtis nuo baimių ir stresų“, – apie jį dominančius dalykus kalbėjo režisierius.

J.Vaitkus yra dirbęs ir Šiauliuose, ir Kaune, ir Vilniuje. Pasak jo, teatro esmė panaši visur, todėl visuose teatruose jis jautėsi gerai. Rutinos ir intrigų stengdavosi išvengti niekur per ilgai neužsibūdamas. Kurį laikė nedirbo jokiame teatre, buvo laisvas paukštis su visa pečius slegiančia atsakomybe. „Tai – irgi galimas kelias. Kai negali pasislėpti už etatų ar tam tikrų pareigų, gyvenimas tampa aštresnis, pavojingesnis ir įdomesnis“, – sakė Jonas.

Rusų dramos teatre J.Vaitkui teko vadovo pareigos. Dirbdamas jame režisierius susiduria su tam tikra specifika: čia dirba rusakalbiai žmonės, skamba rusų muzika, literatūra, vyrauja rusų dailė, poezija, filosofija. „Kai ką čia man labai knieti pabandyti, bet yra dalykų, kurių Lietuvos rusų dramos teatre daryti negaliu. Tada einu į kitą teatrą ir bandau ten tai kompensuoti“, – prisipažino pašnekovas.

Išlaikyti gyvastį

Su daugybe skirtingų aktorių dirbęs režisierius žino, kas šios profesijos atstovams sunkiausia. O sunkiausia jiems išlaikyti gyvastį, įtampą, tikrą nervą, kuris privalomas kiekvienam geram aktoriui. „Man svarbu, kad aktorius, eidamas susitikti su žiūrovu, sugebėtų jį įtraukti“, – prisipažino J.Vaitkus. Pasak jo, šiandien dažnai tai padaryti sunku, nes teatras yra prilygintas įstaigai, su visomis jai galiojančiomis taisyklėmis. Tai aktorius stabdo. „Pavyzdžiui, didžiajame sporte dirbi tiek, kiek gali ir kol gali, atiduodi visą save, bet esi reikalingas. Ir aktorystėje taip turėtų būti. Tada tarp šios profesijos atstovų būtų mažiau vidutiniokių ir tinginių, menkinančių teatro prestižą. Dabar kartelė nuleista, žmonės labai išsiblaškę, išsibarstę, nėra koncentracijos“, – kalbėjo režisierius.

Vis dėlto, pasak pašnekovo, šiandien kuriama ir daug gerų spektaklių, o žmonės patys atsirenka, ką pamatyti. J.Vaitkus taip pat daro ir kuria tai, kas jam įdomu, kur mato prasmę. Ne tik stato spektaklius, bet ir dėsto studentams, planuoja Rusų dramos teatro renovaciją, nori, kad šis teatras atsinaujintų, atgautų tikrąją vidinę savo atmosferą.

Svarbiausia – šeima

Kalbėdamas apie gyvenimo vertybes, režisierius pabrėžė šeimos svarbą. Pasak jo, žmogus be žmogaus vargu ar išgyventų. J.Vaitkus vertina tvirtą, pakančią šeimą, kurios nariai neabejodami vienas kitam padeda. „Tiesa, pats tai suvokiau gana vėlai. Juk augau sovietiniais laikais, kai šeima buvo tarsi devalvuota, nevertinama ir netoleruojama. Iš tikrųjų šeima yra ir išbandymas, savęs sutramdymas, ir savi atradimai“, – sakė Rusų dramos teatro vadovas.

Žinoma, svarbios ir visos bendrosios vertybės, kurių, kaip pats prisipažino, kartais būna perkūniškai sunku laikytis. „Taip ir kamuojiesi žmogus visą gyvenimą. Bet ši kova, matyt, yra žmogaus prigimtyje. Ir kol ji vyksta, tol gyveni, esi jautrus ir sau, ir kitam. Juk kai žmogus yra viskuo patenkintas, jis nieko aplink nebegirdi, yra susitelkęs tik save ir savo pojūčių tenkinimą. O tai daryti dabar yra visos galimybės, tad save reikia laikyti prispaudus geležinėmis pirštinėmis. Kito kelio nėra“, – tvirtino J.Vaitkus.

Tėvynės klausimas

Vertybių klausimas keliamas ir naujausioje, paskutinėje šiais metais Lietuvos rusų dramos teatro premjeroje – režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatytoje pjesėje pagal to paties pavadinimo Gabrielės Labanauskaitės pjesę „#tevyne“. Atviros sceninės diskusijos forma pastatytas spektaklis atspindi Lietuvos rusakalbių gyventojų, Rusų dramos teatro aktorių samprotavimus apie šalį, kurioje jie gyvena, apie jos praeitį ir dabartį, apie jos žmones ir kultūrą, jos politiką ir visuomenę. Spektaklyje tyrinėjamos dabar dažnai nevienareikšmiškai skambančio žodžio „tėvynė“ prasmės.

„Šiame spektaklyje teatro aktoriai turbūt pirmąsyk vienas su kitu susidūrė iš taip arti, vienas kitą pamatė labai asmeniškame kontekste. Juk sakyti tiesą visada yra sunku. Atlikti išpažintį taip pat visada sunku. Tačiau tokia psichologinė iškrova, tikiu, yra labai reikalinga. Džiaugiuosi, kad aktoriai išdrįso atvirai kalbėti apie save ir kitus, pripažinti sau kai kuriuos dalykus“, – apie spektaklį „#tevyne“ kalbėjo teatro vadovas J.Vaitkus.

Rekomenduojami video