Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J.Tuminienė: „Turiu įnešti bent lašą į gerumo vandenyną…“

 Kalbėdamos su aktore Jūrate Aniulyte-Tuminiene, nejučiomis prisiminėme puikų lietuvišką filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“, kuriame ji atliko epizodinį kenčiančios motinos vaidmenį. Šis nedidelis geležinės valios žmogaus vaidmuo tarsi simbolizuoja jos pačios gyvenimą, kurį ji skirsto į du etapus – iki ligos ir prisikėlimą po jos.

Vaidina gyvenimą…

Paklausta, ar ji tebevaidina scenoje ar filmuose, aktorė skambiai nusijuokia: „Dabar nebent savo gyvenimą vaidinu. Tai toks teatras – tik spėk viskuo gėrėtis ir gyventi. Juk arba traukiame iš savo gyvenimo ir nešame į sceną, arba iš scenos – į gyvenimą. Kiek įdomių charakterių, likimų pasimatuota... Po ligos jau mažai kam esu reikalinga, tame Algimanto Puipos filme sukūriau bene paskutinį savo vaidmenį, o kažkada laksčiau per tris darbus. Jei pakviečia, dar vaidinu, retkarčiais dirbu ir kaip dėstytoja, tiksliau, patariu bedėstantiems savo buvusiems studentams. Vis dar noriu dalytis sukaupta patirtimi, tiesa, pati nesiperšu.“

Jūratę iš mažens traukė daugybė dalykų, o jau svajonių turėjo – nors vežimu vežk. Prie pat Kauno, Aleksote, kur gyveno, viliojo lėktuvai, tik kad merginų į lakūnes nepriėmė. Mokykloje dalyvavo visur, kur spėjo – šoko, dainavo, muzikavo, vaidino, skynė laurus skaitovų konkursuose. O jau kaip troško studijuoti mediciną – širdy tiesiog netilpo meilė artimui. Na, o teatras jos gyvenime tarsi įgimtas, mat tėvelis dainavo chore. „Kažkas mane vedė. Maniau – žmonių sielas gydysiu ir įstojau į aktorinį“, – prisimena ji.

Gyveno kaip maksimalistė

Baigusiai atrodė, kad dirbs teatre, tačiau pagal paskyrimą kantriai dėstė režisūrą, sceninę kalbą ir šokio meną. Džiaugėsi galėdama retkarčiais vaidinti Kauno muzikiniame teatre. Po metų jau dirbo Vilniuje, Jaunimo teatre. Lygiagrečiai šlifavo judesius pantomimos teatre. Sukosi tarsi karuselėje: studentai, teatras, namai, vėl studentai.

O čia dar pražydo meilė būsimajam režisieriui Rimui Tuminui. Paskui – vedybos. „Taip norėjome visą laiką būti kartu, bet vis kas nors trukdė. Kai jau dirbau Vilniuje, Jaunimo teatre, jis studijavo režisūrą Maskvoje. Gyvenome laiškais, telefono skambučiais... Padėjau jam, kuo galėjau: tik tu mokykis, talentai nesimėto. Neturėjome nei dėdžių, nei tetų, viską, ko pasiekėme, pasiekėme per darbą. Planai buvo gražūs – gal ir aš vyksiu į Maskvą sceninės kalbos studijuoti, nors iš kitos pusės, jau laukiausi dukros Monikos, svajojau apie gražią, didelę šeimą. Aš buvau labiau skirta namams, o jis – teatrui. Dabar taip ir yra, belieka džiaugtis“, – valiūkiškai nusišypso Jūratė.

Maži stebuklai

Dukra Monika su vyru Džiugu Bareikiu augina du sūnus – dešimtmetį Augustą ir šešerių Benediktą, kuriuos Jūratė mielai prižiūri, kai dukra, pedagogė, pasineria į darbus mokykloje. Anūkai savo trykštančia energija niekada neleidžia nugrimzti į pesimizmą. Lygiai taip ligos metu jai neleido pasiduoti Eimuntas Nekrošius, skirdamas jai auklės Anfisos vaidmenį spektaklyje „Trys seserys“, nors tuo metu ji dar labai prastai kalbėjo ir judėjo. „Tokių mažų stebuklų mano gyvenime buvo daug. E.Nekrošius turi ne tik didelį talentą, bet ir taurią širdį“ – teigia pašnekovė.

Maskvoje Jūratė vis dėlto teko šiek tiek pastudijuoti, kai jos su dukra, santuokai iširus, jau buvo likusios gyventi dviese. Gerte gėrė į save viską, ką buvo galima sugerti: išklausė daugybę aktorinio meistriškumo pamokų įvairiose mokyklose... Bet Lietuvoje baugu buvo prarasti teatrą – turėjo vaidmenų E.Nekrošiaus spektakliuose, su kuriais, sienoms atsidarius, sėkmingai važinėjo po užsienį.

Lietuviškame filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ Jūratė suvaidino žuvusios mergaitės motiną. Asmeninio archyvo nuotr.

Pakuždėjo nuojauta

Viena vasaros kelionė – 1992 metais į Australiją – Jūratei buvo lemtinga. „Kažką tarsi nujaučiau, – pasakoja ji. – Studentams išvykdama pasakiau: „Jei negrįšiu, pažvelkite vakarais į žvaigždes.“ Dukrai buvo penkiolika, nei vaikas, nei suaugusi, bet ir jaunesnę palikdavau vieną, susitvarkydavo. Tačiau tąsyk, pažadinusi ją ankstų rytą, paprašiau: „Palydėk mane.“ Nenoromis išsiropštė, nutarėme, kad palydės iki autobuso, bet aš įsitraukiau ją į vidų. Oro uoste atsibučiavome, ji tuo pačiu autobusu grįžo į namus. O manęs neapleido keistas jausmas. Paskui pagalvojau – jei kas nors nutiks (24 valandos ore), aš ne viena, visas teatras skrenda.“

Australijoje buvo gera, tik labai karšta, spektaklių daug, o vakarais priėmimai, bendravimas...

„Paskutinė diena prieš grįžtant į Lietuvą buvo nuostabi: saulė, jūra, širdingi žmonės, puikių festivalio spektaklių, ypač japonų, prisiminimai... Išeinu iš dušo, noriu kažką pasakyti Elvyrai Žebertavičiūtei, su kuria gyvenome, bet nepavyksta, aš tik žiopčioju. Atsigulusi jaučiu – tirpsta ranka, koja, baisūs galvos skausmai... Iš paskutiniųjų bandau kalbėti, ženklais rodau, kad gelbėtų. Jei tik duotų vaistų, atsigaučiau... Staiga prisimenu, kad lagaminas tamsiajame kambarėlyje, kas jį parveš, jei liksiu, o jame lauktuvės dukrai, giminėms... Šoku iš lovos (pati šito neprisimenu, Elvyra vėliau pasakojo), velku jį lyg spintą į kambarį ir vėl sukniumbu. Kažkas iškviečia greitąją. Matau, kaip žmonės baltais chalatais tiesia lovelę, moju, kad nereikia, man vaistų duokite... Subėgo daug australų aktorių, mūsiškių...“

Patyrė žmonių meilę

Aneurizma, apie kurios buvimą Jūratė nė neįtarė, – tai kraujagyslės dalies išsiplėtimas. Jai plyšus, pasekmės būna sunkios, kartais mirtinos. „Dabar manau, kad liga – tai malonė: sustok, moterie, nešuoliuok per gyvenimą...Juk galėjau likti anapus. Jau buvau išėjusi, bet... Kas užaugins dukrą? Ji pašaukė atgal. Prieš grįždama į sąmoningą būseną patyriau dieviškos meilės skrydį“, – prisimena ji.

Jūratė atsibudo gėlėse skendinčioje palatoje (nuolat lankė australų aktoriai). Nieko neskaudėjo, tik labai norėjosi miego. Marija Stačiūnienė, lietuvė, Adelaidės draugijos pirmininko žmona, paaiškino, kad Jūratei buvo atlikta sudėtinga galvos operacija. Deja, moteris nejautė pusės kūno, nevaliojo kalbėti. Kaip gyvens, invalido vežimėlyje? Kartu suvokė, kad baisiausia – jau praeityje. Praeitin nugrimzdo ir slogus pinigų klausimas: kas mokės už operaciją? Kai prieš operaciją buvo susisiekta su Lietuva, Sveikatos ministerijos atstovai pareiškė neturį tokių pinigų. Australijos lietuviai gydytojai, kiti aktyvūs Lietuvos teatro gerbėjai, su Adelaidės meru priešakyje, pasirūpino, kad Jūratė būtų gydoma nemokamai. Be to, Marijai kažkokiu būdu pavyko tėvynainę apdrausti atgaline data. „Be pinigų esi niekas, jokia vertybė, – liūdnai šypteli Jūratė. – Stebuklas, kad man pasisekė.“

Kabinosi į gyvenimą

Vėliau visus metus Jūratė buvo globojama ir gydoma Australijoje, nes po operacijos jautėsi tarsi kūdikis. „Patyriau karališką priežiūrą, – pasakoja ji. – Gyvenau pirmame aukšte, atskiroje palatoje, aplink medžiai, gėlės. Mane pakeldavo, nuprausdavo, aprengdavo, nuveždavo pusryčių, pietų, vakarienės. Medikai dirbo su begaline meile. Mokė gyventi. Nudžiugau, supratusi, kad apsieinu be žodžių, daug ką pasakau akimis, širdimi.“

Labai padėjo baseinas – techniniu prietaisu Jūratė būdavo įkeliama į šiltą, nechloruotą vandenį, kineziterapeutė masažuodavo, mankštindavo sąnarius. Sykį paliepė: „Dabar eik!“ Dieve, kaip ji eis?.. Bet pabandė – eina! „Australijos medikai, mane išlydėję einančią savomis kojomis ir šiek tiek kalbančią, pasakė: „Jei dar bent metelius pasiliktumėte, į Lietuvą sveika sugrįžtumėte“, –pasakoja Jūratė.

Dukra – naujoje tėčio šeimoje

Iš pradžių dukrą Moniką globojo ir drauge su ja gyveno mamos studentė, dar – Jūratės seserys. Jos dažnai atlėkdavo iš Kauno arba Monika važiuodavo pas jas. O po pusmečio, kai mergina ėmė mokytis tuometiniame Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume, ją pakvietė gyventi nauja tėčio, režisieriaus Rimo Tumino, šeima. Monika su sese Gabriele dalijosi vienu kambariu. „Rimo šeima vaiku rūpinosi tikrai ne prasčiau už mane, - teigia Jūratė. – Žinoma, man teko nuryti ne vieną karčią piliulę, kol pati per visa tai perėjau – skyrybas, susitaikymą su tuo, kas neišvengiama. Gyventi dabartimi, o ne praeitimi ar ateitimi išmokau laiku ir vietoje pakliuvusi į pasaulinio garso organizaciją „Gyvenimo menas“. Bet apie tai atskira šneka... Taigi viskas ėjo į gera. Ne tik aš, bet ir dukra pažino gyvenimą: iki tol jai svarbiausi buvo mokslai, o dabar teko rūpintis ir manimi, ir mūsų buitimi.“

Galima tik įsivaizduoti, kokia našta užgulė trapius paauglės pečius mamai grįžus į namus. Pasak Jūratės, dukra niekada nesiskundė, bet sykį ji aptiko mergaitę stovinčią prie lango ir verkiančią. „Priėjau, apsikabinau ir pro ašaras įtikinėjau: „Aš pasveiksiu, tikrai, aš būtinai pasveiksiu...“

Pakvietė mokytis kvėpuoti

Lietuvoje sveikimo procesas tarsi įstrigo... Jautėsi beveik niekam nereikalinga, bet noras gyventi ir pažadas dukrai pasveikti stūmė į priekį. Ir Jūratė, šventai tikėdama, kad dar yra kur tobulėti, dirbo su savimi kaip mokėjo. Tiesa, susidūrusi su aplinkinių nihilizmu, neretai ir pati prarasdavo optimizmą.

„Sykį man paskambino iš Neįgaliųjų draugijos ir paklausė: „Gal norite išmokti kvėpuoti? Kviečiame į „Gyvenimo meno“ kursus“. Na, argi aš nemoku, pamąsčiau, juk dėsčiau, viską žinau apie kvėpavimą. Vis dėlto nuėjau –geriau nei sėdėti namuose. Iš Mokytojos, kuri pravedė kursus, pajutau tokią didelę meilę, tokią išmintį ir kartu ramybę... Net nustebau, kai po užsiėmimo kūnas tarsi išlaisvėjo, pakluso. Jau pirmą dieną suvokiau, kad tai – mano sveikimo, tobulėjimo kelias per savęs pažinimą, jo visą gyvenimą ieškojau“, – prisimena Jūratė.

Kelias į save

Begalę ditirambų moteris pažėrė „Gyvenimo meno“ jogai, harmonizuojančiai kūną, kvėpavimą, protą ir sielą. Per amžius praktikuotos jogos asanos, meditacija ir senovės šventraščių išmintis suteikia žmogaus kasdienybei naują kokybę. Daugelį gyvenimo tiesų Jūratė pasitikrino per „Gyvenimo meno“ užsiėmimus, subalansuojančius sveikatą, nuraminančius protą.

Kasdien atlikdama jogos asanas, medituodama, gilindamasi į jogų išmintį, kantriai, metai iš metų mokydamasi, pagaliau Jūratė sustiprėjo fiziškai ir ėmė kitus mokyti jogos. Gal iš pradžių ir ne viskas sklandžiai ėjosi, bet neįgalieji (vėliau ir pagyvenę žmonės) ją priima, palaiko, ji jiems sava.

Ši maža, trapi moteris ant savo pečių neša didelę gyvenimo patirtį, o svarbiausia – dalijasi meile... „Kiekvienas turime jaustis reikalingas, – tikina ji. – Turime dalytis, padėti vieni kitiems gyventi, sveikti. Man padėjo daugybė žmonių, taigi ir aš bent lašą turiu įnešti į visų mūsų gerumo vandenyną.“

 

 

Rekomenduojami video