Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J. Daniliauskas: „Tarsi Dievas ranką vedžioja...“

Dailininkas Jonas Daniliauskas ypatingą dėmesį į spalvas kreipė dar vaikystėje. Ir šiandien spalva jam yra viena pagrindinių raiškos formų. Tai rodo ir naujausios menininko paveikslų parodos „Dangaus ir vandens mėlynė“ pavadinimas. Pastaruoju metu tapytuose dailininko paveiksluose vyrauja ryškios, sodrios, lietuvių tapybai kiek nebūdingos spalvos. Kodėl? „Norisi teigiamų emocijų. Tiesa, ir juoda spalva man labai graži“, – prisipažino tapytojas.

Brangina laisvę

J.Daniliauskas jau nustojo skaičiuoti, kiek parodų yra surengęs. Iki šiol per metus stengiasi pristatyti bent vieną. Pasak jo, tai – ir meno sklaida, ir būdas prisidurti prie pensijos. Šiuo metu vienas ryškiausių šalies tapytojų save vadina laisvu paukščiu. Didžiąją laiko dalį jis leidžia sodyboje Dargužiuose (Varėnos r.) bei ten esančiose dirbtuvėse.

Dešimtmetį tapybos paslapčių J.Daniliauskas mokė Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, paskui dėstė Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) bei Vilniaus kolegijoje.

Tiesa, jausmą, ką reiškia būti laisvu menininku, patyrė ir anksčiau – pačiu sunkiausiu laikotarpiu, iš karto, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. „Tada septynerius metus buvau pats sau viršininkas. Tačiau įsitikinau, kad laisvė brangiai kainuoja. Nebuvo lengva, bet pavyko ir šeimą išmaitinti, ir dirbtuves išlaikyti. Tuo metu ne vienas pažįstamas dailininkas buvo priverstas galvoti, kaip užsidirbti: vieni pradėjo automobilius iš Vokietijos vežti, kas įsidarbino krovikais ir panašiai“, – sunkius laikus prisiminė tapytojas. J.Daniliauskui tuo metu pavyko užmegzti ryšių su Šveicarija, Vokietija. Užsakymai iš svetur padėjo dailininkui neužsiimti jokia kita papildoma veikla.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikiškos išdaigos

Dailė J.Daniliauską lydėjo nuo pat vaikystės. Nors šeimoje menininkų nebuvo, mama turėjo gerą spalvų pajūtį, gražiai audė. Dailininkas augo kaime, vienkiemyje, todėl į pradinę mokyklą toli keliaudavo pėstute.

„Sekėsi paišyti. Labai patiko ir siuvinėti. Tiesa, ketvirtokui tai daryti jau būdavo šiek tiek gėda“, – prisipažino menininkas. Noras piešti nedingo ir baigus pradinę mokyklą. Nepaisant polinkio į kūrybą, J.Daniliauskas buvo judrus ir padykęs vaikas.

„Mokykloje esu prikrėtęs visokių išdaigų: ir langus išdaužęs, ir rūkyti pradėjau jau ketvirtoje klasėje. Dėl to gavau lupti nuo tėvo. Gal tėvas ir nebūtų manęs baudęs, bet pradėjome su draugais vogti iš jo kišenės cigaretes. Būdami ketvirtokai jau jautėmės esą vyrai, panoms meilės laiškus rašydavome, tai reikėdavo ir parūkyti. Tiesa, rūkyti greitai mečiau, mačiau, kaip tėvas parūkęs krenkščia ir kosėja“, – į vaikystės prisiminimus pasinėrė tapytojas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Konkursų neprireikė

Mokantis penktoje klasėje J.Daniliausko akys užkliuvo už skelbimo laikraštyje, kviečiančio gabius vaikus mokytis Kauno meno mokykloje. Nedvejodamas jis parodė skelbimą tėvams ir netrukus atsidūrė laikinojoje sostinėje – į meno mokyklą buvo priimtas be jokių konkursų. Joje pabuvo vos keletą mėnesių, mat po žiemos atostogų keliai nuvedė į Vilniaus M.K.Čiurliono meno mokyklą.

„Taip ir įklimpau“, – juokėsi iš Šakių rajono kilęs menininkas. Aktyvaus berniuko energija liejosi per kraštus, todėl besimokydamas su klasės draugais dar paauglystėje J.Daniliauskas išmaišė visą sostinės Kalnų parką, užsukdavo ir į senąsias žydų kapines.

M.K.Čiurlionio meno mokykloje jis baigė tapybą, vėliau įgijo dailininko pedagogo specialybę. Menininkas prisipažino dar mokydamasis mokykloje labiau norėjęs stoti į grafiką, tačiau nuo tokio žingsnio sulaikė tapytojas Vincas Kisarauskas. „Jis pasakė, kad turiu Dievo dovaną, jaučiu spalvą, o grafikos technikos ir taip išmoksiu. Taip ir nutiko, ne tik grafikos, bet ir keramikos bei braižybos technikos išmokau studijuodamas dailę Pedagogikos fakultete. Džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent dailininko pedagogo specialybę, nes jos mokė „laisvesni“, ne pernelyg akademiniai dėstytojai. Iš po skverno slapčia ir kokį tapybos albumą parodydavo, supažindino su šiuolaikiniu menu, postmodernizmu“, – pasakojo J.Daniliauskas.

Įstojus į Lietuvos dailininkų sąjungą tapytojui atsirado galimybė nuvažiuoti į svečias šalis, aplankyti muziejus, pamatyti pasaulyje garsių menininkų darbų. Tad dar sovietiniais metais jam pavyko apsilankyti ir Indijoje, ir Meksikoje, o atgavus Nepriklausomybę – ir JAV.

Asmeninio archyvo nuotr.

Laikosi principų

Pasak J.Daniliausko, šiandien dailininkams Lietuvoje nėra lengva. Gerokai mažiau meno kūrinių imta pirkti įvedus eurą. O ir vyraujantis požiūris, kad menas gali būti absoliučiai viskas, nepadeda. „Dabar retai kada pamatysi gerą instaliaciją ar performansą. O vadinamojo šiukšlių meno – daug. Nebeliko nieko švento. Masinė kultūra yra bjaurus dalykas. Bet kai dirbi, laikaisi savo principų, tai ir ponas Dievas padeda“, – kalbėjo tapytojas.

Jį džiugina, kad visuomeninėse patalpose ar kai kuriose valstybės institucijose ant sienų kabo garsių dailininkų paveikslai. J.Daniliauskas įsitikinęs, kad juos visada pastebi bei vertina užsieniečiai. Menininkas prisiminė, kad sovietiniais laikais būdavo įprasta statant kokį nors svarbų objektą nedidelę dalį sąmatos numatyti ir meno kūriniams įsigyti. Todėl anksčiau gyvavo ir vitražas, ir tekstilė, ir skulptūra, ir tapyba. Pasak tapytojo, dabar Lietuvoje tai neprivaloma, o, pavyzdžiui, Šveicarijoje šios taktikos laikomasi iki šiol. Todėl ir menininkai ten daug geriau gyvena.

Svarbi vidinė laisvė

Šiandien gerai žinomas J.Daniliausko tapybos stilius ir braižas susiformavo ne iš karto. Baigęs tuometinį Dailės institutą tikrojo savo stiliaus menininkas ieškojo 7–8 metus. Naująjį jo tapybos etapą žymi paveikslas „Mėlynoji karvutė“, kurį J.Daniliauskas nutapė 1991 m.

„Iki tol būdavo visokių darbų, o paskui labiau ėmiau remtis vaikystės prisiminimais, išgyvenimais, piešiniai tapo daug laisvesni, be jokių įsipareigojimų. Menininkas turi nebijoti pažvelgti į savo sielą, suprasti, ką nori savo kūriniais pasakyti. Reikia, kad atsirastų vidinė laisvė. Kai ją užčiuopiau – nebepaleidau“, – sakė dailininkas.

J.Daniliausko pasirinktos spalvos – gana ryškios. Jis pats mano, kad tam įtakos turėjo kelionės po Prancūzijos Provanso regioną, Italiją. „Lietuvių tapybos spalvos – tarsi prislopintos, o man to purvo nesinori. Nesu siurrealizmo mėgėjas, neigiamos emocijos man svetimos. Tiesa, juoda spalva labai graži“, – sakė dailininkas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įkvėpimas – visur aplink

Gyvendamas sodyboje dailininkas tapo ne kiekvieną dieną, vis atsiranda įvairių rūpesčių: tai žolę nupjauti, tai malkas paskaldyti, tai sniegą nukasti. Be to, J.Daniliauskas tapo tik dienos šviesoje, o žiemą jos yra labai nedaug. Tačiau „medžiaga“ galvoje kaupiasi kasdien, kol galų gale kuo nors virsta. Arba ne.

Įkvėpimo tapytojas semiasi iš aplinkos, sutiktų žmonių, pamatytų vaizdų, nuotraukų. „Ir savo kieme, kurį matau diena iš dienos, pastebiu įvairiausių įdomybių. Kas ieško, tas visada atranda“, – linksmai pasakojo menininkas. Nors tapo ne kasdien, ilgesnių pertraukų daryti nemėgsta. „Kai ilgiau netapau, reikia laiko vėl įsivažiuoti, kol pajuntu, kad tarsi Dievas ranką vedžioja“, – sakė Jonas ir nedvejodamas pridūrė, kad šiandien jaučiasi laimingas, nes gali būti savimi, turi galimybę kurti taip, kaip nori, nėra suvaržytas, ir dar iš to pragyvena.

Kaip vieną pagrindinių dailininkų siekiamybių jis taip pat įvardijo jausmą, kad esi kažkam reikalingas. J.Daniliauską džiugina, kad ir jam šis jausmas nėra svetimas.

Rekomenduojami video