Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Istorikai vis dar svarsto: liepos 6-oji, o gal birželio29-oji?

Netrukus, liepos 6 d. 21 val., viso pasaulio lietuviai giedosime „Tautišką giesmę“, minėdami Lietuvos valstybingumą, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Lietuvos karaliumi Mindaugas buvo karūnuotas 1253 m., tačiau dėl konkrečios datos, ar tai iš tikrųjų buvo liepos 6 d., vis dar pasiginčijama. Šia proga kalbiname Lietuvos istoriką, istorijos populiarintoją, publicistą Tomą Baranauską.

Kalbėdami apie valstybingumą remiamės Mindaugo valdymo laikais, jo krikštu bei karūnavimu, bet jūs savo tyrinėjimais teigiate, kad Lietuvos valstybė gyvavo anksčiau, ar yra tokių įrodymų?

Apie XIII a. turime labai mažai rašytinių šaltinių, tad teiginys, jog Mindaugas sukūrė valstybę, yra daugiau prielaida nei faktas. Vertindami fragmentiškus duomenis, galime teigti, kad Lietuva kaip valstybė gyvavo ir anksčiau, nes kasmet, maždaug nuo 1183 m., rengdavo karo žygius į kaimynines šalis. Livonijos ordino kronikoje yra žinia ir apie Mindaugo tėvą. Neva kunigaikštis Treniota Mindaugui priminė: „Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.“ Tai galėtų reikšti, kad Mindaugo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Mindaugo amžininkai nemanė, kad Mindaugas kažkuo pranoksta savo tėvą, atvirkščiai – tėvas jam primenamas kaip didelis autoritetas.

Gal Mindaugo laikų pagrindinis konfliktas buvo priešprieša tarp norėjusių krikšto ir tų, kurie siekė išsaugoti pagoniškąją Lietuvą?

Pagrindinis konfliktas buvo krikšto sąlygos. Prie minties apie pasikrikštijimą Mindaugas priėjo vidaus karo metu, jo siekis – drauge su sąjungininkais iš Livonijos ordino įveikti vidaus priešus. Už tai jis atidavė dalį Žemaitijos, kas ir sukėlė didžiausią konfliktą – žemaičiai nenorėjo pasiduoti ordinui, priešinosi, bandė grįžti į Lietuvos sudėtį. Krikštas nori nenori buvo susijęs su žemių dovanojimu: tokia buvo sutarties su kryžiuočiais už pagalbą mūšio lauke kaina. Natūralu, kad ir žemaičiai, ir visa Lietuva priešinosi dėl žemių praradimo.

Ar gali būti, kad Mindaugo žmona Morta rėmė vyro siekį pasikrikštyti?

Kokia jos pozicija dėl krikšto, ypač dėl žemių praradimo, nėra aišku. Vis dėlto, kai Mindaugas, pasiduodamas žemaičių spaudimui, po Durbės mūšio (1260 m.) atsisakė krikšto bei žemių atidavimo ir priėmė žemaičius atgal į valstybės sudėtį, Morta prieštaravo, neva neprotinga nutraukti sąjungą su kryžiuočiais.


Morta – Mindaugo žmona, Lietuvos karalienė 1253–1262 m., aktyvi katalikiškos Lietuvos orientacijos šalininkė.
Dailininkas Artūras Slapšys.

Ar Mindaugas krikštijosi drauge su žmona? Ar turima žinių, kur vyko ceremonija, ar galėjo būti pastatyta pirmoji katedra?

Livonijos kronikoje pasakyta, kad Morta buvo pakrikštyta ir karūnuota drauge su vyru, bet čia suplakti du įvykiai į vieną – iš tiesų krikštas ir karūnacija vyko skirtingais metais. Krikštas vyko 1251 m., o karūnacija – 1253 m. Pagal tuometę tvarką iškilmės turėjo vykti katedroje, tačiau ji dar nebuvo pastatyta. Mat, pagal istorinius šaltinius, tais pačiais metas ir dar vėliau popiežius Inocentas IV vis primena Mindaugui jo pažadą pastatyti katedrą. Tikėtina, kad tokiomis sąlygomis – neįsitvirtinus krikščionybei – veiksmas vyko paprastoje bažnyčioje.

Žemaičių žemių dovanojimo dokumente paminėta Letovija. Tai reiškia Lietuvą ar kurią nors konkrečią vietovę?

Dokumente, kuris siejamas su Mindaugo karūnacija, parašyta, kad raštas išduodamas „Letovijoje, mūsų dvare“. Panašu, kad tai reiškia ne Lietuvą, nors taip lotyniškai buvo vadinama Lietuvos valstybė, o konkrečią vietovę. Kur toji vieta, rodo kitas dokumentas – vienos iš žemių, dovanojamos vokiečiams, (Sėlos) ribų aprašymas. Dokumente minimas ir Latavos upelis (Šventosios intakas) Anykščių rajone. Jis lotyniškame dokumente vadinamas Lettowia. Kadangi upelis tokiu pavadinimu tikrai yra, abejonių nekyla, jog kalbama apie konkrečią vietovę, Latavos dvarą. Juolab kad prie to upelio yra ir piliakalnis. Prie Latavos piliakalnio, dabar vadinamo Palatavio vardu, ir šiandien galima nuvykti pasidairyti.

Kokiais dar šaltiniais rėmėtės, ieškodamas atsakymų apie Mindaugo krikštą ir karūnaciją?

Pagrindinis šaltinis – Eiliuotoji Livonijos kronika ir, žinoma, Žemaitijos žemių dovanojimo aktai bei popiežių bulės. Vienoje iš jų pasakojama, kad 1251 m., kai Mindaugas pasikrikštijo, pas popiežių atvyko Vokiečių ordino delegacija, kurioje dalyvavo lietuviai, tarp jų – Mindaugo pasiuntinys Parbus. Jie pranešė apie Mindaugo ketinimą krikštytis, ir popiežius išleido bulę, kurioje įpareigojama karūnuoti Mindaugą Lietuvos kunigu, karaliumi (rex). Šiuos dokumentus mes turime, o taip pat – Mindaugo žemių dovanojimo aktus bei dar kelis šaltinius.

Ar galima tikėti kronikos rašytojais? Kaip jūs ieškote tiesos?

Remdamiesi vien Eiliuotąja Livonijos kronika išvadų nedarome, stengiamės įžvelgti šaltinių visumą, jei jų yra bent keli. Štai, pasak kronikos, išeitų, kad viskas – ir krikštas, ir karūnacija – vyko tais pačiais metais, o iš tiesų, kaip jau minėjau, pirma buvo krikštas, tada karūnavimas.

Mindaugo karūnavimo dieną švęsti liepos 6-ąją pasiūlė istorikas prof. Edvardas Gudavičius 1989-aisiais. Ši data buvo įteisinta kaip oficiali valstybinė šventė. Kodėl ji jums pasirodė netiksli?

Prof. E.Gudavičius, remdamasis Mindaugo Žemaitijos žemių dovanojimo aktu, išduotu karūnacijos proga (nurodytas tik 1253 m. liepos mėn.), nusprendė, kad iškilmės galėjo įvykti vieną iš liepos mėnesio sekmadienių. O kadangi popiežius Inocentas IV šį dovanojimo aktą patvirtino rugpjūčio 21 d., buvo paskaičiuota, per kiek savaičių aktas iš Baltijos šalių galėjo patekti į Italiją. Taip nustatyta Mindaugo karūnavimo diena – liepos 6-oji. Abejonių kelia tai, kad žemių dovanojimo aktas, nors ir susijęs su karūnavimu, nebūtinai surašytas tą pačią dieną. Todėl neprivalu prisirišti prie liepos mėnesio datos. XIII a. Europoje ir ypač Vokietijoje panašios iškilmės būdavo atliekamos svarbių bažnytinių švenčių metu. Tokia bažnytinė šventė buvo birželio 29 d. – Petro ir Povilo diena. Tikėtina, kad būtent šią dieną įvyko karūnavimas, o liepos pradžioje buvo surašytas žemių dovanojimo aktas.

Vis dėlto Mindaugas susigrąžino žemes ir savo žmones atgal, kaip tai vyko?

Livonijos kronikoje išsamiai aprašyta, kaip Žemaitijos pasiuntiniai, tarpininkaujant Treniotai, privertė Mindaugą pakeisti savo sprendimą. Šia proga ir nuskambėjo auksinė frazė apie Mindaugo tėvą – didelį karalių... Padrąsinti savo pergalių prieš kryžiuočius, ypač po 1260 m. Durbės mūšio bei po jo kilusio prūsų ir kitų baltų sukilimo, žemaičiai privertė Mindaugą atsimesti nuo krikščionybės. Išvijęs iš Lietuvos beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1253–1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, Mindaugas vėl atnaujino karą su kryžiuočiais.


T.Baranauskas:
„Tikėtina, kad Mindaugas buvo karūnuotas bažnytinės šventės metu – 1253 m. birželio 29 d. – Petro ir Povilo dieną.“

Ar Vorutos pilis galėjo būti Mindaugo sosto pilis?

1251 m. jau pasikrikštijęs Mindaugas šioje pilyje drauge su sąjungininkais vokiečiais apsigynė nuo Tautvilo. Šiuo įvykiu buvo pirmą ir vienintelį kartą paminėta Voruta. Tautvilas bandė Rygoje rasti sąjungininkų prieš Mindaugą, bet Mindaugas jį aplenkė ir pirmas susilaukė paramos iš kryžiuočių. Yra manančių, kad Voruta – Mindaugo sostinė, bet gintis jis galėjo tik tokioje pilyje, kuri tinkama teritoriniu požiūriu, antraip Tautvilas būtų sunaikinęs jo valdas. Ar iš tiesų Vorutos pilis buvo Anykščių krašte, irgi hipotezė, ne visi istorikai su tuo sutinka. Tikra tai, kad šiame krašte yra Šeimyniškėlių piliakalnis prie Varelio upelio, kažkada vadintas Varutės kalnu, jis paminėtas XIII a.

Ar viskas tikra apie tragišką Mindaugo baigtį? Jo žūties vieta – Agluona? Ar tiesa, jog Morta prieš mirtį paprašė Mindaugo vesti jos seserį, Daumanto žmoną?

Kad jis buvo nužudytas, tai tiesa. Matyt, tai įvyko Treniotos iniciatyva. Jis, tarpininkaudamas tarp Mindaugo ir žemaičių, įtikino jį atsiimti žemaičius ir pradėti kovą su Vokiečių ordinu. Kadangi Mindaugas didelio entuziazmo neparodė, nerėmė jo, nors ir pakluso įkalbamas, Treniotai kilo mintis konkurentą nužudyti. Tam buvo pasitelktas kunigaikštis Daumantas, patyręs Mindaugo skriaudą, – iš jo buvo atimta žmona. Apie tai rašo Haličo-Voluinės metraštis. Mindaugas neva aiškino, kad tokia buvusi jo žmonos Mortos priešmirtinė valia. Ši versija kilo iš paties Mindaugo, o ar išties tai buvo Mortos valia, kas pasakys... Po Mindaugo Treniota kurį laiką pabuvo didžiuoju kunigaikščiu, bet ir pats buvo nužudytas. Taigi, planas nužudyti Mindaugą nepasiteisino, nes po to kilusi sumaištis dar labiau trukdė kovoti su kryžiuočiais. O kad Mindaugas nužudytas Agluonoje, tėra mitas, kylantis iš XIX a. istoriko Teodoro Narbuto cituoto sufalsifikuoto šaltinio, tam nėra jokio pagrindimo. Yra ir daugiau vietų, kurios siejamos su Mindaugo kapu, pvz., Naugarduko senosios kapinės. Visos šios versijos nepatikimos.

Kokia galėjo būti pagoniška Lietuva, jei nebūtų krikšto?

Lietuva ir liko pagoniška. Sunku pasverti, kas būtų, jeigu būtų... Iš principo pagrindinė eiga nebūtų pasikeitusi, bet iš tiesų daugiau nei krikštas Lietuvai buvo reikšmingas Žemaitijos užrašymas Vokiečių ordinui. Visiems tapo aišku, kad krikštą kryžiuočiai sieja su žemių atėmimu. Kalba eina ne tiek apie krikštą, kiek apie Lietuvos valstybės vientisumą ir nepriklausomybę. Ar Lietuva, priėmusi krikštą iš kryžiuočių, gali egzistuoti kaip savaranki valstybė su savo teritorija? Kaip parodė Mindaugo bandymas, – ne, negali, nes teko atsisakyti Žemaitijos. Galiausiai, jei žiūrėsime pusantro šimtmečio į priekį nuo šių įvykių, matysime, kad Jogaila priėmė krikštą be praradimų, nes sąlygos jau buvo kitokios. Jis tampa Lenkijos karaliumi. Gauna, bet nepraranda. O gauna sąjungininkus kovoje su kryžiuočiais, kuriuos galų gale įveikė Žalgirio mūšyje.

Kokią vis dėlto matote Mindaugo krikšto ir karūnacijos prasmę?

Iš tikrųjų Mindaugo krikšto ir karūnavimo istorija, kuri baigėsi jo nužudymu, yra dviprasmiška. Tai ir Lietuvos valstybės pripažinimas, ir galimybė prarasti teritorijas. Pozityvu tai, kad pirmąkart buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su popiežiaus sostu ir kitomis valstybėmis. Ši patirtis neprarasta, diplomatiniai santykiai vystėsi. Lietuva buvo jėga, su kuria galima ne tik kariauti, bet ir derėtis. Tą netruko patvirtinti Vytenio 1298 m. sąjunga su Rygos archivyskupu prieš tą patį Vokiečių ordiną. Pasirodė, kad ne vien ginklu, bet ir diplomatinėmis priemonėmis galima rasti sprendimą.

Rekomenduojami video