Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
I. Milkevičiūtė: gyvenu su gražiu vaizdu, malonia muzika, šventa malda

Lankydamasi pas operos solistę Ireną Milkevičiūtę, negalėjau atsižavėti vaizdais pro jos buto, esančio Žirmūnuose, dvyliktame aukšte, langus. Stačiai po kojomis mėlynu kaspinu vingiuoja Neris, žaliuoja miškai. Gera regėti tokį paveikslą, ypač rytais, gurkšnojant žolelių arbatą ir valgant lengvus pusryčius. Nuo jų ir prasidėjo mudviejų pokalbis.

Kokie jūsų pusryčiai, jei ne paslaptis?

Kelis šaukštus grikių, riešutų, moliūgų sėklų, džiovintų slyvų, datulių užpilu vandeniu ir palaikau per naktį. Štai ir pusryčiai. Prieš valgydama išgeriu įvairių žolelių arbatos, paskanintos imbieru, medumi, cinamonu. Rimčiau valgau apie 12–13 valandą.

O tuomet mankštinate balsą... Čia, namie?

Muzikos akademijoje turiu puikią klasę, namie nenoriu trikdyti kaimynų. Ten net ir vasarą dažnai repetuoju. Dainininkas kaip ir sportininkas nepradeda dienos be treniruotės. Jei nerengčiau koncertų, gal ir aptingčiau, tačiau vis dar esu kviečiama, ypač bažnyčių. Kai kurie klausytojai dėl sveikatos problemų arba pinigų stygiaus į operą, koncertų sales nevaikšto, bet į bažnyčią ateina. Koncertuoju ir Vilniuje, ir kitose Lietuvos vietose, mane kviečia į atlaidus, festivalius. Bažnyčiose dieviška akustika, puiki aura, man malonu dalytis tuo, ką pati myliu – muzika. Parenku atitinkamą repertuarą – daug Bacho, Verdi kūrinių. Vien Desdemonos malda ko verta...

Šiandien dainininkė daugiausia dėmesio skiria savo studentams – Muzikos akademijoje dirba net keliais etatais. Asmeninio archyvo nuotr.

Turbūt kūrinių pagal natų aukštį nesirenkate?

Renkuosi. Kiekvienas balsui būdingas tam tikras diapazonas, net tas pats sopranas vienas yra aukštesnis, kitas žemesnis. Renkuosi tokius kūrinius, kurie tam tikroje tesitūroje – man tinkančiame aukštyje – gražiausiai skamba. Mat aukštosios natos gali nuskambėti aštrokai, jas sunkiau išdainuoti... Ar galėjau teatre pasirinkti, ką dainuoti? Galėjau. Daugelis teatrų mane kvietė gastrolių. Varšuvos, Madrido, Latvijos teatrai kviesdavo atlikti konkretų vaidmenį, aš jį paruošdavau ir, jei mūsų teatras tos operos dar nebuvo statęs, grįžusi pasiūlydavau. Tokiu būdu pas mus prigijo „Aida“, „Nabucco“, „Turandot“. Gimiau po laiminga žvaigžde – aš teatrui buvau reikalinga.

Ar jus pradžiugino jubiliejinis koncertas, ar pajutote tikrą šventę?

Man tai buvo didelė šventė – tarsi ant delno atneši tai, kuo visą gyvenimą gyvenai. Esu dėkinga dirigentui Gintarui Rinkevičiui, jis visus jubiliejus paverčia švente. Iš anksto žinojau apie koncertą, turėjau laiko apgalvoti programą – kad muzika žmonėms patiktų, kad pati pasidžiaugčiau. Pagaliau, buvo laiko svečių pasikviesti.

Mieliausia, kad drauge su jumis dainavo dukra?

Džiaugiuosi, kad drauge dainavo ir dukra, ir buvusios mano studentės Sandra Janušaitė ir Joana Gedmintaitė, šiuo metu dainuojančios užsienyje. Taip pat Vaidas Vyšniauskas, nors jis tik metus buvo mano mokinys. Dar pasikviečiau kolegą maestro Vytautą Juozapaitį, mat labai norėjosi Aidos dueto su baritonu...

Asmik Grigorian: „Tėtis su mama yra svarbiausi mano Mokytojai.” Asmeninio archyvo nuotr.

Ar sunku dėstyti savo dukrai?

Prašiau Vladimiro Prudnikovo imtis šios atsakomybės, bet jis vengė dėstyti Grigoriano ir Milkevičiūtės vaikui... Paskui tik kamerinio dainavimo ją mokė. Tad pati mokiau Astutę (aš nuo mažens ją vadinu ne Asmik, o Asta). Būdavo, viena arba kita išeidavome iš klasės pamokai įpusėjus (juokiasi). Mano temperamentas uždaras, jos atviras, taigi sukibirkščiuodavome... Esu reikli. Džiaugiuosi, kai ji vis dar su manimi pasitaria dėl vokalo paslapčių.

Galbūt skiriasi judviejų požiūris į operą? Asmik turbūt yra šiuolaikiškos, net jei ir klasikinės, operos gerbėja?

Klasika vis viena yra klasika, tačiau gyvenimas labai pasikeitė, atsirado daug skubėjimo, niekas neturi kantrybės įsigilinti į harmonijos gilumą, nerti į muzikos ir turinio gelmes, atsižvelgdamas į tą epochą, kuriai kūrinys buvo skirtas. Visame pasaulyje žmonės liovėsi giliai nardyti, plaukia paviršiumi. Kartais svarbesnis išorinis įspūdis... Aišku, ne visada – žiūrėjau Dalios Ibelhauptaitės pastatymus, man jie patiko, ypač žinant, kokiomis sąlygomis žmonės dirba. Labai smagu, kad dukrai gerai sekasi. Ačiū Dievui, ji turi gerą atmintį. Gal todėl, kad nuo šešerių metų mokiau muzikos, o kur dar tėvelio genai... Padeda ir kalbų mokėjimas – ji nuo mažens trimis kalbomis kalba: su manimi lietuviškai, su tėčiu armėniškai, dar mes visi kalbėdavome rusiškai. O dabar ji kalba dar ir italų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis. Tiesa, ji labai daug dirba. Be triūso tiek nepasiektų – kai tik Astutės dukrytei suėjo mėnuo, ji jau repetavo naują vaidmenį Švedijoje. Per šiuos metus, augindama Lėją (rugpjūčio 13 d. mergytei sukanka vieneri), ji jau padainavo apie trisdešimt operų.

Ar sklandus naujasis dukros gyvenimas, ar džiaugiatės juo?

Meldžiuosi, kad viskas būtų gerai, o Dievas kol kas išgirsta maldą. Ačiū jos anytai, buvusiai žurnalistei, kuri pasiaukojo, važinėja kartu ir prižiūri anūkę. Jauna šeima gyvena ant ratų. Astutės sūnus Nojus per atostogas kartu su mama. Dabar jie visi Zalcburgo festivalyje, prieš tai viešėjo Armėnijoje. O dar anksčiau Graikijoje vyko mažosios Lėjos krikštynos, kur visi susitikome. Džiaugiuosi, kad dukra su vyru, nors ir skrajoja abu po skirtingas pasaulio šalis, vis dėlto bent kartą per savaitę susibėga draugėn.

Ar esate iš tų močiučių, kurios labai glaudžiai susijusios su vaikaičiais, ar visi gyvenate savo gyvenimus?

Aš dėkinga, kad jie supranta, koks man svarbus darbas, kol dirbu visa koja, beveik dviem etatais. Ne taip dažnai galiu pabūti su anūkais – tik per šventes arba savaitgaliais susitinkame. Tuoj po mano jubiliejaus – Velykos, tad vaikai leido man atsikvėpti, savarankiškai virė, kepė ir mano namuose paruošė nuostabią šventę. Astutei esu sakiusi: „Aš – artimas žmogus, turėčiau dažniau būti šalia tavęs.“ O ji: „Nesijaudink, mama, tu labai daug dėl mūsų visų esi padariusi, dabar žiūrėk savęs. Vasios mama keturis anūkus užaugino, užaugins ir Lėją.“ Sūnus Irvidas augina penkis vaikus, taigi esu septynių vaikaičių močiutė. Sūnus taip pat linkęs prie muzikos, įgijo obojininko specialybę, bet šiandien užsiima verslu, nes išmaitinti šeimą iš muzikanto uždarbio sudėtinga.

Sūnus Irvidas mamai padovanojo net penkis vaikaičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Ir jūs, ir Gehamas Grigorianas dukrai buvote dideli autoritetai...

Astutė mėgo su tėčiu pasikonsultuoti. Prisimenu, jis paklausė Astos, ar ne per anksti jai pasiūlytas Manon vaidmuo, ir čia pat pažėrė patarimų, atskleidė ne vieną profesinę paslaptį. Ji džiaugėsi: „Kai su tėčiu padirbu bent valandą, viskas atsistoja į savo vietas, tampu savimi, imu tikėti ir pasitikėti.“ Kartu jiedu praleido daug laiko, kai dukra ruošė Leonoros vaidmenį „Trubadūre”. Tuomet Astutė pasakė: „Tėtis ir mama yra svarbiausi mano Mokytojai.“ Šiuo metu ji uoliai rūpinasi dviejų savo brolių, pusiau našlaičių, gyvenančių Armėnijoje, ateitimi. Vyresnysis mokosi dirigavimo, jau net koncertuoja, jaunėlis galbūt atvyks studijuoti muzikos į Lietuvą. Gehamo žmona, buvusi balerina, sako: „Matydama, kaip vyriausia sesė rūpinasi broliais, jaučiuosi visiškai rami...“

Iš judviejų gyvenimo kartu liko vien gražūs prisiminimai?

Mes gyvename labai trumpai, todėl prisiminti turime tik tai, kas gera. Aš vis dar saugoju jo dovanotą metalinį angelą su sparnais...

Kuo remiatės, kai būna sunku?

Malda. Aš kas rytą meldžiuosi. Už mirusiuosius – savo tėvus, vaikų tėvus, už gyvuosius – vaikus, vaikaičius. Viskas yra laikina, juk staiga gali kažko netekti...

Ar visada pasitikėdavote savimi, talentu?

Aš apie tai negalvojau, buvau laiminga, o baimė... Bijau, kol išeinu į sceną, bet užgroja muzika, ir aš atsiduriu toje epochoje, kurioje gyvena mano herojus. Vis dėlto turiu pripažinti, kad jaučiu didelę baimę – be natų dabar jau niekur neinu. Štai rugsėjo mėnesį Valdovų rūmuose bus atliekama teatralizuota oratorija „Vilniaus kronikos“, pasakojanti apie Gediminaičių dinastiją. Vaidinsiu Kazimiero žmoną Elizabet, o iš pradžių, pagonybės laikotarpiu, dar būsiu tiesiog mama. Daug teksto, muzikos, o aš dar neturiu natų. Kodėl sutikau? Jaučiu aistrą savo darbui ir tiesiog neriu į gelmes. Taip yra nuo 14 metų, kai iš Butrimonių kaimo atvykau į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos technikumą. Tėvai pasikliovė likimu, išleido. Abu buvo kilę iš didelių šeimų, išgyvenę sunkius laikus, jautė, kad būsiu sėkmės lydimas vaikas. Mačiau mamos išgyvenimus, bet turbūt jos malda apsaugojo mus, vaikus. Dabar aš tą patį darau – meldžiuosi.

Kas jums svarbiausia namuose?

Ramybė, gera aura... Jau vien tas gamtos vaizdinys, besismelkiantis pro langus... Nė nepajuntu, kaip kartais garsiai ištariu: „Ak, kaip gera namuose...“

Ar labai išgyvenate, kad taip greitai bėga metai?

Jautri tema, esu laiminga, kad turiu mėgstamą darbą. Sau linkiu vienintelio dalyko – kad tik netapčiau našta vaikams.

O gal verta patikėti, kad gali pasibelsti vėlyva meilė?

Šia tema mudvi galime nebent pajuokauti, nes aš, nuo 14 metų būdama savarankiška, jau nemokėčiau būti dviese...

Rekomenduojami video