Lietuvos grafikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas – Arvydas Každailis, kurio dėka šiandien turime svarbiausius Lietuvos valstybės, savivaldos ir personalinės heraldikos objektus. Su menininku kalbėjomės apie jo vaikystę, kūrybą, Lietuvą bei žemaičių būdą.

– Sudėtinga apibrėžti vieną Jūsų kūrybinės veiklos sritį. Esate grafikas, knygų dailininkas, laikomas vienu žymiausių heraldikos kūrėjų Lietuvoje. Papasakokite, kas Jus atvedė į meno pasaulį?
– Vaikystėje buvau vienišius vaikas. Tėvai buvo mokytojai, todėl po karo buvo dažnai keliami iš vienos mokyklos į kitą. Labiausiai mėgau vienas bastytis dviračiu ir matyti naujas vietas, jausti besikeičiančią gamtą ir jos keliamas nuotaikas. Kaip ir daugelis jaunystėje bandžiau piešti. Tai buvo pastebėta, dar besimokant mamos įkurtoje Palonų septynmetėje mokykloje netoli mano gimtinės Baisogalos, begriūvančiame mediniame dvarelyje. Tokių aplinkui dar buvo nemažai. Tekdavo piešti ir tai ko nemėgau. Bjauriausia buvo rašyti sovietinius šūkius ant raudonos medžiagos baltais dantų milteliais, atskiestus stalių klijais. Ne tiek nemėgau, pergyvendavau praleidęs raidę, nes bijojau pasekmių už sugadintą medžiagą.
– Kas svarbiausia liko atmintyje iš vaikystėje sovietine ideologija vyravusio tarpsnio?
– Nors esu gimęs laisvoje Lietuvoje, tačiau augau sovietų laikais. Pirmi prisiminimai iš karo laiko. Augau be tėvo. Jis kaip politinis kalinys kalėjo Sevpečlage. Nors mama dažnai kartojo: „tik nieko, ko nereikia, nekalbėkite“, tačiau nesuvokiau tvyrančios grėsmės. Apleisti dvareliai, jų nykimas, gamtos įspūdžiai man teikė tarsi prieglobstį.
– Kokią reikšmę Jūsų kūrybai turėjo gimtosios vaikystės ar jaunystės erdvės?
– Besimokant Baisogalos vidurinėje mokykloje pirmą kartą pajutau gimstančią nematerialią nuotaiką tepant materialius dažus ant popieriaus dekoracijoms Kazio Binkio spektakliui „Atžalynas“. Lankydavau grįžusius atostogų brolius Stasį ir Romą Budrius ir Vincą Kisarauską. Matydamas jų kūrybą, dailės klasikų reprodukcijas ir nesuprasdavau, kodėl taip dažnai tikrovė nėra tapati kūriniui?
– Jūsų laimėjimų, apdovanojimų sąrašas itin gausus. Vienas iš jų – 1986 metais įteiktas Didžiojo gintaro prizo apdovanojimas Baltijos šalių knygos meno trienalėje už Simono Daukanto knygos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ iliustravimą. Tai koks gi Jūsų akimis tas būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių?
– Šis ciklas kurtas Sąjūdžio laikais. Tuo metu jau buvo publikuoti Norberto Vėliaus baltų senovės simbolikos tyrimai. Visiems buvo aktualūs klausimai: kuo buvome, kuo esame ir kuo norim būti. Nors iki šiol S. Daukanto tekstai istoriografiniais nebuvo laikomi, būtent jie tada man tapo stimulu bandyti kurti mūsų praeities vaizdus.
Dar Tacitas mūsų protėvius yra apibūdinęs kaip „homines humanisimi“ [humaniškiausi žmonės, – aut. past.] ir jūroje skęstančius gelbstinčius. Tą rodytų ir negebėjimas jėga integruoti užvaldytas teritorijas. Šiandien, ieškodami geresnio gyvenimo svetur, gal esame kiek pasikeitę. Pasaulis didelis, įvairus, įdomus, bet didžiausia dovana man Lietuva ir laimė būti joje.
– Koks jūsų asmeninis ir kūrybinis santykis su Žemaitijos kraštu?
– Esu sukūręs ir atkūręs daug Žemaitijos miestų ir miestelių herbų. Mano tėvas Stasys Každailis kilęs nuo Šaukėnų [miestelis Kelmės rajono savivaldybėje, – aut. past.], kur šalia miestelio likęs miško plotelis vadinamas Každailių pieva. Visiems žinomas kietas žemaičių būdas, tapęs atrama kuriant šiandienos Lietuvą.

– Užsiminėte apie šiandienos Lietuvą. O koks šiandienos menas, dailė lyginant su sovietmečio Lietuvos?
– Dabartinė ir sovietinė dailė savo esme skirtingos. Idėjiniame lygmenyje abi man svetimos, nes liguistos, bet manau, kad net iš jų kai kurie kūriniai turi išliekamąją vertę. Atspindėdamos savo laikmetį tarpe visų buvusių „…izmų“ jos puikiai įsirašys į dailės istoriją.
Tiek tapybos, tiek grafikos ir kitų dailės sričių ateitis miglota dėl dailininkų, o ypač dėl dailėtyros neįgalumo apie dailės kūrinį spręsti etikos ir dailės plastikos kategorijomis. Man regis dabarties ekstremalios mados – post–moderno sureikšminimas, net stūmimas, prieštarauja natūraliai dailės ir architektūros raidai. Dailės raidoje naujovės visada natūraliai perdengdavo viena kitą.
Šiuolaikinis menas yra atskiras hibridinis kūrybinis reiškinys. Jis nėra tiesiogiai susijęs su daile, todėl turėtų steigti savo atskirą kūrybinę sąjungą. Šiandien dažnai apie naują kūrinį sakoma „nieko naujo“ ir labai retai klausiama – kiek kūrinys tobulas arba profesionalus.
– Jūsų kūryboje kiek svarbu taisyklių įsisavinimas, o kiek kūrėjo individualumas?
– Man dailė yra neatskiriama nuo homo sapiens būties. Vapėti, kad ji mirė – gali tik kvailys. Dailės įvairovę lemia etnosai, jų pasaulėvaizdžiai, laikmečių įtakos ir kūrėjų individualumas. Kūrėjui profesionalumas ir individualumas dažnai nesuderinami, ypač man, dirbusiam keliose dailės srityse. Nežinau, kurie mano kūriniai yra menas, kurie ne. Profesionaliausi turbūt buvo senovės Egipto skulptūrų kalėjai.

– Esate sukūrę virš 100 miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudos projektų. Vienas iš Jūsų kurtų herbų Žemaitijoje – Judrėnų seniūnijos (Klaipėdos r.), kuriame vaizduojate skrendantį sakalą, kaip asocijavimą su garsiuoju Stepono ir Dariaus ir Stasio Girėno 1933 metų skrydžiu „Lituanica“ per Atlantą. Sidabrinis skrendantis sakalas atspindi skrydžio laisvę, o mėlyna fono spalva ištikimybę senosioms tradicijoms. Papasakokite apie savo kūrybos laisvę ir ką Jums reiškia ištikimybė senosioms tradicijoms.

– Jūsų Judrėnų herbo apibūdinimas yra taiklus. Turbūt didžiąją gyvenimo kelio dalį jau esu nuėjęs. Supratau, kad be saviraiškos menas neįmanomas. Bet buvo laikas kai išsigandau – kur gryna saviraiška gali nuvesti. Lietuvai atgaunant laisvę daug tikėjausi iš senutės Europos. Bet sulaukiau gan netikėtų dalykų: žodžio laisvė, nepasakant kokio, menuose – svarbiausia saviraiška, lyg nėra svarbesnių erdvių, laisvė be įsipareigojimų ir t. t. Stebina, kad pas mus tokios rekomendacijos priimamos beveik kaip privalomos.

Kuriu tai kas man gražu, apie ką galvoju, kas rūpi. Yra Lietuva. Esame lietuviai. Manau, tik tuo esame svarbūs sau ir pasauliui. Tik tuo esame mes. Savo kūriniais noriu išsakyti ir pasitarti.

Man darbuose svarbiausia tarnystė. Kartais save vadinu lopytoju. Turiu omenyje mano tėvynės paveldėtas kultūros spragas. Jos mane jaudina ir moko. Savo kūriniais bandau kalbėtis, bet nelabai kas su manimi kalbasi. Dabar, laisvės be ribų laikais, tai nemadinga.