Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Fotografijų paroda kviečia prisiminti nykstančius vėjo malūnus

Žemės ūkio ministerijoje atidaryta vėjo malūnų fotografijų paroda. Jos autorius – fotomenininkas iš Pumpėnų (Pasvalio r.) Virgilijus Navalinskas savo darbais kviečia atkreipti dėmesį į šį nykstantį kultūros paveldą.

Sveikindamas parodos autorių, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas malūnus pavadino ir kultūros, ir žemės ūkio paveldu. „Kaip ir miestelių turgūs, malūnai  buvo savotiški miestelių centrai, aplink kuriuos nuolat judėdavo ir burdavosi žmonės, o malūnininką pažinojo kiekvienas“, - sako K. Navickas.

Menininko V. Navalinsko fotoobjektyvas jau senokai stabtelėdavo prie vieno ar kito malūno, kai po Lietuvą važinėdamas jis fotografavo bažnyčias ir koplyčias.

XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų, o XX a. pirmojoje pusėje – jau apie 1000. Malūnai buvo naudojami ne tik grūdams malti, bet ir vandeniui pumpuoti, lentpjūvių bei kitoms ūkių reikmėms. Skyrėsi architektūrinėmis formomis, vidaus įrangos schemomis, galia, statybinėmis medžiagomis. Dabar vėjo malūnas  - tai vėjo jėgainė.

Netekę ūkinės ekonominės reikšmės, malūnai ėmė sparčiai nykti. Mūsų dienas pasiekė tik 114 vėjo malūnų pastatų ar jų apgriuvusių fragmentų. Daugiausia vėjo malūnų išlikę šiauriniuose Lietuvos regionuose. Jie statyti XVIII a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje grūdams malti. Archajiškų stiebinės konstrukcijos malūnų teišliko trys. Daugiausia – kepurinių malūnų. Iš buvusių moderniųjų, t. y. ratukinių, išliko tik vienas Klaipėdos rajone. Keletas iš tų 114 vėjo malūnų  pritaikyti muziejų, maitinimo ar poilsio reikmėms. Likusieji baigia sunykti.

„Vėjo malūnai yra vieni įspūdingiausių mūsų šalies kultūros paveldo objektų, plačiau paplitę XVIII a. Daugiausiai vėjo malūnų  Lietuvoje buvo pajūryje, Žemaitijoje. Juo toliau į rytus, juo vėjo malūnų mažiau. Jiems visada būdavo apdairiai parenkama vieta pakilumose, kaimo šiauriniame ar vakariniame gale, kad vyraujančiam vakarų ar pučiančiam šiaurės vėjui netrukdytų pastatai ir želdiniai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Ažūriniai vėjo malūnų sparnai, apeigos tilteliai puoselėdavo romantinį įspūdį. Stovėdami atokiai nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys šiaurinį vėją. Miesteliuose, tarsi jausdami savo vertę, vėjo malūnai aukščiu dažnai drįsdavo rungtis net su bažnyčiomis“, - vaizdingai pasakojo fotografas V. Navalinskas.

Tarp kelių dešimčių senų vėjo malūnų fotografijų galima išvysti ir vandens malūnų nuotraukų. Tai aštuntoji autoriaus fotografijų paroda.

Rekomenduojami video