Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Fotografijos improvizatoriui kurti padeda ir sugedusi technika

Kaip gimsta kūryba ir kūrėjas? Ne taip jau retai – labai paprastai, kad ir studentų vakarėliuose malkomis kalant ritmą į šašlykinę ar pagaliais daužant į lietvamzdžius. Būtent taip pirmieji „kūrybos daigai“ prasimušė vilniečio Dariaus Jurevičiaus, šiandien gana plačiai žinomo fotomenininko, poezijos varžytuvių entuziasto bei knygos „Slemas Lietuvoje“ sudarytojo, širdyje. Negana to, Darius visa galva paniręs ir į performanso žanrą – jo su bendražygiais suburta grupė „Vaibai ore“ aplankė ne vieną Lietuvos kampelį.

Pirmi fotomodeliai – giminės

Periferija Dariaus gyvenime suvaidino ir vaidina nemažą vaidmenį. „Periferija – srities pakraštys. Žiūrint geografiškai, Vilnius yra Lietuvos pakraštys, o Kėdainiai – centras. Kaip tik šiais metais keliavau po Lietuvą ir pirmą kartą apsilankiau Kėdainiuose. Iš pirmo žvilgsnio – puikus miestas, sutvarkytas senamiestis, teka upė, yra tiltas, menantis virtines istorinių įvykių, ir ten gyvenantys žmonės gali išdidžiai baksnoti pirštu į save, – savo įžvalgomis dalijasi 49 metų kūrėjas. – Pažiūrėjus kitu kampu, man visai nesvarbu, iš kur kas nors man siunčia žinutę. Ypač šiais laikais, kai gali veikti, kurti, dirbti iš bet kokio pasaulio kampo ar kompiuterio. Ir nesvarbu, ar tu fiziškai esi didmiestyje, ar kaime. O anksčiau į kaimą važiuodavau atostogauti pas senelius, gimines. Pramogauti galėdavau tik nudirbęs žemės darbus. Ravėjimai, šienavimai, grėbimai, sodinimai, derliaus surinkimai – visa tai pažinta. O studijų metais priverstinai buvome išvežami į kolūkius padėti skinti obuolius.“

Būtent giminės ir artimieji tapo jo pirmaisiais fotomodeliais. „Dzūkijoje prie kokio nors ežero vykdavo giminių šventės. Fiksavau dėdes, tetas, pusbrolius, jų vaikus. Neriančius iš vandens, sėdinčius, šokančius. Nuostabi medžiaga kūrybai ir šeimos fotoalbumui. Su kiekvienais metais artimieji keisdavosi: dėdės ir tetos sendavo, vaikai – augdavo. Gyvenimų sinusoidės. Va kur kismų kismas“, – pastebi pašnekovas.

Baigęs studijas ir pradėjęs dirbti, Darius į kūrybą jau ėmė žiūrėti gerokai kitaip nei tada, kuomet studentiškuose vakarėliuose brazdindavo gitaromis. Įvykęs interneto proveržis, padovanojęs kūrėjams galimybę savo darbus pristatyti įvairiose platformose, įkvėpė kurti ir ieškoti.

Prasidėjo nuo pusseserės prašymo

Kelias į kūrybą prasidėjo nuo Amerikoje gyvenančios pusseserės, kuri 1999 metais Dariaus paprašė nupirkti fotografiją su Vilniaus senamiesčio vaizdu. „Pagalvojau, kam pirkti – juk ir pats galiu nufotografuoti. Pasiėmiau į rankas keistą, niekam nežinomą „muilinį“ fotoaparatą „Range 2000“, išėjau į miestą ir išpyškinau visą fotojuostelę. Nuotraukos man pasirodė gražios, tai sugalvojau pasidalinti ir su kitais. Taip susiradau internete vieną fotografijų platformą ir įsisukau. Vėliau atsirado ir lietuviškos interneto svetainės, skirtos fotografijai (fotokūdra.lt, efoto.lt), prie kurių ištakų teko stovėti. O kur dar „Kaunas Photo“ festivalis, kuriame ne vienus metus esu dalyvavęs“, – pasakoja Darius, neslėpdamas, kad įvairūs laimėjimai konkursuose taip pat skatina kurti meninę fotografiją.

Tačiau nuo 1999 metų ir pirmojo rimto impulso nerti į fotografiją kaip kūrybą praėjo keli dešimtmečiai. Analoginė fotografija ir visi su ja susiję gana sudėtingi procesai liko puoselėjami tik mažos saujelės entuziastų. Skaitmeninių fotoaparatų, išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų kaip darbų publikavimo platformų era aukštyn kojomis apvertė fotografijos pasaulį. Rodos, akivaizdus progresas. Tačiau ar tikrai? Ar fotografija kaip meno rūšis tokiu būdu nenusileidžia iki buitinio lygmens, panašaus į kasdieninį apsipirkimą prekybos centre?

„Taip, šiais laikais pirštais braukomų vaizdų begalės. Jie kažkiek niveliuoja patį fotografijos meną. Atrodo, tik užtenka į rankas paimti telefoną, ir jau turi nuotrauką, kurią keli į socialinius tinklus. Todėl gera (nors klausimas, kas yra gera?) fotografija pasimeta šiame sraute. Kita vertus, nesvarbu, kokią techniką kūrėjas naudoja, jo darbų rezultatus mes, žiūrovai, galime pamatyti galerijose ir kitose tikėtose ar netikėtose erdvėse. Parodų lankytojai yra privilegijuotieji – jie gali pajusti, paliesti, išgirsti, susitikti su autoriumi, jį išklausyti. Man atrodo, kad susidomėjimas menu (ne tik fotografijos) auga, – svarsto Darius. – Nežinau, ar mano fotografija eksperimentinė, bet savo kūryboje nesilaikau vienos linijos, nebijau keistis. Naudoju ir analogines, ir skaitmenines priemones. „Fluxus“ judėjimo idėjos, kad menas tai žaidimas, siekis atsitiktinumo, galimybė sujungti įvairias meno formas, inspiravo ir mano kūrybą.

Mėgstu pažaisti su vaizdais – pateikiu skaitmeninį vaizdą kaip analoginį (fotografų bendruomenėje yra kūrėjų, kurie pripažįsta tik analogines priemones), sukergiu mobilaus telefono nuotraukas su analoginiais vaizdais, vartau, kratau vaizdus ir žiūriu, kas išeis. Pridedu ir vieną kitą sakinį. Kitų taip vadinamas brokas ar netyčinė klaida gali tapti meno kūriniu. Bet atkartoti taip vadinamą broką, klaidas padauginti – yra reikalų. Savo tikslams naudoju pusiau sugedusius fotoaparatus, pasibaigusio galiojimo termino juostas, skaidres ryškinu ne pagal aprašytus procesus. Kuo daugiau gyvenu ir sukuosi fotografijos pasaulyje, tuo daugiau suprantu ir matau, kad pavienė fotografija meno pasaulyje nėra svarbi, nors yra išimčių. Serija arba ciklas darbų, jungimas jų su kitomis meno formomis – štai ko reikia man ir pasauliui.“

„Tosto“ gimimas

D.Jurevičiaus nuotraukų ciklas „Tostas“ ypač traukia žvilgsnius – net ir tų, kurie fotografijos žanrui yra gana abejingi. Ciklo nuotraukose (o jų yra bent pusšimtis) – autoriaus, stovinčio ant galvos įvairiausiose vietose, autoportretai. „Nesu gimnastas, bet stovėti ant galvos pasirėmus rankomis mokėjau. Bet nuotrauka turi kelti nustebimą, kelti klausimus, tad nusprendžiau rankas pakelti. Pavyko. Be jokio fotošopo“, – sako pašnekovas. Bet gal išgėrus vyno? „Esu kartą stovėjęs išgėręs vyno, bet geriau to nekartoti, mieli skaitytojai“, – nusijuokia Darius. Įdomu, kad šio ciklo užuomazgos gimė Sakartvele, arba, kaip anksčiau vadindavome – Gruzijoje. Viešint šioje svetingoje šalyje lietuviui teko išklausyti ne vieną ilgą tostą.

„Užstalės draugams linkima daug ko, negailint. Gražu, kaip kartvelai prieina prie finalinių palinkėjimų, kaip vystomas ilgas tosto turinys. Štai pasakoja istoriją apie sūnų ir tėvą, apie jų nederlingą žemę ir sėklą, apie vargus, apie grumstus ir ... tosto palinkėjimas – vinies smailumas – išgerkime, kad bet kokių žemių nederlingumas nemaišytų jūsų vaisingumui! Mano stovėjimas ant galvos yra toks tostas, o palinkėjimas – pamojavimas rankomis. Savo tostui išsirenku stovėjimui tinkamą aplinką, tyrinėju žemės drėgnumą, kietumą, vandens švarumą, smėlio birumą, ledo atsparumą ir kita“, – apie „Tosto“ kūrybos procesą pasakoja Darius.

Performansų grupė

Kitas kūrybinis D.Jurevičiaus frontas – kartu su bendraminčiais sukurta performansų grupė „Vaibai ore“, kurioje persipina Dariaus eilės ir muzikinės improvizacijos. Žodis „vaibas“ reiškia „nuotaika, atmosfera“. „Pasirodymuose niekada nežinai, kaip viskas klostysis. Mano tekstai yra kaip pasirodymo karkasas, bet kur pasisuks, išsirutulios tas mūsų „vaibas“, yra maloni paslaptis“, – šypteli pašnekovas.

Kiekvienam pasirodymui vyras stengiasi sukurti naujų tekstų, kurie gali būti atliekami pirmą ir paskutinį kartą. Muzikiniai avangardiniai performansai – tai ne estrados žvaigždžių pasirodymai, kuriuose daugmaž žinai, ko gali tikėtis – melodijų ar dainų tekstų. O štai kai scenoje pasirodo improvizacijos mėgėjai, gali tikėtis visko.

Šią vasarą „Vaibai ore“ dalyvavo Merkinėje surengtame menų festivalyje. Pasirodymas vyko ypatingoje miestelio vietoje – Kryžių kalnelyje. „Atlikome poemą „Mėlynas miškas“, suskambo ir tekstai, parašyti specialiai šiai vietai. Kiek girdėjome iš organizatorių ir žiūrovų, lūkesčius pateisinome. Niekas iš žiūrovų nešvilpė, akmenų nemėtė, atvirkščiai – spaudė rankas ir dėkojo. Džiaugiamės ir mes“, – prisimena pašnekovas.

Bet būta ir kitokio atvejo. Šiemet lakūnų Dariaus ir Girėno skrydžiui paminėti „Vaibai ore“ buvo pakviesti atlikti performansą į Dariaus tėviškę, bet paskutiniu momentu pasirodymas buvo atšauktas. „Vyriausioji renginio režisierė patikrino, kas mes tokie esame. Netikome į kompaniją Edmundui Kučinskui ir Rolandui Paksui“, – ironiškai šyptelėjo D.Jurevičius.

Julius Baliutavičius

Rekomenduojami video