Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Fotografę kūrybai įkvepia naktis ir pelkės

Vis labiau įsibėgėjant skaitmeniniam amžiui, fotografijos menas, prieš kelias dešimtis metų vienijęs gana siaurą žmonių ratą, dabar jau jungia šimtus, net tūkstančius žmonių. Tačiau darbų, turinčių itin savitą stilių, nedažnai gali išvysti. 28-erių metų Augustina Miknevičiūtė – viena perspektyviausių ir originaliausių jaunųjų kūrėjų. Ji kilusi iš provincijos, iš Verebiejų kaimo (Alytaus r.), kuris savaip ją inspiravo kūrybai

Laumė iš Verebiejų

„Verebiejai įsikūrę tiesiog pasakiškoje vietoje. Už kelio prie mano namų – eglynas, už eglyno – ežerėlis, pelkės, laukai... Kiek tik nori vietos pasakoms ir įvairiausiems išsigalvojimams. Seneliams papasakojus keletą pasakų apie raganas, velnius, burtais užsiimančias kaimo bobas, tuo taip užsikabinau – tiesiog netyčia. Tad, būdama dar vaikas, tas pelkes ir apgyvendinau visokiais monais, – prisimena Augustina, fotografų pasaulyje dar žinoma Laumės Lunarios vardu. – Tose vietose augant ir susiformavo pagrindinis mano ir mano kūrybos pamatas. Pro namo langus visada matėsi žvaigždės ir mėnulis: pro vakarinius – jaunatis, pro pietinius – pilnatis. Todėl mano nuotraukų veikėjai ir gyvena panašiose nuostabiose, stebuklingose vietose. Vienas mano mylimas fotografas yra pasakęs – „kas galvoje, tas ir nuotraukose“. 

Tačiau menas menu, žvaigždės – žvaigždėmis, o kaimo darbai lieka darbais. Tad Augustinos baltaranke menininke niekaip negalėtume pavadinti – augant Verebiejuose teko ir daržus ravėti, ir šieną grėbti, ir bulves kasti, žąsis vaikyti ar ožkas į sodą vesti. „Visko paragauta, – šypteli pašnekovė. – Tik karvės vis dar nesu melžusi, matyt baugoka būdavo tėvams mane prie jos prileisti.“

Augustinos kūrybinis pseudonimas Laumė Lunaria jau seniai tapo jos savotiška vizitine kortele, o dažnas jos darbų vertintojas merginos niekaip kitaip ir nevadina – tik Laume. Jos pamėgti tamsūs drabužiai, žalsvai padažyti plaukai iš tiesų Augustiną daro panašią į jos pamėgtų pelkių gyventoją iš senelių sektų pasakų. „Dabar net pagalvoju, kad šis pseudonimas man nuostabiai tinka. Nes tai – apie mano įsimylėtas pelkes, kuriose užaugau. Ir apie naktį – mano mylimiausią paros laiką. Tad Laumė Lunaria – kaip šių dviejų dalykų vaikas“, – poetiškai dėsto iš tiesų žavinga fotolaumė. Laume ji buvo pakrikštyta dar Simno mokykloje – bendramoksliams labai jau krito į akis jos žalsvi plaukai. Merginai ši pravardė, vėliau tapusi kūrybinio vardo dalimi, tiko ir patiko. O štai kalbant apie antrąją vardo dalį, mergina pamini gėles „Lunaria annua“ (Darželinė blizgė). „Jomis pasidomėjus, manau, viskas pasidarytų aišku“, – mįslingai sako fotografė. Ji neslepia, kad apie savo akį traukiantį įvaizdį jai teko girdėti visko, tačiau pati Augustina į kalbas dėmesio nekreipia: „Kaip jaučiuosi, kokia esu, kaip noriu atrodyti – taip ir atrodau. Kaimuose žmonės labiau kalba už akių, tad manęs ta informacija nelabai pasiekia. Miestuose visi gi yra moralės, grožio ir mados ekspertų, tad yra tekęs sulaukti įvairių nuomonių. Bet vertinu tai kaip gerą dalyką –  išmokau į tai visiškai nekreipti dėmesio, o kai dėmesio nekreipi, tada nieko tokio negirdi, o tokių personų net nepastebi“, – šypteli pašnekovė.

Kūrybinė duoklė nakčiai

Pats paprasčiausiais žodis, kuriais būtų galima apibūdinti A.Miknevičiūtės darbus – nestandartinis. Kas ją įkvepia, kaip vyksta kūrybos procesas? „Labiausiai mane įkvepia tai, kur užaugau. Taip pat – muzika, aplinka, gamta, pokalbiai su kitais žmonėmis. Ypač – naktis ir mintys, kurios jos metu, viskam nurimus, ateina. Kalbant apie juodą spalvą... Man joje telpa visos kitos spalvos. Tai lyg spalvų motina. Matydami visas spalvas vienoje vietoje, pavargtume. O juoda spalva mūsų akims leidžia pailsėti. Juk kai užsimerkiame – viskas tamsu, ir kai užsimerkiame – dažniausiai ilsimės, miegame. Portrete juodas drabužis dažniausiai neprikausto dėmesio būtent į jį, tada pirmiausia, ką pastebime, yra žmogus, jo veidas. O to aš ir siekiu. Drabužis turi išryškinti, tačiau neužgožti, o juoda spalva tam nuostabiai tinka. Kartais vaizde lieka keletas nuostabių spalvų. Ir tada aš tiesiog negaliu jų grožiui pasakyti „ne“, – pasakoja Laumė Lunaria. – Pats kūrybos procesas prasideda prieš fotosesiją – mąstau, kas bus, ką noriu pasakyti. Tada susitikę su fotografuojamu žmogumi jau kuriame kartu. Turiu močiutę, kuri buvo kieta siuvėja, tad, matyt, man drabužio matymas persidavė kartu su krauju, kiekvienam fotografuojamam modeliui drabužius stengiuosi išrinkti pati. Tuomet kalbamės, ieškome vietų. Visa tai kūrybinį procesą pakreipia viena ar kita linkme. O tada – nuotraukos retušavimas. Tai jau kita dalis, kurioje svarbu, kaip aš jaučiuosi, kas už lango, kaip išsimiegojau ir panašiai – nuo to priklauso, ar nuotrauka bus tamsesnė, kiek tų spalvų pamatysite ir panašiai.“

Fotografuojant nutinka aibė įvairiausių dalykų – pabraidžiojus pelkėse, tenka ir dėles iš kojų traukti, atrasti tokias vietas, kurios atrodo kaip iš senų fantastinių filmų. O kartais, svarstant, kad fotosesijoje reikėtų šuns ir kaip, iš kur, kokiu būdu jį gauti, keturkojis ima ir pats pasirodo. Arba štai, fotografuojant prie vieno keisto namo, ėmė ir pasirodė dvidešimt kačių...

„Realiai kiekviena fotosesija yra kažkas kitokio, įdomaus, su tam tikra istorija“, – sako Augustina Miknevičiūtė.

Galvoja apie ramų vienkiemį

Iš Verebiejų kilusi ir čia savo jaunas dienas praleidusi fotografė dabar gyvena ir dirba Marijampolėje, tačiau jos gyvenime buvo ir sostinės periodas – baigusi mokyklą, į Vilnių ji atvyko studijuoti. „Vaikas iš kaimo, pakliuvęs į didelį miestą, patiria šoką. Viskas gąsdina ir spaudžia ašaras, nes baisu ir nauja. O dar kai tas vaikas jautrus ir drovus, jam norisi tik slėptis, – prisimena Augustina. – Studijų laikais su Vilniumi nepasisekė susidraugauti ir atrasti savo terpės. Bet to ir neieškojau – matyt iš baimės ir nepasitikėjimo. Dabar su Vilniumi labai sutariu, bent kartą per mėnesį apsilankau ir tiesiog mintyse tam miestui pasakau, kaip pasiilgau.“

Kur talentinga fotografė, šiandien gyvenanti ir besidarbuojanti Marijampolės bibliotekoje, ketina įleisti savo šaknis? Gūdžiame Lietuvos vienkiemyje, o galbūt Niujorke? „Man patinka miestas, tačiau vis pagalvoju ir apie ramų vienkiemį. Dideliame mieste gyventi nenorėčiau – per daug vertinu ramybę ir per daug įsisuku į aplink esantį ritmą, tad tai labai greitai mane išvargintų“, – sako pašnekovė. Tačiau ne tai svarbiausia Augustinai. Svarbiausia jai, kad ir kur bebūtų – kurti, daryti, neišnykti. 

Rekomenduojami video