Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
F. Veberio komedijų sėkmės raktas – dviejų priešingybių susidūrimas

Liepos 28 dieną prancūzų komedijų meistrui Francisui Veberiui sukanka 85 metai. Šiandien jis yra pripažintas, turtingas senukas. Su Franciso komedijomis užaugo daug Lietuvos kino mylėtojų, bet apie jį beveik nieko nepasakojama. Todėl nusprendžiau nepraleisti progos.

Filmas nužudė legendą

F.Veberis gimė Paryžiaus priemiestyje žydų kilmės žurnalisto ir armėnės rašytojos šeimoje. „Abi šios tautos patyrė genocidą, bet išsaugojo gilų, filosofinį humorą, – Holivudo spaudai pasakojo režisierius. – Nieko nuostabaus, kad pasirinkau kurti komedijas. Mano močiutės brolis Tristanas Bernardas buvo žydų humoristas, dramaturgas. Paryžiuje turėjo teatrą, jo vardu yra pavadinta gatvė. Antrojo pasaulinio karo metais jis būtų pražuvęs koncentracijos stovykloje, bet jį išgelbėjo Jeanas Cocteau ir kiti literatūros autoritetai.“

Francisas tęsė giminės tradicijas ir dirbo žurnalistu bei rašė pjeses, kino scenarijus. Lietuvos kino teatruose matėme daug prancūzų komedijų, kurias pagal jo scenarijų sukūrė kiti režisieriai: „Gyveno kartą policininkas“ („Il etait une fois un flic“, rež. George Lautner, 1972); „Aukštas blondinas juodu batu“ („Le grand blond avec une chaussure noire“, rež. Yves Robert, 1972); „Neprilygstamasis“ („Le Magnifique“, rež. Philippe de Broca, 1973); „Aukštojo blondino sugrįžimas“ („Le retour de grand blond“, rež. Y.Robert, 1974).

F.Veberis parašė scenarijus kriminaliniam filmui su Lino Ventura „Sudie, policininke“ (rež. Pierre Granier-Deferre, 1975) ir policijos trileriui su Jean-Paul Belmondo „Baimė virš miesto“ (rež. Henri Verneuil, 1975).

Francisas išgarsėjo pasirodžius Lietuvoje irgi rodytai komedijai „Įkyrusis“ („Le Emmerdeur“, rež. Edouard Molinaro, 1973). Joje pirmą kartą kine pasirodė jo firminis personažas – žioplas nevykėlis Fransua Pinjonas. Tuomet jį vaidino dainininkas Jacquesas Brelis. Jis nuolat serga depresija, plepa, kenčia nuo dėmesio stokos ir gali negyvai įkyrėti bet kam. Viešbutyje jo kaimynu tampa samdomas žudikas Ralfas Milanas, kurį vaidina geležinio veido aktorius L.Ventura. Šis bebaimis profesionalas atvyksta iš viešbučio lango nušauti liudininką, kuris žada duoti parodymus prieš mafiją. Turbūt nereikia aiškinti, kad F.Pinjonas yra tikra stichinė nelaimė, kuri gali sugriauti net galingiausios mafijos planus. Nuostabi komedija, kuri susilaukė ne vieno perdirbinio.

1981 metais Holivude tą patį F.Veberio scenarijų nesėkmingai ekranizavo kino klasikas Billy Wilderis, mums pažįstamas iš komedijos „Džiaze tik merginos“ ir daugelio nuarų. Nepadėjo jam ir etatiniai jo aktoriai Jackas Lemmonas ir Walteris Matthau. Juodą humorą mėgstantis F.Veberis sako: „B.Wilderis yra Holivudo kino legenda, bet mano filmas jį nužudė.“

Dviejų priešingybių taisyklė

F.Veberis teigia, kad komedijos pagrindą sudaro dviejų priešingybių susidūrimas. Kai žiaurumas susiduria su humoru. Čaplino mažas žmogeliukas susitinka su mačo chuliganu. Abiem reikia išgyventi sunkius išbandymus. Tuomet visai skirtingi charakteriai turi kentėti vienas kitą, sugyventi, vienas kitą saugoti ir net mylėti. Pavyzdžiu savo įkvėpimui dramaturgas ima režisieriaus Ernsto Lubitschaus filmą „Būti ar nebūti“ (1942) apie aktorių trupę nacių okupuotoje Lenkijoje.

Kiekvienas režisierius turi rasti savo mylimą aktorių. F.Veberis ne be reikalo mielo nevykėlio Pinjono vaidmeniui pasirinko aktorių Pierre'ą Richardą, išsiblaškiusį aukštą blondiną. Kai kuriuose filmuose jis dar vadinamas Fransua Perrinu. 1976 metais F.Veberis pats režisavo komediją su juo, pavadintą „Žaisliukas“ („Le Jouet“). Lietuvoje šitą filmą žiūrėjome ne po vieną kartą. P.Richardas vaidina žurnalistą, kuris ateina rašyti reportažą parduotuvėje. Išlepintas turtingo magnato vaikas užsimano nupirkti jį į savo žaislų kolekciją. Emocingo nevykėlio priešingybę – šaltakraujį verslininką – šiame filme vaidina pikto veido prancūzų veteranas Michelis Bouqet.

Šiame filme F.Veberis ilgam įgijo puikų sąjungininką – rumunų kilmės kino kompozitorių Vladimirą Cosmą. Jo melodiją „Žaisliukui“ galiu pašvilpauti bet kada naktį pažadintas. Jis ir toliau sėkmingai rašė muziką F.Veberio filmams.

Europoje sėkmingai buvo parodytos dar trys komedijos, kuriose P.Richardo mielas nevykėlis Fransua susidurdavo su galingo vyro – aktoriaus Gerardo Depardieu – savimi pasitikinčiu kietuoliu. „Nevykėliai“ („Le Chevre“, 1981), „Tėtušiai“ („Les Compères“, 1983) ir „Bėgliai“ („Les Fugitifs“, 1986) – visas tris sėkmingai režisavo pats F.Veberis. Visose ir toliau skambėjo V.Cosmos melodijos. Jas iki šiol groja viso pasaulio orkestrai renginiams, televizijos programoms.

1970–1980 metai buvo vaisingiausi F.Veberio kūrybai. Tais dviem dešimtmečiais jis sukūrė savo geriausius scenarijus kitiems, režisavo savo originaliausius filmus. Vėliau jau teko kurti perdirbinius savo senesniems kūriniams, parduoti savo senus scenarijus amerikiečių studijoms, norinčioms perdirbti senus F.Veberio filmus į amerikiečių kiną su amerikiečių aktoriais.

Holivudo auksiniame narvelyje

1985 metais F.Veberis su žmona persikėlė į Los Andželą ir iki šiol ten gyvena. Jis patenkintas, kad Amerikoje gana greitai ir paprastai gali gauti viską, ko nori, gyventi komfortiškai. Viso F.Veberis pardavė Holivudui savo aštuonis scenarijus ir visi filmai atnešė jam asmeniškai didelius honorarus. Tik du iš tų aštuonių filmų F.Veberis vadina sėkmingais, nes perkelti prancūzų humorą į amerikiečių kultūrinę erdvę itin nelengva. Nors daugelis tų filmų yra situacijų komedijos, tinkančios bet kokiai šaliai.

Kita kalba, kad šalia savo paties perdirbinių, F.Veberis tiesiog parašė scenarijų originaliems amerikiečių filmams Holivude. 1982 metais James Burrows režisavo komediją „Partneriai“ pagal F.Veberio scenarijų apie policininką, kuris apsimeta gėjumi, kad galėtų sugauti maniaką, žudantį savo LGBT bendruomenės narius. Jam į partnerius jo vadovybė paskiria policininką, kuris pats yra gėjus. Nuovadoje visi iš jo šaiposi dėl jo manierų. Taip kietam agentui sudaroma priedanga. Filmas savaip parodijavo skandalingą Williamo Friedkino trilerį „Cruising“, kuris pasirodė dviem metais anksčiau, 1980-aisiais. Pagrindinį policininką heteroseksualą vaidino Ryan O`Neal, jo partnerį iš gėjų bendruomenės – anglas Johnas Hurtas.

Gyvendamas Amerikoje, F.Veberis nepamiršo kurti tėvynėje. Los Andžele jam gana vieniša. Niekas netrukdo. Jis metus laiko rašo scenarijų, tuomet ruošiasi ir atvažiuoja kurti filmo jau Prancūzijoje, kai viskas paruošta filmavimui. Trumpam atvažiuodamas į tėvynę, jis sukūrė savo prancūziškas komedijas „Jaguaras“ (1996); „Kvailių vakarienė“ (1998); „Coming Out“ (2000); „Tais Toi“ (2002); „Tarnautojas“ (2006) ir dar savo paties perstatytą „Įkyrųjį“ (2008) su naujos kartos prancūzų aktoriais.

F.Veberis apie aktorius: „Atvykęs į Prancūziją, aš patenku tiesiai į filmavimo aikštelę. Garsūs aktoriai neturi laiko repeticijoms. Jie atvyksta iš kitų filmavimų ir reikia iš karto dirbti. Todėl tenka kartoti daug dublių, kol gauni norimą rezultatą. Filmuodamas „Coming Out“, aš kartojau 45 dublius su G.Depardieu ir 37 dublius su Danieliu Auteuilu. Kol dirbau tik scenaristu, nekęsdavau aktorių. Maniau, kad jie yra išlepinti tinginiai. Režisuodamas įsitikinau, kad jie sunkiai dirba ir yra labai pažeidžiami. Kai su D.Auteuilu baigėme 37 dublius, paėmiau jį už rankos, rodydamas, kad pavyko gauti norimą kadrą. Jo ranka buvo šalta kaip ledas. Ir šlapia nuo prakaito. Supratau, kaip jis nervinosi ir koks buvo išsekęs.“

Kine ir gyvenime

Režisierius prisimena: „Kai kinuose pasirodė mano sukurti nevykėliai ir kvailiai vardu F.Pinjonas, pažįstami ir nepažįstami prašė manęs nustoti rašyti jų vardą. Prieš rašydamas „Kvailių vakarienę“ paskambinau vienam vyrukui, kuris man nuolat siuntė laiškus. Sakau: „Sveiki. Ar galiu kalbėti su F.Pinjonu?“ Jis sako: „Aš klausau.“ „Skambina F.Veberis.“ „Ot niekšelis“, – sako ir pradėjo juoktis: „Gerai, jei ketini tęsti, rezervuok man dvi vietas į premjerą.“

Šiandien Prancūzijoje įkurta asociacija žmonių, kurių vardas F.Pinjonas.

Daugelį savo siužetų F.Veberis rašo dviem formomis: kaip kino scenarijų ir kaip pjesę teatrui. Lietuvoje ne vienas teatras rodė spektaklius pagal jo komediją „Kvailių vakarienė“.

Rekomenduojami video