Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Emigrantė Aušra: „Aš būsiu namuose...“

„...Ir atsisėdus ant seno kelmo sutiksiu saulę rudenėjančiam kieme. Ir pasidėjusi ant delno svajonę savo į namus įnešiu. Ir nebaisi man bus jokia žiema. Aš būsiu namuose... Aš būsiu namuose...“ Taip tėvynės ilgesį savo eilėraštyje išreiškė emigrantė Aušra Marcinkevičiūtė, gyvenimą svetur – Danijoje ir Švedijoje – skaičiuojanti nuo 2004-ųjų. Jos ilgesio ir meilės kupini eilėraščiai sugulė į nedidelę knygelę „Ačiū, kad esi“, kurią vasario 20 d. autorė pristatys Pasvalio bibliotekoje. Kodėl būtent šiame mieste, o ne Vilniuje, iš kurio Aušra kadaise išvažiavo? Todėl, kad renginys – kartu ir šios knygelės iliustracijų autoriaus pasvaliečio Vido Dulkės, neseniai išėjusio anapilin, pagerbimas.

Jei būčiau žinojusi

Pasakojimas apie Aušrą – tai beveik monologas apie išlikimą svetur. Pokalbis prasidėjo nuo daugelio emigrantų vartojamos frazės: „Jei būčiau žinojusi, ką man reikės iškentėti – ir fiziškai, ir moraliai...“

Lietuvoje Aušra gyveno nedideliame kaimelyje netoli Aukštadvario, dirbo piešimo mokytoja vidurinėje mokykloje. Atlyginimas – apie 500 litų tais laikais, o darbo krūvis didelis (vadovavo būreliams). Greitai neliko net menkai apmokamų pamokų. Mokyklos direktorius atsiprašydamas pašnibždėjo, kad pasikeitus reikalavimams ji negalėsianti dirbti pedagoge, mat nėra baigusi pedagoginių studijų. Kas, kad turi dailės, taip pat teisinį išsilavinimą. „O ne, trečiąkart nestudijuosiu“, – pati sau pasakė Aušra ir, uždariusi mokyklos duris, kabinosi kitur.

Ne savo rogėse

Apie darbą pagal specialybę nedrįso ir pasvajoti – tarp teisės specialistų be pažinčių neįsitrinsi, juolab kad praėjo nemažai metų po studijų, o iš dailės retas kuris pragyvena. Ilgai nemąsčiusi įsidarbino siuvėja Vilniuje, dirbo po 14 valandų per parą už kelis šimtus litų. Vos galą su galu sudurdavo dviese su sūneliu Arnu.

„Vis dėlto ką reiškia, kai pasuki ne savo keliu... – svarsto Aušra. – Siūdama vos maistui užsidirbau, o kaip sunku buvo imti pinigus iš Danijoje besimokančios ir dirbančios dukters Viktorijos...“

Vėliau moteris įsidarbino netoli namų, vienoje iš Aukštadvario parduotuvių. Nejauku prisiminti: žiema, tamsu, niūru, dirbti pradėdavo 6.30, baigdavo naktį. Ir vėl dirbo ne tai... Moteris neturėjo ko prarasti, kai dukra, prieš Lietuvai įstojant į ES, patarė: „Mama, atvažiuokite į Daniją, bent jau būsime visi kartu...“ Prieš Velykas Arnas eksternu baigė 4-tą klasę, ir netrukus Aušra aklinai užkalė trobelės duris.

Pašnekesiai su Aušrą globojančia vienuole Ana - tikra atgaiva sielai. Asmeninio archyv. nuotr.

Su lagaminais

„Su sūnumi išvykome spontaniškai, – prisimena Aušra, – dukros pasiūlymas atvykti bent jau viliojo kažkuo nežinomu, nepatirtu. Išvykome su keliais lagaminais. Svarbiausia, aš ten gavau darbą, užsikabinau.“

Dukra padėjo išsinuomoti butą Kopenhagoje. Surado darbą skalbykloje, ir Aušra stebuklingai greitai gavo visus reikalingus dokumentus gyventi ir dirbti Danijoje. Žinoma, iš pradžių metams. O vaikams Danijoje – viskas, ko tik galima trokšti. Sūnus, iš pradžių palankęs tarptautinę klasę ir perpratęs danų kalbą, ėmė lankyti danišką mokyklą.

Tačiau be „traumų“ neapsiėjo nė vienas. Arnui teko ištverti nemenkas klasės draugų patyčias, o Aušros aklimatizacija skalbykloje nutrūko staiga – mažinant etatus ji buvo atleista kaip vėliausiai įsiliejusi į kolektyvą.

Užmiršo gimtadienį...

Aušra tvarkė namus ir lankė nemokamus danų kalbos, kurios mokytis pradėjo vos gavusi darbą skalbykloje, kursus. Per pusę metų pramoko daniškai. Netikėtai gavusi pasiūlymą padirbėti naktimis dideliame prekybos centre, ji jį priėmė ir buvo vienintelė moteris (be to, šviesiaodė) tarp įvairiaspalvių emigrantų. Buvo sunku fiziškai, sutriko miegas. Ir vėl dirbo ne savo darbą...

O dar nerimas dėl vaiko: vakare palikdavo jį vieną, rytą sugrįžusi išleisdavo į mokyklą. Pažeidinėjo Danijos įstatymą, draudžiantį vaiką palikti be priežiūros. Ką gi, Arnas iškart suaugo: „Eik, mamyte, viskas bus gerai.“ Laisvadieniais dar nelegaliai tvarkydavo namus. Toks maratonas įvarė baisų nuovargį. Aušra susivokė, kai gegužės 15 dieną dukra šventė gimtadienį, o ji apie tai užmiršo...

Menininkė fabrike

Miesto šventės metu Aušra susipažino su danu, miškininku. Susidraugavo. Greitai Finas gavo pasiūlymą dirbti Švedijoje. Savo draugei paskelbė ultimatumą: jei nevažiuosi su manimi... Ir Aušra dar sykį susikrovė lagaminus. Žinoma, tas kraustymasis ir jai, ir sūnui buvo savotiška trauma, bet moteris tikėjosi darnios šeimos... „Finas mums buvo lyg savotiškas lieptas į stabilų gyvenimą. Vis dėlto, nepažinojome vienas kito, – liūdnai atsidūsta moteris. – Greitai suvokiau, kad mudviem nepavyks gyventi kartu. Jis mėgo išgerti.“

Po pusmečio juodu su Arnu išėjo į niekur: nei pašalpos, nei darbo. Vis dėlto Aušra, kaip atvykusi iš Danijos su sugyventiniu danu, gavo reikiamus švediškus dokumentus – leidimą gyventi, dirbti. Lankė nemokamus kalbos kursus. Vaikas jau buvo spėjęs pralaužti ledus mokykloje. Liko nedaug – darbas. Apie kūrybinį polėkį ir apie turimą išsilavinimą vėl teko užmiršti.

Moteris džiaugėsi gavusi darbą medienos fabrike, nors jis ir buvo sunkus – lentą reikėjo apkalti rėmais, o prieš tai surinkti, užkelti ant stelažo, gręžti... Vis dėlto ji jau galėjo išgyventi. Deja, nenutuokė, kaip tai atsilieps jos psichikai, kūnui. Jei pridursime, kad po darbo dar valydavo kontorą...

„Prasidėjo siaubingi nugaros, kojos skausmai, nemiga, – prisimena Aušra. – Kai pavartau savo dienoraštį, negaliu atsistebėti, kaip ištvėriau dvejus metus skausmo, nemigos. Diagnozė – aš dirbau ne savo darbą...“

Aušra su vaikais ir anūkais. Asmeninio archyvo nuotr.

Namas Švedijoje

Paauglys sūnus sykį parodė kelią: kam nuomotis būstą, jei galima pasiimti paskolą ir nusipirkti butą ar namą. Važiuodami pro šalį ir pamatę parduodamą puikų namą, užėjo, pasiderėjo, bankas apskaičiavo, kad jos uždarbio užtenka ir, o stebukle, suteikė paskolą.

„Sėdžiu ant ežero kranto, ir širdis dainuoja: aš turiu namą, – plačiai šypsosi moteris. – O dėl darbo... Dievulis padeda, kai ieškai. Susiradau liaudies universitetą ir nusprendžiau imtis neakivaizdinių socialinio darbuotojo studijų. Taip būdama bedarbė (ir vėl etatų mažinimas fabrike) neakivaizdiniu būdu baigiau studijas.“

Ką nutyli švedai

Baigusi studijas Aušra ėmė slaugyti neįgaliuosius ir šia veikla užsiima iki šiol. Ką tai reiškia? Kai darbingo amžiaus žmogus susirgęs negali savimi pasirūpinti, bet nori gyventi savo namuose, valstybė jam skiria ne vieną, o 8–10 slaugytojų, kurie ištisą parą padeda jam gyventi: gamina maistą, sutvarko namus, parneša produktų, išveda pasivaikščioti, pavėžina, palydi į koncertą. Slaugytojų darbą apmoka valstybė.

Kodėl švedai, kitaip nei kitos tautos, tiek daug dėmesio skiria neįgaliesiems? Pasirodo, šalis išgyvena ne vieną savo gėdą. Čia ilgiausiai visoje Europoje išsilaikė vergovė. Čia nuo 1916 m. galiojo specialus vedybų įstatymas, draudžiantis tuoktis protiškai atsilikusiems ir epilepsija sergantiems asmenims. Jis panaikintas tik 1974-aisiais. Čia 1934 m. priimtas sterilizacijos įstatymas, nukreiptas prieš psichiškai atsilikusius bei asocialius asmenis, galiojęs iki 1976-ųjų. Be to, nors Švedija nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, jo metu specialiose ligoninėse buvo vykdomi eksperimentai su psichiškai ir fiziškai neįgaliais žmonėmis. Tai tęsėsi net iki 1979 m.

Čia ir dabar

Šiandien Aušra palengva grįžta į save. Sūnus, dėl kurio plūktasi, pastatytas ant kojų, dukra seniai gyvena savo gyvenimą – ištekėjo, augina tris vaikučius. Aušra pardavė savo svajonių namą, nes jis kėlė nemažai rūpesčių, be to, norėjosi atsikratyti paskolos. Dabar ji gyvena nuomojamame name Nibro mieste, kur ir dirba. Su nelengvu socialiniu darbu susigyveno. Pajuto prasmę, kai ėmė mokytis gyventi čia ir dabar. Laisvu metu piešia, tapo, rašo eilėraščius.

„Mano vertybės išsigrynino, – pasakoja ji. – Ypač tai pajutau, kai pasikrikštijau, mat pagaliau sąmoningai subrandinau šį seną savo troškimą. Mano tikėjimas į Dievą nuolat stiprėja, aš giliai pasinėriau į ekumeninę veiklą (Ekumenizmas – religinis judėjimas, siekiantis visų krikščionių bažnyčių susivienijimo, – red. past.). Lankau švedų bažnyčią, nes ji man yra arti. Dažnai būnu moterų katalikių Šv. Brigitos ordino vienuolyne. Pašnekesiai su mane globojančia motinėle Ana – tikra atgaiva sielai. Ten lankydamasi, susižavėjau ir piligrimyste, nors į dvi keliones – Romą ir Izraelį – vykau su Lietuvos katalikais. Keliauju dvasingumo keliu tolyn ir gilyn, štai kodėl sakau, kad vertybės gryninasi. Aiškiai žinau, kad nei namai, nei automobiliai laimės neatneša. Net toji visų išsiilgta meilė, prisirišimas prie žmogaus nėra tikroji laimė. Einant dvasiniu keliu išgyveni ypatingų akimirkų, nesulyginamų su niekuo. Ne, tai ne ekstazė, to neįmanoma įvardyti. Aš neneigiu kasdienybės džiaugsmo, jokiu būdu, aš tik išmokau atseikėti, atsirinkti, kas iš tiesų svarbiausia.“

Noras grįžti

Poezijos knygelė atsirado lygiagrečiai. „Viskas vyksta per žmones, – prisimena Aušra. – Kai tu su draugais atvykai pas mane į Švediją, aš paskaičiau keletą eilių, ir visi vienbalsiai nutarėme, kad jos turi būti išspausdintos. Vidas Dulkė ėmėsi iliustracijų, leidybos reikalų, tu – redagavimo, ir gimė knygelė. Štai tu sakai, kad mano knyga – labai atvira, nuoširdi, nuoga, todėl gera... Taip, tai 25 metų dienoraštis. Klausi, ką aš pati sau išsiaiškinau apie žmogiškąją meilę, kurios persisunkę eilėraščiai? Žmonės sutverti meilei, net Biblijoje sakoma, kad žmogus neturi būti vienas. Tačiau supratau ir kitką: specialiai jo ieškodama, aš trukdau Dievo planui atsiųsti, jei, žinoma, tai priklauso, man skirtąjį. O sunkiausia, kaip visi žinome, išlaukti. Rodos, tereikia iš visos širdies atiduoti savo norą Visatai ir laukti. Deja, aš nekantri. Be to, klystu, manydama, kad daug kas nuo manęs pačios priklauso... Tas pats pasakytina ir apie norą grįžti į Lietuvą. Aš noriu į Lietuvą, bet žinau, kad nuo manęs priklauso tik vienas dalykas – mano troškimas. Turiu labai nuoširdžiai paprašyti ir laukti. Žinoma, taupyti, atiduoti likusią skolą bankui, ruoštis... Bet jei man lemta grįžti į žemės lopinėlį šalia Aukštadvario ir statytis ten namą, tai taip ir bus. Aš tuo šventai tikiu.“

Rekomenduojami video