Baigiantis 2022-iesiems, skaitytojus pasiekė solidi, dviejų šimtų puslapių Rimanto Jočio ir Justinos Jočytės-Orinienės knyga „Dzūkijos krašto pučiamųjų orkestrai“. Autoriai yra gerai žinomi ne tik Alytaus kultūros pasaulyje, bet ir tarp Lietuvos muzikų. Alytaus muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Rimantas Jočys Alytaus namų statybos kombinato pučiamųjų orkestrui vadovauti pradėjo 1985 metais, o pedagoginę veiklą – 1977-aisiais. Per šiuos dešimtmečius įkurti nauji orkestrai: miesto pučiamųjų orkestras „Gaida“, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono orkestras, vėliau jis ėmė vadovauti ir Muzikos mokyklos pučiamųjų orkestrui.

Su šiais kolektyvais laimėtas ne vienas konkursas, dalyvauta šimtuose koncertų, visose Dainų šventėse. O ir pats Rimantas Jočys ne kartą apdovanotas medaliais, padėkomis, Alytaus miesto kultūros premija (2009), Alytaus miesto savivaldybės premija Tarptautinės mokytojų dienos proga (2021).

Knygos bendraautorė Justina Jočytė-Orinienė Alytaus muzikos mokykloje baigė smuiko ir fleitos programas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro ir magistro programas, vienus metus studijavo Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Po studijų Justina grįžo dirbti į Alytaus muzikos mokyklą, aktyviai dalyvauja muzikiniame gyvenime, yra pučiamųjų orkestro dirigentė ir simfoninio orkestro „Svajonė“ pučiamųjų grupės vadovė.

Gausi šeima (su vyru Mindaugu augina tris vaikučius) netrukdė jai kūrybiškai pažvelgti į pučiamųjų orkestrų Dzūkijoje istoriją, išanalizuoti 13 metų tarptautinių pučiamųjų orkestrų festivalių „Dainavos fanfaros“, kurių nuolatinė vadovė ir organizatorė buvo ir ji pati, istoriją.

Į leidinį kruopščiai suguldyta daug metų rinkta medžiaga, gyvų liudininkų pasakojimai, dokumentais grįsta spaudos apžvalga, pačių autorių prisiminimai. Knyga iliustruota 160 iliustracijų – autentiškos nuotraukos, dokumentų kopijos, todėl ne vienas pučiamųjų orkestrų dalyvis knygoje galės pamatyti ne tik save, bet ir jaunystės kolegas.

Nors daugiausia dėmesio autoriai skiria Alytaus ir jo regiono pučiamųjų orkestrams, leidinyje atrasime ir Birštono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos pučiamųjų orkestrų istoriją.

Kai pa­si­girs­ta pu­čia­mų­jų or­kest­ro mu­zi­ka, ne­svar­bu, ar tai bū­tų kon­cer­tų sa­lė, mies­to aikš­tė, gat­vės ko­lo­na, klau­sy­to­ją su­ža­vi pa­ki­li, už­bu­rian­ti mu­zi­kos nuo­tai­ka, ryš­kios uni­for­mos, o daž­nai ir ly­din­čio­ji cho­reo­grafinė gru­pė.

Or­kest­rai Lie­tu­vo­je kū­rė­si mies­tuo­se, įstai­go­se, mo­kyk­lo­se, ka­ri­nė­se struk­tū­ro­se, so­viet­me­čiu – ga­myk­lo­se, kom­bi­na­tuo­se, gro­da­vo šven­ti­nė­se de­monst­ra­ci­jo­se. Yra jų ir ne­di­de­lė­se gy­ve­na­mo­sio­se vie­to­vė­se, ku­rio­se su­si­bu­ria šios mu­zi­kos en­tu­zias­tai.

Pu­čia­mų­jų or­kest­rų fe­no­me­nas Lie­tu­vo­je nag­ri­nė­tas ne­daug, nors vyks­ta kon­kur­sai, fes­ti­va­liai, re­ta šven­tė ap­si­ei­na be skam­bių pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų gar­sų. Daž­niau­siai or­kest­rų va­do­vų žvilgs­nis, ieš­kant pro­fe­sio­na­lu­mo pa­vyz­džio, kryps­ta į pu­čia­mų­jų or­kest­ro „Tri­mi­tas“, at­lie­kan­čio įvai­rių sti­lių ir žan­rų mu­zi­ką, veik­lą. Lie­tu­vos va­ri­nių pu­čia­mų­jų or­kest­rų aso­cia­ci­ja, įsi­kū­ru­si 2006 me­tais, ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti čem­pio­na­tus, mu­zi­kos in­stru­men­tų pa­ro­das, meist­riš­ku­mo kur­sus, tarp­tau­ti­nius ren­gi­nius, o žur­na­lo „Mu­zi­kos ba­rai“ ini­cia­ty­va at­si­ra­do rub­ri­ka „Dū­dų kam­pas“, ku­ria­me pū­ti­kai da­li­ja­si so­lis­tų ir or­kest­rų mu­zi­ka­vi­mo pa­tir­ti­mi.

Apie pu­čia­mų­jų or­kest­rus ra­šė at­ski­rų Lie­tu­vos re­gio­nų pu­čia­mų­jų or­kest­rų va­do­vai, šios mu­zi­kos en­tu­zias­tai, nes vi­sa­da yra įdo­mu at­sa­ky­ti į klau­si­mą – kas yra pu­čia­mų­jų or­kest­ras? Ar tai tik di­de­lis skai­čius mu­zi­kan­tų, gro­jan­čių įvai­riais pu­čia­mai­siais in­stru­men­tais, ko­kią mu­zi­ką jie daž­niau­siai at­lie­ka, kaip jie ben­drau­ja tar­pu­sa­vy­je, ko­kia jų va­do­vų kas­die­ny­bė, ir kaip ji ski­ria­si nuo sim­fo­ni­nio or­kest­ro va­do­vo? Ko­dėl vie­na­me mies­te pu­čia­mų­jų or­kest­rai gy­vuo­ja ke­lis de­šimt­me­čius, ki­ta­me už­gęs­ta po ke­le­rių me­tų?

Į šiuos ir dau­gy­bę ki­tų klau­si­mų, su­si­ju­sių ne tik su mu­zi­kos at­li­ki­mu, bet ir su so­cia­li­niu, psi­cho­lo­gi­niu-pe­da­go­gi­niu, kul­tū­ri­niu-is­to­ri­niu pu­čia­mų­jų or­kest­ro vaid­me­niu vi­suo­me­nė­je kny­go­je „Dzū­kų kraš­to pu­čia­mie­ji or­kest­rai“ at­sa­ko jos au­to­riai. Ri­man­tas Jo­čys – Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jas eks­per­tas, il­ga­me­tis šios mo­kyk­los pu­čia­mų­jų or­kest­ro va­do­vas, Aly­taus mies­te įkū­rė ir va­do­va­vo ne vie­nam or­kest­rui, tai: Eks­pe­ri­men­ti­nio na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­to pu­čia­mų­jų or­kest­ras, Aly­taus mies­to pu­čia­mų­jų or­kest­ras „Gai­da“, Di­džio­sios ku­ni­gaikš­ty­tės Bi­ru­tės ulo­nų pul­ko or­kest­ras.

Try­li­ka me­tų jis Aly­tu­je or­ga­ni­za­vo tarp­tau­ti­nį pu­čia­mų­jų or­kest­rų fes­ti­va­lį „Dai­na­vos fan­fa­ros“, o per be­veik pen­kis de­šimt­me­čius ap­iman­čius pe­da­go­gi­nės veik­los me­tus pa­ren­gė gau­sų bū­rį pū­ti­kų, sėk­min­gai įsi­lie­jan­čių į Lie­tu­vos ir už­sie­nio mu­zi­ki­nį pa­sau­lį, me­no ko­lek­ty­vus. Tai tik­ras sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las, pa­si­žy­min­tis pla­čia eru­di­ci­ja, gi­liu me­ni­niu sko­niu ir pe­da­go­gi­niu jaut­ru­mu.

Toks jis at­si­sklei­džia ir sa­vo kny­go­je: pro Ma­est­ro akis ne­pra­slys­ta nė vie­na Aly­taus ir vi­sos Dzū­ki­jos kraš­to or­kest­rų at­si­ra­di­mo ir gy­va­vi­mo is­to­ri­jos de­ta­lė. Jis kan­triai ieš­ko ar­chy­vuo­se do­ku­men­tų, ana­li­zuo­ja ne­gau­sias pub­li­ka­ci­jas, kal­ba­si su bu­vu­siais mu­zi­kan­tais, tuo­met dar mo­ki­nu­kais, gro­ju­siais mo­kyk­lų or­kest­ruo­se, at­skleis­da­mas šios pa­tir­ties uni­ka­lu­mą for­muo­jant jau­no žmo­gaus as­me­ny­bę.

Pats dau­ge­lį me­tų ra­ga­vęs or­kest­ro va­do­vo, at­li­kė­jo duo­nos, R.Jo­čys ir kny­go­je su di­de­le pa­gar­ba ko­le­goms pa­ro­do iš­skir­ti­nį dė­me­sį ne tik or­kest­ro va­do­vams, bet ir ei­li­niams mu­zi­kan­tams. Au­to­riaus dė­ka at­ran­da­me aly­tiš­kių ir ki­tų Dzū­ki­jos kraš­to „dū­do­rių“ mė­gė­jų pa­var­des, su­ži­no­me apie jų li­ki­mus.

Jus­ti­na Jo­čy­tė-Ori­nie­nė kny­go­je ana­li­zuo­ja tarp­tau­ti­nių pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų fes­ti­va­lių „Dai­na­vos fan­fa­ros“ is­to­ri­ją, ku­ri tę­sė­si try­li­ka me­tų (2003–2016). Tuo lai­ko­tar­piu Aly­tų ap­lan­ko Vals­ty­bi­nis pu­čia­mų­jų or­kest­ras „Tri­mi­tas“, or­kest­rai iš Lie­tu­vos, Len­ki­jos, Nor­ve­gi­jos, Es­ti­jos.

Ma­lo­nu, kad į kiek­vie­ną sve­čią, „Dai­na­vos fan­fa­rų“ or­kest­rą, pa­žvelg­ta dė­me­sin­go šei­mi­nin­ko žvilgs­niu. Kny­go­je ap­ra­šy­tos kiek­vie­nais me­tais da­ly­va­vu­sių or­kest­rų įsi­kū­ri­mo is­to­ri­jos, žy­mes­ni veik­los fak­tai, pa­mi­nė­ti va­do­vai, di­ri­gen­tai, gau­siai iliust­ruo­ta nuo­trau­ko­mis. Tai tar­si pa­grin­džia au­to­rių nuo­mo­nę – ne­svar­bu, ar or­kest­ras at­vy­ko iš Kau­no ar Klai­pė­dos, Lat­vi­jos ar Len­ki­jos – jei­gu gro­ji „Dai­na­vos fan­fa­ro­se“, va­di­na­si, drau­ge ku­ria­me dzū­kų kraš­to pu­čia­mų­jų or­kest­rų is­to­ri­ją.

Ši uni­ka­li Dzū­ki­jos kraš­to pu­čia­mų­jų or­kest­rų is­to­ri­ja iš­sa­miai at­skleis­ta ir pa­trauk­liai ap­ra­šy­ta sa­vo pro­fe­si­ją my­lin­čių au­to­rių. Ji, pa­grįs­ta dau­gy­be do­ku­men­tų, fo­to­gra­fi­jų, is­to­ri­nių šal­ti­nių ir pub­li­ka­ci­jų ana­li­ze bei liu­di­nin­kų at­si­mi­ni­mais, ne­abe­jo­ti­nai už­pil­dys in­for­ma­ci­jos spra­gas apie pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų or­kest­rų gy­va­vi­mą ir in­dė­lį į Dzū­ki­jos kraš­to kul­tū­rą ir is­to­ri­ją.

Prof. dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas

Alytaus muzikos mokykla

Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­ja „Vi­zi­ja“