Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Džeko Nikolsono karjeros everestai

Amerikiečių aktorius Džekas Nikolsonas gimė 1937 metų balandžio 22 dieną. Šiuo metu aktoriui 85 metai. Jis daugiau būna namuose. Su sūnumi Rėjumi pasirodė mylimos krepšinio komandos „Los Angeles Lakers“ rungtynėse. Artimieji užsiminė, kad aktorius serga demencija ir dėl to vengia viešų renginių. Vaidinti neskuba, nes jau senokai jam sunku atsiminti tekstus. D.Nikolsonas pasiekė viską, ko norėjo, ir gali ramiai ilsėtis pensijoje.

Jaunųjų maištininkų ikona

D.Nikolsonas tapo žinomu suvaidinęs girtuoklį advokatą Džordžą Hensoną hipių epochos manifeste „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“) (rež. Dennis Hopperis, 1969 m.). Peteris Fonda ir D.Hopperis nusprendė sukurti šį filmą neturėdami nei pinigų, nei scenarijaus. D.Nikolsonas jau buvo patyręs aktorius. Jis buvo gražus vyras su ryškiais bruožais. Dešimt metų vaidino prancūzą Aleną Deloną primenančius vaidmenis. Rogerio Cormano filme „Siaubas“ jis vaidino Napoleono kareivį. D.Hopperis ieškojo pamainos atsisakiusiam aktoriui Ripui Tornui.

Džekas suprato, kad turi sutikti su antraeiliu teisininko alkoholiko vaidmeniu, kuris labai trumpam pasirodo kelio filme. Neapsiriko. Iškart buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ ir „Oskarui“. Savo kukliu epizodu jis nustelbė visus savo partnerius ir parodė, kas yra tikrasis talentas. Jo personažas supranta, kodėl Amerikoje tvyro susvetimėjimas ir neapykanta. Visuomenėje vyrauja materialinės gerovės kultas. Mano namai, mano automobilis, mano kiemas. Amerikiečiai gerai žino savo teises ir daug apie jas kalba, bet nepriima kitaip atrodančių, kitaip kalbančių. Nieko, kas gresia jų komfortui.

„Penkios lengvos pjesės“ (rež. Bobas Rafelsonas, 1970 m.) – vienas tyliausių filmų ekscentriško aktoriaus biografijoje. D.Nikolsonas vaidina eilinį amerikietį Robertą Dupį, kuris gimė meniškoje inteligentų šeimoje. Nuo vaikystės mokėsi groti pianinu, bet neužteko kantrybės, noro siekti karjeros. Dirba naftos laukuose, gyvena su baro padavėja Rayette. Ją vaidina nuostabi aktorė Karen Black. Gavęs žinią apie sergantį tėvą, Robertas aplanko gimtąsias vietas ir pamirštą intelektualų bendruomenę.

Filmą puošia keletas išskirtinų scenų. Roberto monologas neįgaliam tėvui skambėjo kaip asmeninis D.Nikolsono kreipimasis į savąjį, kurio jis neturėjo. Taip pat filmas išsiskiria scena restorane, kurioje Džeko herojus bando užsisakyti maisto ne pagal meniu.

Auksinis Džeko dešimtmetis

Aštuntajame dešimtmetyje pasipylė vienas už kitą brandesni D.Nikolsono vaidmenys. Jūrų laivyno karininko Bilio Badaskio vaidmuo Halo Ashby dramoje „Paskutinė detalė“ Kanų kino festivalyje 1973 metais atnešė Džekui prizą už geriausią vaidmenį.

Privataus detektyvo Džeiko Gičio vaidmuo Romano Polanskio „Kinų kvartale“ 1974 metais tapo svarbiu laipteliu į tikrų kino žvaigždžių elitą. Kritikai lygino Džeką su legendiniu Hemfriu Bogartu, taip pat vaidinusiu seklius nuaruose.

R.Polanskio neonuaras parodė ne tik painų ir protingą pasakojimą. Detektyvinę intrigą, paslaptis, nusikaltimus. R.Polanskis sukūrė stilingą ir jaudinantį reginį. Režisierius sustiprino Roberto Towne‘o scenarijaus įtampą, nepalikdamas Džekui jokios vilties gerai filmo pabaigai. R.Polanskis su gailesčiu stebėjo filme keistuolių, niekšų ir aukų sambūrį. Faye Dunaway, žinoma kaip Bonnie iš kultinio Artūro Peno filmo, R.Polanskio „Kinų kvartale“ tapo fatališka moterimi iš aukštos visuomenės. D.Nikolsono vaidyba šalia jos buvo be priekaištų. Jo fatališkas žavesys, cinizmas ir sarkazmas derėjo su natūraliu dorumu. Jiedu su F.Dunaway atrodė puiki ekrano pora, bet pasmerkta tragiškam finalui.

Atvėręs kraujomaišos paslaptis filme, D.Nikolsono personažas išgyveno savo asmeninio gyvenimo dramą. Kartu su Džeku augo dvi merginos Džuna ir Lorena, kurias Džekas vadino savo seserimis. Vėliau paaiškėjo, kad Džuna jam visai ne sesuo, o mama. Ši nuoskauda galėjo turėti įtakos gana ciniškiems Džeko santykiams su moterimis. Jis mielai palaikė vėjavaikio ir neištikimo vyro įvaizdį.

Absoliučia aktorinio meno viršūne tapo Rendlo Patriko Makmerfio vaidmuo Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ 1975 metais. Už šį vaidmenį Džekas gavo pirmąjį „Oskarą“.

„Spartako“ aktorius Kirkas Douglasas nusipirko teises ekranizuoti Keno Kesey bestselerį, bet suprato, kad yra per senas pagrindiniam vaidmeniui. Prodiusuoti filmą jis leido savo sūnui Maiklui Douglasui. Šis bastėsi hipių komunuose ir tėvas nusprendė suteikti jam darbo.

D.Nikolsonas yra didis aktorius, kuriam nebuvo neįmanomų užduočių. Jis galėjo vaidinti bet ką ir jo portretas dažnai siejamas su mistiniu antžmogiu.

Maiklas drauge su nepriklausomu prodiuseriu Saulu Zaentzu surinko idealią filmavimo grupę. Psichiatrinės ligoninės pacientus filme vaidino mažai žinomi aktoriai. Pagrindinius vaidmenis atliko kruopščiai atrinkti profesionalai. Louise Fletcher vaidino televizijoje ir nuo vaikystės dirbo su kurčnebyliais. Ji idealiai tiko vyriausios sesers Rečed vaidmeniui. D.Nikolsonas jau buvo šlovę patyręs aktorius. Jo įvaizdis savaime siejosi su hipių kartos maištautojais prieš sistemą. Čekų režisierius M.Formanas buvo pabėgęs nuo socializmo sistemos, todėl daugelis filmo turinį siejo su jo praeitimi. Aš pamačiau filmą dar būdamas universiteto studentu Tarybinėje Lietuvoje. Todėl supratau, kad filmas yra apie mus. Vėliau perskaičiau K.Kesey knygą ir supratau, kad nesulauksiu laiko, kai šis filmas neatrodys svarbus. Bet kokios valstybės sistema spaudžia individo laisvę į sukurtų taisyklių tvarką. Aukos yra neišvengiamos.

Kruopščiai pasirinkti vaidmenys

„Švytėjimas“ („The Shining“) (rež. Stanley Kubrickas. 1980 m.). Šiame vizualaus meno šedevre aktorius buvo itin svarbus. Pagrindinis personažas po truputį kraustosi iš proto ir ima grėsti savo artimiesiems. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad tokias metamorfozes kas nors parodytų geriau už D.Nikolsoną. Pasaulyje yra tik vienas žmogus, kuris niekada nevertino „Švytėjimo“. Tai Stivenas Kingas, pagal kurio knygą buvo sukurtas filmas. Rašytojai nuolat turi pretenzijų dėl savo ekranizacijų.

Devintajame dešimtmetyje Holivude komiksų filmai nebuvo vertinami rimtai. Tačiau D.Nikolsonas vaikystėje buvo komiksų gerbėjas ir labiausiai jam patiko Džokeris. Todėl jis sutiko su piktadario vaidmeniu Timo Burtono „Batmane“ su sąlyga, kad nuo filmo pelno gaus procentą. Šis žingsnis Džekui atnešė didžiausią honorarą jo gyvenime (ir tuo metu Holivude) – daugiau nei 60 mln. dolerių.

Antrąjį „Oskarą“ už buvusio astronauto Gareto Bridlou vaidmenį melodramoje „Švelnumo kalba“ (rež. Džeimsas L.Brooksas) Džekas gavo 1984 metais. Trečiojo „Oskaro“ Džekas nusipelnė už rašytojo Melvino Udalo vaidmenį to paties režisieriaus romantinėje komedijoje „Kaip bus, taip gerai“ 1997 metais. Senatvėje Džekui puikiai sekasi vaidinti agresijos, pykčio protrūkius. Tada keičiasi net gerai pažįstami D.Nikolsono veido bruožai, akyse sužiba šėtoniškos ugnelės. Todėl jis vaidino vilkolakį, šėtoną, mafijos bosą Franką Kostelą Martino Skorsezės filme „Infiltruoti“.

XXI amžiuje D.Nikolsonas vaidino mažai, pradėjo turėti atminties problemų. Aktoriui nėra nieko blogiau, kaip neatsiminti savo teksto. Ryčio Zemkausko „Snobo kinas“ rodė mažiau reklamuotą Aleksandro Payne'o dramą „Apie Šmidtą“. Vieną liūdniausių filmų apie senatvę ir vienatvę. 2002 metais sukurtame filme Džekas neturėjo nė 70-ies, bet pasakė viską, ką galėjo, apie savo ir mūsų visų senatvės patyrimus.

D.Nikolsonas yra didis aktorius, kuriam nebuvo neįmanomų užduočių. Jis galėjo vaidinti bet ką ir jo portretas dažnai siejamas su mistiniu antžmogiu. Už to šelmio kaukės matau drovų ir darbštų žmogų, kuris sąžiningai siekė savo profesijos aukštumų. Neseniai skaičiau interviu apie jo gyvenimo taisykles. Ką jis vertina mene, sporte, šeimoje. Žvilgsnis užkliuvo už Džeko padorumo taisyklių: „Aš visada rimtai laikausi gero elgesio taisyklių. Kaip perduoti lėkštę prie stalo. Nešaukti iš vieno kambario į kitą. Neatidaryti durų nepasibeldus. Praleisti damą į priekį. Negalime bartis su savo tėvais, net jei jie kažko nesupranta. Sekti savo manieras man svarbu, nes tai ne abstrakcija. Tai visiems suprantama pagarbos vienas kitam kalba.“

Rekomenduojami video