Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
D.Ulvydas: „Kine galiu gyventi daug gyvenimų“

Naujausias režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ visuomenėje sukėlė didžiulį šurmulį. Vieni filmą apie prieš cenzūrą ir neteisybę maištaujančius žmones liaupsina, kiti kritikuoja, treti ginčijasi, diskutuoja, dar kiti kino salę palieka su gerklėje įstrigusiu grauduliu. D.Ulvydas prisipažįsta, kad tokia reakcija jam kiek netikėta, tačiau pati geriausia, kokia tik gali būti. Ir priduria, kad nuo pat pradžių turėjo tikslą paveikti žiūrovą ir perduoti žinią – bijoti reikia ne armijų, dogmų, taisyklių, o savęs.

Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera įvyko, į kino sales vis dar plūsta žiūrovai. Jų reakcijos ir vertinimai patys įvairiausi. Ar to tikėjotės?

Kurti filmą sau, būti įdomiam tik sau yra didžiulė prabanga. Tačiau jei kuri ne sau, o lieki nepastebėtas, vadinasi, kažkas nepavyko. Tai, kad pavyko išprovokuoti žiūrovų nuomonę, užvirė diskusijos, man ir yra pats didžiausias įvertinimas. Džiaugiuosi, kad yra įvairių nuomonių ir vertinimų. Jei reakcija būtų vien tik teigiama, mane turbūt apimtų jausmas, kad priėjau finišą, kad nebėra ką toliau daryti. Be to, jau nesu jaunuolis, kuris negali priimti kritikos ar neturi argumentų vienokiam ar kitokiam savo sprendimui pagrįsti. Todėl visas šis kilęs šurmulys tikrai yra geriausia, kas galėjo nutikti.

Išgirstu tokių netikėtų dalykų, kad filmą žiūrėti eina visos bendruomenės, o po seanso organizuoja diskusijų vakarus. Tėvai į filmą vedasi vaikus, vėliau jie mokyklose diskutuoja. Į didesniuose miestuose esančius kino teatrus atvažiuoja žmonės iš mažesnių miestelių. Tobula! Vadinasi, filmas turi ilgas kojas – jis nėra įvykis vienam savaitgaliui. Filmas tapo reiškiniu.

Pagrindinį vaidmenį D. Ulvydas patikėjo jaunai aktorei Ievai Andrejevaitei, kuri jo lūkesčius realizavo su kaupu. A. Martinonytės nuotr.

Tai, kad filmo auditorija tokia plati – nuo mokinių iki garbaus amžiaus žiūrovų – retas reiškinys. Koks jūsų sėkmės receptas?

Dar filmuojant esu sakęs, kad šis filmas yra truputėlį daugiau nei kinas. Mums pavyko išjudinti visuomenę, privertėme ją garsiai kalbėti apie kiną, apie tai, kokio kino reikia, kas yra kinas, kokia jo misija. Ar tai tik komunikacinis kanalas, kaip buvo anksčiau, o gal kinas yra ne tik pramoga ir ne tik menas? Ir kas apskritai yra menas? Mane žavi visi šie žiūrovams kylantys klausimai. Iš tikrųjų, tai, kad filmas pasiekė tokią plačią auditoriją, yra retas reiškinys.

Visi kūrėjai turi savo sėkmės receptus. Jų turiu ir aš. Man svarbiausi trys dalykai. Pirma – kuriant kiną galvoti ne apie save, ne apie tai, kokį save parodysi, bet apie žiūrovą, jo jausmus žiūrint filmą. Antra – turėti konkretų tikslą. Ne dėl skaičiaus kurti filmą, o sugalvoti, ką juo nori padaryti: ką nors pakeisti, perduoti tam tikrą žinutę, sujaudinti žmogų, o gal atpalaiduoti. Trečia –  turi būti svarbu tai, ką darai. Kuriant būtina aistra, tai būdas kūrėjui išsipildyti.

O koks šiuo atveju buvo jūsų konkretus tikslas?

Nesiekiau parodyti istorijos. Nors su komanda ir kalbėjome apie tam tikrą konkretų laikotarpį, iš tikrųjų norėjome, kad iš filmo išėjęs žmogus sau užduotų klausimus: „Ar aš galėčiau būti Emilija?“ „Ar galėčiau eiti prieš sistemą?“ „Ar galėčiau imtis herojaus vaidmens, jei taip nulemtų aplinkybės?“ „Esu drąsus ar abejingas?“ Ir ši žinutė buvo perskaityta. Girdžiu žmones sakant, kad tai nėra filmas apie 1972-uosius, tai filmas apie mus, apie kiekvieną žmogų. Stebėdamas aplinką matai, kiek daug ženklų iš tikrųjų tai patvirtina. Pavyzdžiui, kad ir neseniai drąsios buhalterės dėka išaiškėjusi situacija kalėjimų izoliatoriuje. Ir dabar Lietuvoje yra emilijų. Emilija jau nėra tik vardas, šis žodis tapo kodiniu. Tokių žmonių kaip Emilija dabar labai reikia, jie išties reikšmingi, o kai kam ir labai nepatogūs.

Filme rodoma daug 1972-uosius menančių daiktų. Tačiau tuo laiku gyvenę žmonės vis tiek filme įžvelgia netikslumų, neatitikimų. Jie negali nelyginti to, ką mato filme, ir to, ką prisimena patys. Režisieriui tai – didžiulė atsakomybė. Nebuvo baisu?

Kai sakiau, kad sėkmės formulė yra žiūrovų jausmai, konkretus tikslas ir aistra, neatmečiau ir to, kad žiūrovą reikia įtikinti. Tai – būtinybė. Ypač kuriant filmą apie laikus, kuriuos žiūrovas dar gali prisiminti. Todėl reikia būti be galo tiksliam: surinkti daug informacijos, kalbėti su amžininkais ir t. t. Tik tokiu keliu eidamas galėjau įtikinti žiūrovą. Kas yra geras aktorius arba gera vaidyba? Tai nėra tik amatas. Juk reikia, kad žiūrovas patikėtų aktoriumi, su juo susitapatintų. Įtikinti turi ne tik aktorių vaidyba, bet ir detalės, vaizdai ir t. t.

Žinojau, kad į viską bus žiūrima tarsi per didinamąjį stiklą, tačiau visas rekvizito rinkimo ir atrinkimo procesas buvo labai įdomus. Smagu, kad kai kurios detalės tapo labai pastebimos. Viena tokių – tikras cigarečių „Kosmos“ pakelis. Aš neįsivaizduoju, nei kaip tas cigarečių pakelis išliko, nei iš kur jis buvo gautas, bet jis buvo neatplėštas. Pamenu, mūsų rekvizito dailininkas Žilvinas Dobilas atėjo su tuo pakeliu kaip su didžiausiu lobiu. Žmonės atkreipia dėmesį į tikras detales. Suieškoti visą tą rekvizitą taip pat reikia aistros. Bet tai ir yra magija, kuri mus, kino kūrėjus, taip įtraukia.

D.Ulvydas galėtų pagrįsti kiekvieno personažo kiekvieną žodį. Jis įsitikinęs, kad režisierius privalo tikėti tuo, ką sako, – tik tada galės įtikinti ir aktorių. A. Martinonytės nuotr.

Filme yra ir teatro režisieriaus vaidmuo. Neišvengiamai kyla paralelė su jumis pačiu. Ar ji tikrai yra?

Kai kuri personažus, turi juos įsimylėti. Į vienus personažus įdedi daugiau savęs, į kitus – mažiau. Teatro režisieriaus Mariaus vaidmuo man buvo ypač svarbus. Jei kitų aktorių pasiūlymus aš priimdavau, tai šį personažą įkūnijusiam aktoriui Dariui Gumauskui buvo daug sunkiau. Man tai buvo pozicijos klausimas – koks aš būčiau, jei gyvenčiau tuo laikotarpiu? Finalinė D.Gumausko personažo kalba ant scenos – tarsi mano paties išraiška. Į jo lūpas įdėjau savo gyvenimišką poziciją. Tai, ką jis ten pasako, noriu pasakyti ir aš. Kad ne armijos, saugumo ar kažkokių dogmų mes turime bijoti, bet patys savęs. Tai ne tik mano ar personažo žinutė, bet ir viso filmo. Mes jaučiame baimę prarasti dalykus, kurių gal nė neturime.

Ar kurdamas filmą radote atsakymus į visus kilusius klausimus?

Į sau kylančius klausimus atsakau visada ir galiu pagrįsti kiekvieno personažo kiekvieną žodį. Dirbdami su scenaristu išvaidinome kiekvieną filmo teksto eilutę. Viską perleidome per save, gerai apgalvojome. Juk režisierius privalo pats tikėti, tik tada galės įtikinti ir aktorių. O kai viskas susideda į krūvą, tampi tarsi aštriu durklu, skrendančiu tiesiai į taikinį – žiūrovų širdis ir jausmus.

Ar pats gerai prisimenate filme vaizduojamus sovietinius laikus? Kodėl norite apie tai kalbėti?

Prisimenu. Žinau, kas yra sovietiniai laikai, kas yra KGB, kokie buvo jų darbuotojų ploščiai, kaip veikė sistema. Prisimenu baimę kalbėti apie vienus ar kitus dalykus.

Iš kur noras apie tai kalbėti? Klausiau savęs to paties. Apie tai kalbu todėl, kad man ne tas pat, kokiomis gatvėmis važinėju, kokioje mokykloje ir iš kokių vadovėlių mokosi mano vaikai, ko jie klauso, ką jie gauna. Kadangi man ne tas pat, aš negaliu ramiai sėdėti, galvoju, ką galiu padaryti, kad mažėtų tų, kurie klausia, kodėl jie turi mokėti mokesčius valstybei.

Kada ir kaip susidomėjote režisūra, filmų kūrimu?

Būdamas maždaug keturiolikos metų pamačiau vieną iš brolio parsineštų išsinuomotų vaizdo kasečių. Filme griaudėjo sprogimai, vertėsi mašinos. Man iš karto parūpo, ar tas žmogus tikrai žuvo vien tam, kad pamatyčiau šitą filmą? Ėmiau svarstyti, kad taip negalėjo būti. Tai gal čia viskas sugalvota, sukurta? Kaip? Man pasidarė labai įdomu, kaip gimsta filmas. Tarsi kažkas pramušė, iki šiol tiksliai atsimenu, kaip tą dieną švietė saulė, kur stovėjo televizorius ir kitas konkrečias detales. Tie klausimai manęs taip ir nebepaleido. Vėliau didelį įspūdį paliko vienas spektaklis, kuriame atsidūriau visiškai atsitiktinai. Aš pamačiau, ką menas, kūrinys gali daryti su žiūrovu, kai tu sėdi ir bliauni... Kūrybos jėga man tapo tarsi kartele, kurią norėjau pasiekti, suvokti, analizuoti, manipuliuoti. Taip pamažu perėjau iš stebėtojo į kuriančiojo poziciją.

D.Ulvydo sėkmės receptas paprastas: galvoti apie žiūrovus, turėti aiškų tikslą ir viską daryti su aistra. A. Martinonytės nuotr.

Tai kaip gimsta filmas?

Panašiai kaip vaikas. Iš pradžių esi nėščias, niekam nieko nesakai, nes gal net pats dar nežinai, tik jauti, kad kažkas vyksta, kažkas tau atsitiko. Paskui ateina laikas, kai pradedi juo rūpintis, vėliau imi garsiai kalbėti, pasakai, kad laukiesi. Panašiai vyksta ir su filmu: praneši garsiai, kad turi idėją, pradedi rinkti komandą, rekvizitą ir t. t. Toks tas kino gimimo stebuklas. Net ir laikas, per kurį gimsta filmas, panašus į kūdikio laukimo laiką. Sukurti filmą greičiau nei per pusę metų yra utopija. Arba chaltūra. Visi procesai turi savo trukmę. Filmui gimti reikia nuo 9 mėnesių iki 1,5 metų.

Ar, be kino, turite kitų pomėgių? Ar būna momentų, kai norisi nuo jo pabėgti?

Galima sakyti, kad esu nelaimingas, nes neturiu jokio pomėgio. Nežaidžiu teniso, nemedžioju, 24 valandas per parą tęsiasi vienas vienintelis pomėgis – kinas. Gyvenu kine. Bet kokia situacija man yra susijusi su kinu. Sutinki žmogų ir mąstai, kad jis galėtų būti toks ir toks personažas, važiuodamas pamatai kokią nors vietą ir pagalvoji, kad čia būtų smagu nufilmuoti sceną, pamatai gražų gamtos reiškinį ir supranti, kad tai būtų gražus ryto kadras. Tau kažkas pasakoja, kaip nusiuntė krikšto sūnui vėliavą, o tu iš karto imi galvoti, kad tai gal nebloga idėja naujo filmo scenarijui. Net nejauti, kad visa tai kaupiasi, ir nežinai, kada ką ištrauksi. Kine aš galiu gyventi daug gyvenimų. Galiu vis iš naujo įsimylėti savo personažą, galiu išsitraukti kardą ir juo pamojuoti, galiu pakovoti už tiesą... Kūrybos laimės atradimas suteikia visišką kaifą gyventi. Kodėl? Todėl, kad man nereikia bėgti nuo savęs, man nereikia bėgti nuo darbo į poilsį, į kažkokius pomėgius. Esu laimingas.

Ar pats dažnai žiūrite filmus?

Džiaugiuosi, kad kinu gyvena ir mano šeima. Dažnai žiūrėti filmus ir nuolat apie juos kalbėti pas mus yra absoliuti norma. Pats stengiuosi pažiūrėti visus filmus, neturiu savo režisierių favoritų, man įdomi bet kokia kino forma. Jei siužetas neįtraukia, stebiu, kaip dirba operatorius, ir pan. Prisipažinsiu, sėdėti kino salėje man yra pats didžiausias malonumas. Man tai tarsi bažnyčia, į kurią noriu eiti reguliariai, kurioje atlieku tam tikrus ritualus. Man tai yra laimė.

 

 

Rekomenduojami video