Daug įsimintinų vaidmenų sukūręs aktorius Dainius Gavenonis šį savo laiką vadina labai geru: nieko naujo nerepetuoja, vaidina spektakliuose, mėgaujasi tikra balta žiema, vaikšto gatvėmis, skaito mėgstamas knygas. Ir visiškai negalvoja apie neseniai laimėtą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Šį prestižinį apdovanojimą vadina tam tikro etapo pabaiga ir slapta tikisi malonių pokyčių. O savo gerbėjams valiūkiškai šypsodamasis pažada, kad pasistengs nevaidinti geriau nei iki šiol, todėl ant scenos ir toliau lips D.Gavenonis, o ne premijos laureatas.

Papasakoti taip, kad visi klausytų

Kaune augęs D.Gavenonis aktoriaus profesiją pasirinko neatsitiktinai. Sako, nuo pat ankstyvos vaikystės jautęs paslaptingą žinojimą, kad taip bus. Tas žinojimas, kurį šiandien jis vadina tikėjimu, vėliau dar ne kartą nukreipė ten, kur reikia. „Mano šeima neturėjo nieko bendra su meno pasauliu: mama buvo buhalterė, o tėvas statė namus. Tačiau dar tada, kai buvau toks mažas, kad svajojau užaugęs susituokti su savo tėvu, man buvo smagu kažką parodyti ar papasakoti taip, kad visi klausytų“, – į prisiminimus pasinėrė aktorius. Nors vėliau domėjosi įvairiais dalykais, visada jautė tikrąjį pašaukimą. Žinoma, garsiai apie tai nekalbėjo. „Tada niekam nesakiau, kad noriu būti aktoriumi, nes tai būtų skambėjusi kaip didžiausia nesąmonė. Panašiai skambėtų noras tapti kosmonautu. Su draugais lakstėme statybose, daugelis draugų tėvų buvo statybininkai, taigi visa mano aplinka neturėjo nieko bendra su menu“, – pasakojo Dainius. Jis pripažino, kad galutinai abejoti nustojo tada, kai suvokė, kad aktoriai yra tokie patys žmonės, kaip kiti, o aktoriaus darbas – normali profesija. D.Gavenonis džiaugėsi, kad jo tėvai tuo metu pasielgė išmintingai ir leido jam eiti ten, kur norėjo. „Turbūt pasisekė ir tai, kad mane priėmė ten, kur turėjau būti. Nes galėjo būti ir kitaip“, – apie laimingai susiklosčiusias aplinkybes kalbėjo aktorius.

Teatras neapgaudinėja

Šiandien D.Gavenonis yra Lietuvos nacionalinio dramos ir O.Koršunovo teatrų aktorius. Juose sukūrė daugybę skirtingų vaidmenų. Jis neabejoja, kad aktoriais tampa tie, kurie nori keistis, ir tikina, kad kiekvienas vaidmuo keičia ir jį patį. „Su kiekvienu vaidmeniu yra skirtingai. Į kai kuriuos spektaklius atbėgi ir suvaidini, kitiems vaidmenims turi ruoštis iš anksto. Tačiau jei tave tai domina, apie vaidmenį galvoji ir tada, kai nevaidini: ir literatūrą skaitai, ir filmus žiūri. Man patinka gilintis, ieškoti informacijos. Jei dirbi sąžiningai, tai jaučia ir žiūrovas“, – apie aktoriaus profesijos virtuvę pasakojo Dainius. Jis prisiminė istoriją su savo dantų gydytoja, kuri pacientui prisipažino, kad į teatrą eiti nustojo prieš daugybę metų, nes nemėgsta, kai ją apgaudinėja. D.Gavenonis pasiūlė moteriai ateiti ir pasižiūrėti O.Koršunovo spektaklį „Dugne“, kuriame ir pats vaidina. Po ilgo laiko apsilankiusi teatre vėliau aktoriaus dantų gydytoja pripažino, kad šiandien teatras tikrai yra kitoks ir stengiasi neapgaudinėti. „Kūrėjai, kaip individualybės, yra labai skirtingi ir šį pasaulį vertina labai įvairiai. Todėl ir spektakliai yra labai įvairūs. Man atrodo, kad žmogus į teatrą eina tam, kad pamatytų, jog ne jis vienas taip galvoja. Jei randa kažką bendro, tada ateina ir dar kartą“, – kalbėjo daugybės premijų ir apdovanojimų laureatas. Tačiau į klausimą, kokia yra teatro misija, jis atsakyti negalėjo, mat nežino, ar ji iš viso egzistuoja. „Aš irgi labai mėgstu eiti į svečius, ypač pas savo geriausius draugus. Kuo draugas geresnis, tuo dažniau pas jį einu. Turbūt taip yra ir su teatru“, – juokėsi Dainius.

Kai nieko nesakai, bet jauti, kad klauso

Spektaklių įvairove džiaugiasi ir pats aktorius. Tačiau, nors procesas būna skirtingas, ant scenos stovinčio aktoriaus ryšys su žiūrovais visada yra neišvengiamas. „Yra įvairių spektaklių. Vieni eina kaip laikrodis ir negali sustoti dėl kažkokių tikslų, kurie nutiks vėliau. Yra ir tokių spektaklių, kurie negali gyvuoti be žiūrovų, nes jie jį keičia. Tai tokie spektakliai kaip O.Koršunovo „Dugne“ ar „Žuvėdra“. O dauguma spektaklių yra tokie, kai konkrečių žiūrovų veidų aktorius nemato, bet vis vien jaučia jų sukurtą tam tikrą energetinį lauką. Būna, pasakai, bet jauti, kad žiūrovas neišgirdo. O būna taip, kad nieko nesakai, bet jauti, kad jis klauso, kaip tu tyli, ir laukia, ką tu pasakysi“, – pasakojo D.Gavenonis.

Pasak aktoriaus, kiekvienas spektaklis teikia naujos patirties. Nors tikslas būna toks pat, ėjimas jo link skirtingais takais ir takeliais kiekvieną kelionę paverčia kitokia.Visiškai kitokių išgyvenimų Dainiui suteikė ir naujausio vaidmens kūrimas A.Shillingo spektaklyje „Didis blogis“. „Ne tik pats spektaklis yra kitoks, bet ir priėjimas prie jo buvo visiškai kitoks. Repeticijos taip pat buvo kitokios nei įprasta. Buvo labai įdomu: mus išvežė į Dzūkijos kaimą, kur kartu su režisieriumi dirbome prie karo temos: kas būtų, jei šalyje kiltų karas, o kas – jei mumyse? Todėl reikia tik džiaugtis, kad apie spektaklį yra tiek daug skirtingų nuomonių, kad yra tiek daug neabejingų žmonių dalykui, kurį užkūrė A.Shillingas“, – apie kontraversiškai vertinamą spektaklį kalbėjo jame vaidinantis aktorius.

Suprasti sunkiau nei išpeikti

Teatras kuriamas įvairiomis žaidimo priemonėmis. D.Gavenonis tiki, kad po spektaklio „Didis blogis“ premjeros visuomenėje kilo tikras šaršalas būtent dėl to, jog žmonės nesuprato tų kitokių priemonių. „O labiausiai žmonės nori apie tai šnekėti, piktintis, ginčytis dėl to, kad spektaklis neduoda jokių atsakymų. Kai paklausiau gero pažįstamo, kodėl žiūrovas jaučia tokį neramumą, jis atsakė, kad jis nežino, kurią pusę palaikyti. Nė viena jam neatrodo priimtina. Neparodomas joks kelias, o viltis spektaklyje yra naivi, juokinga ir tokia mažytė, kad užgęsta nuo vienintelio pūstelėjimo. Bet visa tai sukurta tam, kad žiūrovas galvotų“, – sakė Dainius. Pasak jo, labai dažnai žiūrovas ir kritikas paverčia nesėkme tai, ko nesupranta. Galbūt reikėtų daugiau įsigilinti ir bandyti suprasti, kodėl spektaklis buvo sukurtas būtent taip, o ne kitaip, nes tai buvo padaryta sąmoningai. „Kritikas turi stengtis išanalizuoti spektaklį ir padėti jį suprasti kitiems. Todėl pirma reikia pagalvoti, o paskui sviesti akmenį“, – įsitikinęs aktorius.

Premijos nesureikšmina

Paklaustas apie neseniai gautą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, D.Gavenonis lyg šiek tiek sutriko. Aktorius prisipažino, kad pastaruoju metu šio klausimo sulaukia itin dažnai, todėl verčia save apie tai pagalvoti. Vien tam, kad turėtų atsakymą. Bet to daryti nenori, o paties įvykio nesureikšmina. „Vakar eidamas gatve sutikau Rolandą Kazlą. Jis nuoširdžiai pasveikino mane su gauta premija. Atsimenu, nuoširdžiai džiaugiausi ir aš, kai šią premiją gavo jis pats. Tuomet džiaugiausi už savo profesiją ir dėl to, kad premija buvo įvertintas būtent šis žmogus. Sutikęs R.Kazlą gatvėje, jo paklausiau, ką jis dabar veikia. O šis atsakė, kad bėga maratonus ir dainuoja. Pagalvojau: jei gavęs Nacionalinę premiją aktorius dainuodamas bėga, tai yra labai gerai. Ir sau to labai linkiu“, – linksmai pasakojo D.Gavenonis. Jis pats į šią premiją žiūri kaip į tam tikro etapo pabaigą ir tikisi, kad tai aktoriaus gyvenime įpūs naujų vėjų, atneš malonių pokyčių. „Praėję metai nebuvo vien tik geri: iš gyvenimo išėjo keli labai brangūs žmonės, o ir šiaip buvo dalykų, kurie kartino gyvenimą, todėl malonių pokyčių visada norisi“, – kalbėjo Dainius. Tiesa, jis pažadėjo stengtis nevaidinti geriau nei anksčiau ir išlikti savimi. „Toks įvertinimas reiškia, kad einu teisingu keliu. Tačiau svarbu suprasti, kad šį rezultatą pasiekti padėjo ne apdovanojimai, o darbas“, – neabejojo laureatas.

Būti tėčiu reiškia labai daug

Tai, kad turi galimybę užsiimti mėgstama veikla, D.Gavenonis vadina didžiule dovana. Kaip ir tai, kad rado žmogų, su kuriuo eina per gyvenimą. Dar viena didžiule dovana jis vadina savo dešimtmetį sūnų Adomą. „Buvimas tėčiu man reiškia labai daug. Aš tikrai kiekvienam žmogui linkiu turėti vaiką“, – nuoširdžiai sakė Dainius. Pasak aktoriaus, šie trys skirtingi dalykai negali vienas kito nekompensuoti. „Niekada nepatirsi scenoje to, ką patiri būdamas su sūnumi. Ir atvirkščiai. Meilė moteriai niekada nekompensuos meilės sūnui. Arba sūnaus meilės tėvui“, – neabejojo D.Gavenonis. Sūnaus auginimas Dainiui suteikė daugybę įvairių patirčių, sukėlė įvairiausių jausmų, tačiau bene įdomiausias dalykas, su kuriuo jam sunkiausia susitaikyti, yra tai, kad sūnus nėra tam tikra jo šaka, šis žmogus – visiškai atskiras ir savitas medis. „Matai, kaip dažnai persistengi jį laistydamas, bijai pažeisti jį savo žinojimu. Bijai ir to, kad jis auga į visai kitą, tau nepažinią pusę. Tik vėliau supranti, kad jis yra visai kitas pasaulis. Iš tų pačių namų, bet visiškai kitas. Ir tas kitas pasaulis pats savaime iš kažkur kuriasi. Daug kas šioje srityje man yra nauja, nepažinu, tačiau būti šalia ir iš labai arti stebėti kitą augantį ir besiskleidžiantį pasaulį yra labai įdomu“, – tik teigiamai apie tėvystę kalbėjo aktorius.

Ne vargina, o peni

Be anksčiau išvardytų trijų dalykų, D.Gavenoniui labai svarbus ir tikėjimas, kuris visada yra šalia. Aktoriui sunku įvardyti, kas tai, bet jis neabejoja, kad be tikėjimo nebūtų nieko. Nors, rodos, viską turi, į klausimą, ar yra laimingas, Dainius atsakyti negalėjo. „Jei paklaustumėte, ar šiuo metu esu sotus, atsakyčiau, kad taip. Su laime nėra taip paprasta. Nėra rimtų priežasčių liūdesiui, tačiau juk žmogui visada kažko trūksta“, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas.

Vienas iš dalykų, kurių gali pritrūkti šią vasarą, – laisvas laikas. Nors Lietuvoje teatrai vasarą atostogauja, D.Gavenonis ir jo žmona Rasa Samuolytė nemažai laiko praleis gastrolėse. „Vasarą stengiamės bent kuriam laikui pasprukti prie jūros, kad vėjas gerai prapūstų galvas. Tačiau šiemet vėjas pūs Rusijoje arba Kinijoje, kur vyks gastrolės. Dažniausiai vasara man nėra atostogų metas, ir tai nuo manęs nepriklauso. Jei galėčiau, vasarą rečiau užeičiau į teatrą. Tada mane labiau suprastų ir sūnus, kuriam sunku suvokti, kodėl jo tėvai dirba savaitgaliais ir vasaromis“, – apie ne visada malonius aktoriaus profesijos niuansus pasakojo Dainius. Tačiau tai, kuo užsiima, D.Gavenoniui yra įdomu, todėl jo nevargina nei gyvenimas su tos pačios profesijos atstove, nei kalbos apie teatrą namuose. „Mano gyvenime tai, kas įdomu, neprasideda ir nepasibaigia tam tikru laiku. Jei man įdomu, galiu apie tai galvoti visur, – ir namuose. Mane tai peni, o ne vargina. Net ir gulėdamas paplūdimyje, galiu galvoti apie vaidmenis, nes man tai įdomu. Kaip teatre mane domina tai, kas yra pasaulyje, taip ir gyvenime įdomu tai, kas vyksta teatre. Jei nuo to pavargčiau, reikėtų kažką keisti“, – pokalbį baigė aktorius.