Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Austrų režisierius šiurpino ir stebino pasaulį

Michaeliui Hanekei sukako 80 metų. Jis gimė 1942 metais Miunchene. Po filosofijos ir psichologijos studijų susidomėjo teatru. Rašė pjeses radijui ir televizijai, statė spektaklius vokiškai kalbančiose scenose – nuo Hamburgo iki Vienos. Filmus kurti pradėjo vėlai. Debiutinis „Septintas žemynas“ buvo pristatytas publikai, kai jam buvo 47-eri. Tikriausiai todėl šio menininko filmuose nesunku pastebėti jo įgytą gyvenimišką patirtį bei išsilavinimą.

Tapo sensacijų šaltiniu

1992 metais Kanų nekonkursinė programa parodė jo „Benio video“ („Benny’s Video“). Šis filmas privertė diskutuoti žurnalistus. Nuo to laiko M.Hanekė tapo nuolatiniu sensacijų šaltiniu. Jis netiko smokingus vilkintiems žiūrovams, kurie vertino kuklų buržuazijos ir žmogiško kapitalizmo žavesį.

„Benio video“ antiherojus yra paauglys, garbingų tėvų sūnus. Jis filmuoja vaizdo kamera ir mėgaujasi savo įrašais. Kartais vienas, kartais bendraamžių kompanijoje.

Mama ir tėtis užsiėmę priemiesčio kiaulių fermos verslu. Vaikinas išmoksta žudymo elektros šoku technikos. Taip ūkyje skerdžiami galvijai. Nusprendžia išbandyti ją su pažįstama mergina. Nori pamatyti, kas bus. Taip jis paskiau pasiteisina tėvui. Žmogžudystė įvyksta. Tėvai susiduria su faktu. Ką daryti? Reikia gelbėti sūnų.

Mama jį išveža į Egiptą. Mokyklai praneša, kad išvyko į giminaičio laidotuves.

Ten mamą ištinka nervinis priepuolis, bet sūnus vis dar ramus. Tėtis tuo metu, kovodamas su dusulio refleksu, smulkina lavoną ir paslepia pėdsakus.

Bjaurus epizodas ištrintas iš tikrovės. Galima gyventi toliau.

Benis, kvailiukas, nuneša policijai vaizdo juostą su žmogžudystės įrašu. Juk dėl šio „dokumentinės režisūros šedevro“ jis ir stengėsi...

Filme kalbama apie pragaištingą siaubo filmų įtaką, o šeimos portretas kiauliškai buržuaziniame interjere kupinas sarkazmo. Vis dėlto M.Hanekė sugeba didaktiką užmušti kažkuo panašiu į elektros šoką. Jo filmo kadre sklando kažkas skausmingo ir siaubingo. Šaltas protokolinis stilius tampa fiziškai nepakeliamas.

Šis efektas yra M.Hanekės pasiūlytos kino koncepcijos pagrindas. Tyrinėdamas smurto sindromą šiuolaikiniame pasaulyje, režisierius atsisako bet kokios jo interpretacijos. Nenukrypsta į pramoginius žanrus ir nežaidžia postmodernizmu.

M.Hanekė kviečia žiūrovą ieškoti atsakymo

Kitas M.Hanekės filmas pasirodė festivalio ekranuose 1994 m., užbaigdamas „Septintojo žemyno“ pradėtą trilogiją. „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“ susideda iš 71 skirtingos trukmės kadro – nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Judant nuo vieno kadro prie kito, ekranas užtemsta, akimirką įsivyrauja tamsa.

Viename iš paskutinių šios sekos kadrų užfiksuota žmogžudystė, rekonstruota pagal Vienos kriminalinę kroniką. 1993 metų Kalėdų dieną 19-metis studentas be jokio tikslo nušovė kelis nepažįstamus žmones banke. Filme rodoma lemtingo nusikaltimo priešistorė supažindina žiūrovus su tais, kurių gyvenimas nelaimės metu susijungė lemtingame taške. Tarp jų – banko darbuotoja, kuri nekenčia savo pagyvenusio tėvo ir baudžia jį vienatve. Į televizijos orbitą patenka 13-metis rumunų pabėgėlių berniukas, kapstantis šiukšlių krūvas. Policijos paklaustas, kodėl pabėgo į Vieną, atsako: girdėjau, kad čia žmonės malonūs ir myli vaikus. TV programą žiūri bevaikė moteris, ji nusprendžia įsivaikinti berniuką. Kartu jie važiuoja į banką kaip tik tuo metu, kai studentas jau turi revolverį kišenėje...

Filmas „Benio video“ privertė diskutuoti žurnalistus. Nuo to laiko M.Hanekė tapo nuolatiniu sensacijų šaltiniu. Jis netiko smokingus vilkintiems žiūrovams, kurie vertino kuklų buržuazijos ir žmogiško kapitalizmo žavesį.

M.Hanekė vaizduoja postindustrinę visuomenę, persmelktą pasąmoninio kaltės ir agresijos efekto (viena neatsiejama nuo kito). Jam netinka, kai kinas duoda lengvus atsakymus į neteisingus klausimus. Tuo užsiima Holivudas. Bet ne ką geriau, M.Hanekės požiūriu, kai nėra jokių atsakymų, jokių klausimų. M.Hanekė pateikia klausimus tinkamame kontekste ir kviečia žiūrovą ieškoti atsakymo.

Režisierius be humoro

M.Hanekei galima drąsiai priekaištauti už pernelyg didelį rimtumą, su kuriuo kinas išmoko kovoti, bet jis to nedaro. Galbūt todėl, kad gyvena Kafkos tėvynėje, kur net humoras primena spazmą. Jis sakė: „Mūsų žmonės yra seni ir pavargę nuo savęs. Austrija yra veidmainiška šalis, kuri laiku apsimetė Hitlerio auka, nors buvo jo bendrininkė.“ Kiekvienas jo filmas ir visa trilogija stebina savo apgalvotu konstruktyvumu. Tai sąmoningas Holivudo kino antonimas, paremtas loginiais ir emociniais stereotipais.

M.Hanekei neįtinka net prancūzų „Naujoji banga“, kurios šūkis – Godardo frazė „Kinas yra tiesa 24 kadrai per sekundę“. M.Hanekė neturi šių iliuzijų ir atkerta: „Kinas yra melas 24 kadrai per sekundę.“ Jis skeptiškai vertina autorinio kino „naują nuoširdumą“ ir neslepia, kad atskleisdamas manipuliacijas pats yra manipuliuojantis konceptualistas.

1997-ųjų jubiliejiniame Kanų festivalyje buvo parodyti M.Hanekės „Smagūs žaidimėliai“ („Funny Games“). Žiūrovai buvo įspėti dėl šokiruojančių scenų. Kai kurie kino profesionalai neatlaikė ir iš seanso ėjo į barą. Tame pačiame festivalyje buvo rodomi Quentino Tarantino „Pasiutę šunys“ („Reservoir Dogs“). Prieš jų seansą žiūrovai taip pat buvo įspėti apie nepakeliamą žiaurumą ekrane. Taip šis Kanų festivalis liko kruviniausiu istorijoje.

„Smagūs žaidimėliai“ vertinami kaip Europos atsakas į Q.Tarantino komiksų smurtą. Du tvarkingi jaunuoliai užsuka į kaimynų vilą pasiskolinti keturių kiaušinių omletui. Šis vizitas be jokios priežasties tampa sadistiniu visos šeimos sunaikinimu. Mieli svečiai pasirodo esą žiaurūs banditai. Jų reakcijos spontaniškos, pamažu iš buitinių kivirčų pereina prie profesinio sadizmo.

Žiūrovui tampa aišku, kad neatsitiktinai už dviejų žingsnių esantys kaimyninės vilos šeimininkai niekaip neatsišaukia į pagalbos šauksmus. Jų tiesiog nebėra tarp gyvųjų. O susidoroję su dabar kankinama šeima, jaunuolių porelė kitą dieną eis kepti omletą su kita kaimynų šeima. Niekas nesaugus net savo namuose.

M.Hanekės pranašavimus patvirtino jau po filmo įvykusios stebėtinos realaus smurto istorijos. 2006 metais Austriją sukrėtė Nataschos Kampusch istorija. Ją daugiau nei 8 metus savo namuose buvo įkalinęs 44 metų Wolfgangas Priklopilas, kuris, merginai pabėgus, nusižudė. Kitas austras savo dukterį, su kuria, kaip manoma, susilaukė šešių vaikų, 24 metus laikė įkalinęs namų rūsyje. Sąrašą galima tęsti.

Po dešimties metų režisierius nufilmavo „Juokingų žaidimų“ perdirbinį anglų kalba – ne mažiau baisų, su tiksliai pakartotais kadrais. Amerikiečių aktoriai suteikė jam savų vidinių prasmių.

Sudėtingiausias kūrinys – „Pianistės“ ekranizacija

M.Hanekės „Pianistė“ sukurta pagal mūsų skaitytojams žinomą Elfriedės Jelinek romaną. Kanuose ši ekranizacija pelnė didįjį žiuri prizą, geriausių aktorių apdovanojimus gavo Isabellės Huppert ir Benoît Magimelio duetas, o pati rašytoja 2004 metais nusipelnė Nobelio premijos.

Filmo herojė profesorė Erika Kohut dėsto fortepijono paslaptis Vienos konservatorijoje ir pati skambina Schubertą ar Mozartą. Jai jau per 40 metų, tačiau moteris vis dar gyvena su savo despotiška motina, maniakiškai kontroliuojančia savo dukters gyvenimą. Nenuostabu, kad merginos psichiką stipriai paveikė totali jos intymių jausmų kontrolė.

Froidas rašė, kad slopinami geismai būtinai pagimdo neurozes ir sudėtingas anomalijas. Erika gyvena vien muzika. Ji turi psichologinių sutrikimų, dėl kurių save žaloja, yra linkusi į sadomazochistinį fetišą. Pati tuo neužsiima, tik stebi pornografiniuose filmuose. Viskas pasikeičia, kai ji sutinka Valterį (akt. B.Magimelis), talentingą jaunuolį, kuris pradeda rodyti dėmesį. Valteris įžiūri joje moterį, nori intymumo, bet įprastų santykių ji nebegali turėti.

Tai, kas vadinama aukštos rafinuotos kultūros pasauliu, iš tikrųjų slepia sektantišką izoliaciją, žiaurumą ir nejautrumą. Aukštasis menas dažniausiai tik maskuoja žmonių ydas. Erika paslapčia gnybteli tramvajaus keleivių blauzdas, savo ketinimus paslėpdama už tvarkingos muzikantės įvaizdžio. Kas tokią įtars?

Filmas – ne tik apie pačią pianistę, bet ir apie jos mamą bei jos meilės partnerį. Šio trikampio rėmuose verda negailestinga kova dėl valdžios. Motina įkūnija daugelio motinų maniją turėti savo mergaitę šalia. Be tėvo užaugintoje dukroje valdžios ištroškusi mama įžvelgia nevykusią muzikos scenos žvaigždę ir atkeršija jai už šią nesėkmę. Trečiasis trikampio kampas yra Valteris, choleriškas jaunuolis, kuris pamatė moterį sausoje konservatyvioje mokytojoje. Jų santykių plėtojimas yra groteskiška Strindbergo lyčių kovos parafrazė, kai kiekviena pusė siekia nuslopinti kitą.

Paslėptos žmonių kaltės ir baimės

Po „Pianistės“ sėkmės M.Hanekė buvo laukiamas Prancūzijoje. Čia sukūrė savo populiarų filmą „Paslėptas“ (2005). Populiarumą lėmė filmo atmosfera, panaši į Alfredo Hičkoko trilerius. Siužete įminta paslaptis ir saspenso kupinas pasakojimas.

Viskas prasideda nuo vaizdajuosčių, kurias literatūros apžvalgininkas Žoržas Loranas (akt. Danielis Auteuilis) keletą kartų randa ant savo namo slenksčio. Juose nufilmuotas pats Loranas ir jo šeimos nariai, o prie vaizdajuosčių pridėti keisti, tarsi vaiko ranka piešti šiurpūs vaizdeliai. Pamažu aiškėja seniai padarytos nuodėmės, o paranojos apimtas intelektualas priverstas tapti senų vaiduoklių medžiotoju.

Prieš keturis dešimtmečius, dar būdamas paauglys, Žoržas neleido tėvams įsisūnyti mažo alžyriečio, kurio tėvus policininkai nušovė taikios demonstracijos metu. Dabar tenka ieškoti to, kuris turėjo keršto motyvą. Kritikai dėl šios aplinkybės pasiskubino pareikšti, kad į apibendrinimus linkęs M.Hanekė kamerinį siužetą kilstelėjo iki Europoje jaučiamos gėdos prieš buvusias kolonijas. Tokia metafora filme nesunkiai įžvelgiama. Visgi režisieriui labiausiai rūpi psichologija ir žmonių savijauta šiuolaikiniame grėsmių ir streso pritvinkusiame pasaulyje.

Labiausiai Lietuvoje žinomi du vėlesni M.Hanekės filmai „Baltasis kaspinas“ (2009) ir „Meilė“ (2012). „Baltasis kaspinas“ rodo nacistinės Vokietijos aktyvistų vaikystę. Ji prabėgo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Viskas Vokietijos kaime ramu, bet įprastą idiliją sudrumsčia smurto protrūkiai. Įtarimas krenta ant vaikų, kurie nešioja baltus kaspinus kaip tyrumo ir nekaltumo simbolį. Tuo tarpu jų sielose dygsta melas, blogis, smurto troškimas.

„Meilė“ labai lakoniškai parodė dviejų intelektualų artėjimą į neišvengiamą mirtį. Juos įtaigiai suvaidino prancūzų kino veteranai Jean-Louis Trintignantas ir Emmanuelle Riva. Filmas minimalistinis, daug kuo teatrališkas. Žinodami M.Hanekę, filmą priimame ne tik kaip vienos sutuoktinių poros akistatą su mirtimi, bet ir kaip Schuberto muzikos nuspalvintą requiem į nebūtį besitraukiančiam visam senosios kultūros pasauliui.

Po ne itin sėkmingo paskutinio filmo „Laiminga pabaiga“ („Happy End“), M.Hanekė dabar nieko nekuria. Panašu, kad jis viską jau pasakė.

Rekomenduojami video