Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Artėjant Velykoms svarbu nurimti

Iki Velykų liko kelios dienos. Ką svarbu žinoti, ką dar reikėtų nuveikti ir kam skirti daugiau dėmesio paskutinėmis Didžiosios savaitės dienomis, pasakojo etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė.

Laikas sustoti

Anksčiau Velykos Lietuvoje buvo pati didžiausia metų šventė. O gavėnios laikas nuo Užgavėnių iki Velykų – ypatingas. Per šias septynias savaites žmonėms stengdavosi neskubėti, daugiau laiko skirti apmąstymams, nusiraminimui. Tiesa, šiais laikais pristabdyti gyvenimo ritmą tokiam ilgam laikui nėra paprasta ir retam tai pavyksta, tačiau paskutinė – Didžioji – savaitė turėtų būti skirta ruoštis Velykoms. Apie tai mums primena Verbų sekmadienis, kai bažnyčiose išgirstame liturgiją apie Kristaus kelią, kančią ir galime pagalvoti, palyginti, paklausti savęs, kas mes esame šiame Kristaus kelyje: ar žiopsantieji, ar apverkiančios moterys, ar padedantieji nešti kryžių ir t. t. „Gyvenant didmiesčiuose sulėtinti gyvenimo tempą sudėtinga. Mažesnių miestelių gyventojams lengviau – jie dar jaučia gamtos ritmą ir žemės alsavimą, mato, kaip pumpurai sprogsta, kada miškas pradeda savo spalvą keisti. Žinoma, balandį žemei bundant atsiranda įvairiausių darbų. Neabejoju, kad šiuo metu ne tik avižos daiginamos Velykų avinėlio paklotei. Tikriausiai visos šeimininkės nustatė palanges įvairiais indeliais su daigais“, – kalbėjo G.Kadžytė. Tačiau etnologė apgailestavo, kad šiandien žmonės yra ne tokie kūrybingi, jie tarsi laukia instrukcijų, kada ir ką daryti. „Seniau žmonės irgi buvo užsisukę darbuose, tačiau nesuabsoliutindavo savęs. Be to, jie visada sukurdavo maldeles, nebijodavo kreiptis į aukštesniąsias jėgas, padėkoti už saulę, už žalumą, už pavasario šilumą, kuri sulaužė upėse ledus“, – sakė G.Kadžytė.

Iškuopti savo vidų

Nors beveik pusė Didžiosios savaitės jau prabėgo, etnologė priminė, kaip reikėtų praleisti visas šios savaitės dienas. Po Verbų sekmadienio pirmosios trys dienos skiriamos aplinkai tvarkyti. „Tikima, kad sutvarkyti, išvalyti namus, kiemą privalu iki trečiadienio popietės. Tiems, kurie namus tvarkydavo ir ketvirtadienį, sakydavo, kad dulkių Kristui į akis prikrės“, – pasakojo žymi tautosakininkė ir papročių žinovė. Didysis ketvirtadienis turėtų būti skiriamas žmogaus fiziniam kūnui nuplauti, šventiniams drabužiams pasiruošti. Anksčiau šią dieną kurdavo pirtį. Beje, kaip ir dabar, taip ir seniau būdavo sveikuolių, kurie tikėjo, kad Didįjį ketvirtadienį būtina išsimaudyti švariame, tekančiame, pavasariniame vandenyje. Tiesa, vieni sakydavo, kad maudytis reikia iš rytų pusė atitekančiame vandenyje, kiti tikėdavo, kad tai turėtų būti vanduo, tekantis nuo saulės laidos.

G.Kadžytė priminė, kad didesnių miestų gyventojai šią dieną gali apsilankyti net dviejose pamaldose: aliejaus šventinime, kai susirenka visi kunigai, ir vakare vykstančiose Paskutinės vakarienės mišiose. Iki šiol išlikęs ir paprotys Paskutinės vakarienės vakarą bažnyčiose plauti žmonių kojas.

„Na, o kai žmogus išvalo savo aplinką ir savo fizinį kūną, Didįjį penktadienį reikėtų galutinai apvalyti ir savo sielą. Nors paprastai sakoma, kad didžiausias apsivalymas yra išpažintis, kurią reikia atlikti jau iki Didžiojo ketvirtadienio, penktadienis – susikaupimo metas. Be to, Didysis penktadienis yra ir vėlių Velykos, todėl šią dieną patariama be reikalo nekelti kojos iš namų. Geriau pasimelsti, apmąstyti savo gyvenimą, prisiminti mirusiuosius, be triukšmo, be barnių – galutinai sustabdyti savo lėkimą“, – kalbėjo G.Kadžytė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Skubėdavo pranešti žinią

Didįjį šeštadienį pradedama judėti, ruošti Velykų stalo valgius. „Šeimininkės laukdavo, kada iš vakarinių šeštadienio pamaldų šeimos jaunuoliai ant beržo ar kito medžio išaugusių sudžiovintų „kempinių“ parneš šventos ugnies. Jas pasmeigdavo ant pagalio ir uždegdavo iš prie bažnyčios sukurto šventojo laužo. Šiais laikais šventinami degtukai“, – sakė etnologė. Didysis Velykų virsmas vyksta naktį iš šeštadienio į sekmadienį, todėl anksčiau buvo populiaru budėti bažnyčiose. Ten buvo rengiami vaidinimai, imituojamos Šventajame Rašte aprašytos Kristaus prisikėlimo scenos. Budėdavo ir namų šeimininkės, kurios beveik iki pat paryčių ruošdavo valgius Velykoms. Todėl pavalgę Velykų pusryčius žmonės dažnai eidavo pamiegoti, o vakare jau eidavo vieni pas kitus į svečius. „Anksčiau buvo svarbu po naktinio budėjimo bažnyčioje pirmiesiems atnešti žinią, kad Kristus prisikėlė, ir pirmiesiems sėsti prie stalo. Tai reiškė, kad šeimos nariams gerai seksis darbuose, bus geresnis derlius ir pan.“, – pasakojo G.Kadžytė.

Velykos - džiugi šventė vaikams.

Svarbu dalytis

Visos didžiosios šventės mums primena, kad turime dalytis. Tik tada būsime

stiprūs, vieningi, tik tada mūsų šeima bus darni. Per Kūčias žmonės prie stalo dalydavosi šventintu kalėdaičiu, o Velykų rytą – šventintu margučiu. Kalėdaičio dalybas pradėdavo vyriausias šeimos vyras, o kiaušinio – moteris. Paskui visi daužydavo margučius, rinkdavo stipriausią kiaušinį. Etnologė priminė, kad sudaužtus kiaušinius reikia suvalgyti, o stipriausiąjį palikti. Jis – tarsi namų apsauga, sauganti per visus metus. Pasak etnologės, Velykų stalo valgiai anksčiau būdavo paprastesni, o stalą dengdavo tik balta staltiese. „Pagrindinis Velykų stalo simbolis ir puošmena – margučiai, tačiau greta kiaušinių būdavo ir Velykų avinėlis. Dažnai jį iškepdavo iš tešlos arba suformuodavo iš sviesto. Dar ant stalo rikiuodavosi varškės sūris, duona, mėsos patiekalai, pyragas – ko daugiau ir reikia?“ – kalbėjo papročių žinovė. Įdomu ir tai, kad anksčiau žmonės valgius ant padengto stalo palikdavo kelioms dienoms, juos tik pridengdavo. Taip, pasak etnologės, galėdavo švęsti ir moterys. „Labai svarbu, kad šeimininkė ne šokinėtų aplink puodus, bet rodytų dėmesį svečiams, mylimiems žmonėms. Juk tikroji šventė yra tada, kai vyksta bendravimas, o ne tik ragaujami patiekalai. Todėl ir šiandien moterims siūlau gerai viską iš anksto apgalvoti, o atėjus Velykoms pakabinti prijuostę, pasipuošti ir sėsti su visais prie stalo“, – sakė tautosakininkė.

Ne viskas keičiasi

Velykų stalas buvo puošiamas ne tik gražiausiais margučiais, bet ir įvairiais žalumynais: verbų puokštėmis, pataisais (dabar uždrausta juos skinti), bruknienojų šakelėmis, daigintomis žolelėmis, Velykų medeliais.

Velykos – smagi šventė ir vaikams. Anksčiau juos lankydavo Velykė, kuri atnešdavo vaikams margučių. Kiaušinių mažieji gaudavo ir iš krikštatėvių, kitų giminių. Iki šiol išlikęs paprotys vaikams ieškoti suslapstytų kiaušinių. Jų prisirinkę mažieji bėgdavo žaisti žaidimų, ridendavo margučius ir pan.

Pasak G.Kadžytės, nors laikai ir gyvenimo būdas keičiasi, kiekvienas žmogus pats priima sprendimą, kaip jis nori švęsti Velykas. Ir visiškai nesvarbu, koks yra laikotarpis. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, savo šeimą, savo namus. „Jei kažkas sugalvos išleisti įstatymą, nurodantį, kaip reikia švęsti Velykas, bus Lietuvos pabaiga“, – neabejojo etnologė.

 

Rekomenduojami video