Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Armonikierius V.Rimkus: „Visą gyvenimą ieškau tobulo garso armonikos“

Armonikierių Vytą Rimkų aplankėme Širvintose, dieną prieš miesto šventę, kurioje jis rengėsi dalyvauti drauge su „Norago“ kapela. „Nors tų armonikų mano namuose šimtai, paprastai groju su šiom dviem: „peterburgska“ ir Žemutinio Naugardo „chromke“. Viena labiau patinka groti, kita – groti ir dainuoti“, – demonstruodamas abu instrumentus įtaigiai pasakoja muzikantas, armonikų meistras, derintojas bei unikalios armonikų kolekcijos savininkas.

Melodijos aštrumas

Viena iš armonikų šviesios atminties meistro Mykolo Sipavičiaus pagaminta su rusišku užrašu „Peterburgskaja“. „Buvęs savininkas gailėjosi rusiškai užrašęs, nes ji tik Lietuvoje, Aukštaitijoje vadinama „peterburgska“, o Rusijoje dažniau išgirsi „minorka“, – tikina Vytas. – Ši armonika man atiteko po draugo Arvydo Leščinsko, su kuriuo buvome armonikierių duetų nugalėtojai Molėtuose, mirties. Kita armonika mažesnė, bet pagaminta žinomo Žemutinio Naugardo meistro Smirnovo, mano restauruota. Aš jas susitvarkau, susiderinu ir groju. Paprastai „peterburgskos“ būna dvibalsės, tribalsės, o manoji – keturbalsė, pagaminta garsaus, jau mirusio armonikieriaus Algimanto Mieliausko užsakymu. O Žemutinio Naugardo armonika, paspaudus klavišą, vienu metu dešimčia balsų groja, todėl vienintelė tokia Lietuvoje. Aišku, abi skamba skirtingai! Klaviatūros, grojimo technika, balsų rinkinys skiriasi, tai ir skambesys kitoks. Štai imsiu ir pagrosiu Sipavičiaus valsą, – garsas tikras, aštrus. Aukštaitiška melodija be to aštrumo sąskambiuose, be specifinio tembro tarsi netikra. Man tas aštrumas pats mieliausias, kaip aukštaitiška tarmė, nors iš prigimties esu žemaitis (tėveliai nuo Laukuvos). Kita armonika, kuria grodamas galiu užtraukti „armonika guodžias...“, labiausiai atsiskleidžia, jei melodijoje yra minoro.“

Armonika – mieliausia

Vytas groti armonika pradėjo nuo penkerių metų, sykį pasiėmė ir pagrojo. Mat šeimoje tėvelis, o labiausiai senelis grojo. Vaikui gal dar esant dvejų metukų, tėtis nupirko armoniką, nors pats daugiau grojo akordeonu. Gal todėl armonika visuomet jam buvo mielesnė, nors, pasak muzikanto, akordeonu galima išgroti visas tonacijas, o armonika – vieną, dvi, na dar trečią, grojant minore. „Aš pagroju akordeonu, bajanu, bet galop vis viena abiem instrumentais groju armonikos stiliumi... Tai kam man be reikalo vargti, geriau imu armoniką“, – juokauja pašnekovas.

Pasak armonikieriaus, jų „Norago“ kapela yra tradicinė. Aukštaitijoje tradicinė kapela dažnai suvokiama kaip vestuvinė, vakaruškų: armonika, klarnetas, o gal smuikas, būgnas arba tamburinas ir kontrabosas (arba mažas kontrabosas – basetlė). Muzika – liaudies, tokia, kokią tėvai, seneliai grojo. Plius improvizacija.

Muzikos perlų žavesys

„Norago“ kapelai vadovauja smuikininkė Gintarė Jakštienė, nors kapelos repertuaras dažniausiai priklauso nuo armonikieriaus gebėjimų, meistriškumo. „Mes grojame tai, kas patinka man ir kitiems. Daug kūrinių moku, bet sunkiausia perteikti muzikinius perliukus – unikalius išgrojimus. Norisi atkartoti, pagauti, pasiklausau įrašų, rodos, paprasta, bet kai pabandau pats, išgirstu melodiją, bet trūksta... skanumo. Nežinau, kokio talento reikia, norint atkartoti kūrinį taip, kaip norėjo autorius. Nors... žavesys ir yra tame, kad kiekvienas atlikėjas groja kitaip – kaip pats pagauna, išjaučia. Sykį vienas garbus muzikantas mane sustabdė: „Ne taip groji šokį Aleksandrą.“ Ir sugrojo kitaip, pagal užrašytas natas. „O nuo ko jos nurašytos?“, – paklausiau, nes groju pagal Joną Dainį... Žodžiu, abu skirtingai grojame tą patį kūrinį, bet ar tai svarbu?“ – ir klausia, ir atsako V.Rimkus.

Muzikavimas „Norage“

Pasak armonikieriaus, jų „Norago“ kapela yra tradicinė. Aukštaitijoje tradicinė kapela dažniausiai suvokiama kaip vestuvinė, vakaruškų: armonika, klarnetas, o gal smuikas, būgnas arba tamburinas ir kontrabosas (arba mažas kontrabosas – basetlė). Muzika – liaudies, tokia, kokią tėvai, seneliai grojo. Plius improvizacija. Iš tėvų, senelio Vytas perėmė nemažai muzikos, deja, šiandieninio žmogaus skonis kitoks. Jei sudainuosi ramiai, neskubėdamas, jei panašiai akompanuosi, nebūsi įdomus. Dabar muzikantai neretai persistengia – kai pradeda groti polką, atrodo, kad kažkas jį botagu veja... Nusižiūrėta nuo slavų, ukrainiečių. O Vytui smagu senoviškai polką „iškratyti“, kad poros išdidžiai, su malonumu, patrepsėjimu prasisuktų.

O kaip tie keturi „Norago“ muzikantai (V.Rimkus – armonika, G.Jakštienė – smuikas, Kęstutis Krikštaponis – basetlė, Sanan Valiyev – būgnas) susitaria dėl repertuaro? „Tam, kad gražiai susigrotume, verta dalelę savęs paaukoti, – aiškina pašnekovas. – Visi keturi vis bandome įnešti kažką naujo. Aš mėgstu švariai išrinkti natas, apgroti melodiją bosais. Tas grojimas bosais – mano stilius. Pastebiu, kad ir jauni muzikantai vis dažniau ima panašiai groti. Nėra to „tumba tumba“, melodija aiški, graži. Kartais smuikas mane „apeina“, kartais aš. Basetlės improvizacijos irgi papuošia melodiją.“

Svajojo apie muziejų

Antrajame erdvaus namo aukšte, kur tik pažvelgsi, gyvena armonikos. V.Rimkus svajojo apie tai, kad surinks visus įdomiausius armonikų modelius, bet ilgainiui suprato, kad tai beviltiška. Jų tiek daug, surinkti vien medinius modelius – iššūkis.

Ar žmona nepyksta, kad muzikantas išlaidauja armonikoms? „Viena santuoka iširo, – atsiduso pašnekovas. – Gal šiek tiek ir armonikos prie to prisidėjo, nes žmona negalėjo pakęsti jų garso. Vengdamas konfliktų atsikeldavau anksti rytą ir užsidarydavau groti į vonią, dar grodavau likęs namuose vienas... O dabartinę žmoną prieš keliolika metų atsivežiau iš Azerbaidžano.“

Armonika – keliauninkė

V.Rimkaus viso gyvenimo veikla susijusi su Vidaus reikalų ministerijos sistema. 1986 metais jis įstojo mokytis į tuometę TSRS Vidaus reikalų sistemos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus filialą (dabar – Mykolo Romerio universitetas). Studijavo ir grojo, gal dažniau gitara, nes, pasak muzikanto, su armonika tais laikais merginos „neužgrosi“. Po studijų dirbo tardytoju Vilniuje, Varėnoje, vėliau dėstė Policijos akademijoje, studijavo doktorantūroje, svajodamas tapti mokslininku. Tačiau gyvenimas įnešė savų korekcijų, tad po kurio laiko grįžo į praktiką: dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, Policijos departamente, dar vėliau – Specialiųjų tyrimų tarnyboje. Įgyvendinant Europos Sąjungos Dvynių projektą – pagalba Azerbaidžanui efektyvinant kovą su korupcija – išvyko dviem metams į Baku ilgalaikiu patarėju. O grįždamas namo parsivežė azerbaidžanietišką armoniką ir... juodaplaukę žmoną.

„Azerbaidžane turėjau armoniką – keliauninkę, kuria grojo garsusis Juozas Beliejūnas, – pasakoja armonikierius. – Ji – 1872 metų gamybos, puikiai veikianti, viena iš unikaliausių kolekcijoje. Sako, iš Paryžiaus atkeliavusi. Beje, galėčiau apie daugelį armonikų smulkiai papasakoti: kieno, kas pagamino, kada, kas grojo… Turiu gražių armonikų – presuoto medžio, su medinėmis grotelėmis! Ėmęs inventorizuoti pasiekiau 260 ir sustojau, nors tai ne galutinis skaičius. Supratau, kad pernelyg įsismaginau jas kaupdamas. Svajojau apie muziejų, juk galima aprašyti, papasakoti kiekvieno instrumento istoriją, tuo tikslu pirkau erdvų namą, bet ar tada turėčiau privatumo? Tikrai ne.“

„Peterburgska“ yra aukštaitiška

Išties, V.Rimkaus namuose – lobynas. „Peterburgskų“ armonikų, lietuvių meistrų pagamintų, daugiausia. Kuo skiriasi Sankt Peterburgo „minorka“ ir mūsiškė, aukštaitiška „peterburgska“? Pasirodo, nedaug kuo, tai turėtų būti sinonimai. „Tiesa, „peterburgskos“ armonikos negalima vadinti rusiška, – aiškina muzikantas. – Jei tokia būtų, ja Rusijoje grotų iki šiol. Ji tik tokios formos pradėta gaminti Sankt Peterburge, bet sukurta ne rusų. Jos išvaizda su nuimtais kampais, balsų išdėstymo sistema vokiška, ji ne visai tinka rusų melodijoms, todėl ir neprigijo. Išliko pas mus. Kai užsienyje rusai pamatydavo, kuo groju koncertuose, klausdavo: „Kas tai per armonika?“ Dauguma rusų apie „peterburgskos“ egzistavimą nė nežino. O čia, Aukštaitijoje, ji buvo gaminama ir tobulinama iki pat praeito dešimtmečio. Gal ir dabar Sipavičių dinastijos atstovas Vidmantas Sipavičius pratęs savo senelio Juozo ir tėvelio Mykolo „peterburgskų“ armonikų gamybos tradicijas. Galime pasidžiaugti, kad „peterburska“ armonika yra tikrai mūsiška, o ne rusiška.“

Pats išmoko derinti

Pirmą „peterburgską“ V.Rimkus įsigijo maždaug prieš penkiolika metų, kaip pats sako, kai pamišo dėl šio instrumento. Bandė groti, bet ji nederėjo, leido orą. Vytas apskambino meistrus, prašydamas, kad suderintų, ir gavo atsakymą: „peterburgska“ – ne. „Užgavo mano ambicijas, pamaniau sau: na, ar aš rankų neturiu, ar negirdžiu? – pasakoja piktindamasis. – Ir kai pradėjau, tai iki šiol jas derinu, restauruoju. Nusipirkęs naują nepuldavau išsyk remontuoti, išsimatuodavau kiekvieną garsų seką, bandydamas atspėti, kokia galėjo būti prigimtinė dermė, kol galų gale, po daugelio metų ieškojimo, atradau savąjį, panašų į senovinį derinimo būdą. Visą gyvenimą troškau surasti tobulo garso armoniką. Visa tai, kas aplink, tėra paieškos, o tas tobulas garsas, matyt, tik mano galvoje... Kai derinu instrumentą, vienoje tonacijoje jis tarsi suskamba taip, kaip norėčiau, bet pereinu į kitą ir suprantu, kad ne. Apie armonikas galiu ilgai kalbėti, rodyti, žavėtis išore, bet man svarbiausia garsas, aš ir meistrus vertinu pagal tai, kuris gali išgauti subtilų garsą.“

Kartais leidžia pagroti

Kai V.Rimkaus draugai ar pažįstami pasižvalgo po stirtas sukrautų armonikų, natūralu, klausia, kam jam tiek? Stovėdami instrumentai dykaduoniauja, genda. Kiek daug muzikantų, kurie su malonumu jais grotų. „Aš leidžiu juos išbandyti, net išsinešti, geriau, kai instrumentas pragrojamas, – atvirauja armonikierius. – Jo paskirtis – dirbti, linksminti žmones. Kolekcijoje verta pasilikti jau atidirbusias armonikas. Daugelis savų muzikantų paprašo: „Atgaivink, perdaryk man...“ Ir aš užsiimu užsakymais – perdarau, suderinu. O laiko reikia viskam – pašaukia nauja idėja ir norisi pabandyti pagroti, o kaip skambėtų.. Jei iškart nepabandysi, idėja numirs. Žinoma, turiu instrumentų, kurių niekada neparduosiu. Yra ir muziejinių. Štai koks gražus „futliare“ – prabangus, su gėlytėmis... Jis iš Austrijos, Štirijos krašto, kur armonikos bosai turi groti kaip dūdos.“

Meilė „einamoms“ armonikoms

Meistras iš dėžių traukia prabangias vokiškas, austriškas, šveicariškas armonikas, ir postringauja, kad jų puošyba visiškai netinka „peterburgskoms“. Daugelio muzikantų svajonė – prabangi, rankų darbo itališka armonika, kruopščiai suvyniota į audeklą... Bet labiausiai, kaip supratau, muzikantas myli tas dvi pirmąsias, primindamas, kad jos svarbios, nes yra „einamos“.

Rekomenduojami video