Visi esame panašiai laimingi, o mūsų bėdos skiriasi tik skausmo gyliu. Tokiais žodžiais socialinėje erdvėje dažniausiai pristatomas Violetos Mičiulienės monospektaklis „Pabaisų nebus“. Šį pastatymą netrukus galės pamatyti ir Kretingos žiūrovai. Tačiau afišų užrašai – tai dar ne viskas. Aktorė sutiko pasidalinti savo mintimis ir su „Švyturio“ skaitytojais.

-Dalį savo gyvenimo praleidote Klaipėdoje, nors pati esate iš Aukštaitijos. Kuo Jums brangus, svarbus šitas kraštas? Ar dar jaučiate jam sentimentus?
-Visi mūsų sentimentai, einant į gyvenimo pabaigą, dažnai būna susiję su vaikyste ar jaunyste. Vaikystės namuose aš gyvenu. Tai šį jausmą dar išsaugojau, o jaunystė mano prabėgo Klaipėdos konservatorijos fakultetuose. Mano dėstytojas buvo profesosius Petras Bielskis. Ten aš baigiau režisūros mokslus, stačiau diplominį spektaklį. Labai dėkinga režisieriui Algirdui Vizgirdui, buvusiam tuometiniam medienos fabriko teatro vadovui, kuris patikėjo man savo aktorius. Aš ištekėjau Klaipėdoj, čia praleidau tikrai labai gražius studentiškus metus ir ten buvau laiminga.
Ir gal, turbūt, po to, praėjus tikrai daug metų, o tiksliau – prieš dvejus metus grįžau į Klaipėdą, kad pakartoti, o gal pajusti tą jaunystės prieskonį. Įstojau į Klaipėdos universitetą, baigiau teatrologijos magistro studijas. Gavau tikrai didelę gero laiko dozę, radau gerų draugų, naujų pažinčių ir, žinoma, įgijau naujų žinių. Viename fakultete studijavau teatrologiją, o kitame – pedagogiką, psichologiją ir didaktiką. Kodėl ne Vilnius, ne Kaunas, kur man būtų buvę arčiau važinėti? Todėl, kad Klaipėda man kvepėjo jaunyste ir aš neįsivaizdavau kito miesto į kurį galėčiau sugrįžti mokytis. Tai buvo nuostabi patirtis, gebėjimas išgauti neįmanomą – pajusti vėl jaunystės kvapą, prisiminti emocijas ir tą patį džiaugsmą, kai negalvoji apie nieką ir džiaugiesi todėl, kad gyveni šioje žemėje.
-Monospektaklis – ar jums tai naujas kūrybinės veiklos puslapis, ar esate ką nors panašaus anksčiau pastačiusi?
-Aš kartais galvoju, kad man nereikia nieko galvoti, nes ten aukštai, kaip tai nepavadintume, ar tai Dievas, ar Kosmoso jėgos, jau viską yra surežisavusios. Aš baigiau režisūros mokslus ir iki šių dienų buvau ta, kuri vadovauja. Gyvenau Kupiškio rajone, Subačiuje, turėjau meno kolektyvą. Mes su juo važinėjome. Teko dirbti su suaugusiųjų, jaunimo, vaikų kolektyvais. Pati statydavau spektaklius, nes buvau režisierė. Tačiau savyje giliai jutau aktorės pradą, bet labai nepasitikėjau savimi. Nes, mano tuometiniu supratimu, aktorė turėjo turėti šiek tiek kitokių bruožų. Vienas tokių: būti graži. Kaip yra kvaila. Jeigu esu negraži, nesu ir aktorė. Ir viskas. Atsakymas trumpas.
Ir po to visai netikėtai į mano namus pasibeldė seni pažįstami draugai, aukštaičiai, „Ambrozijos“ vyrai ir pakvietė mane filmuotis jų kuriamame TV humoro seriale. Aš tame seriale atlikau tokio personažo Raimundėlio mamos vaidmenį. Ir iki šiol vyksta nuolatinė mano kova įrodinėjant pasauliui, kad nesu tokia kvaila, kaip tas mano įkūnytas personažas. Iki šių dienų aš tai dariau scenoje kaip atlikėja, ką liepdavo kiti, nors su tuo nenorėdavau tapatintis. Ir atėjo toks laikas, kai pradedi suprasti: ar dabar arba niekada ir nusprendžiau daryti tai ką aš noriu. O ką noriu daryti aš nežinojau. Prieš 10 ar 15 metų man buvo kilusi mintis, kad apie tai turiu pasauliui pasakyti: kaip aš jaučiuosi, ką aš darau. Jau buvau susiradusi režisierių, susitarėme, jog statysime monospektaklį, bet galbūt pagal kažkieno jau parašytą pjesę. Pagalvojau, jog esu per silpna ir nuo tos minties pabėgau. Ir, atsitiko taip, kad visi šie išbandymai, kurie vadinosi kovidas, kai turėjome laiko pagalvoti apie daug ką, atvedė prie kitos minties.
Turiu draugę, režisierę Pasvalyje Astą Simonaitę, kuri mane įkalbėjo. Nes tikrai labai netikėjau savo jėgomis, kad aš galiu tai padaryti. Ir tada vieną naktį atsisėdau, tai buvo sausio 1 d. ir surašiau savo gyvenimo slogius nuotykius, patirtis. Daug visko susidėliojo. Tada pradėjome repetuoti. Aš pati nežinojau į ką tai išaugs. Aš netgi kartais pagalvojau, jog tai nėra spektaklis, gal būt tai tokia nauja dabartinio teatro forma – stendapas su teatro elementais. Galvojau, jog tai bus 2 ar trys pasirodymai, gausiu tą emociją, kurios tikėjausi, o toliau – visa tai bus padėta į šoną.
Tačiau, kai iš žmonių reakcijos supratau, kad tai jiems reikalinga, tada visa tai išsivystė į didesnę programą – respublikinį turą. Ir aš dabar gastroliuoju per visą Lietuvą ir labai gražiai jaučiu, jog tai nėra net spektaklis, o psichoterapija. Kiekvieną kartą būdama scenoje ir po kiekvieno spektaklio laisvėju. Savo kūrinį vadinu monospektakliu, tačiau tai yra kiti dalykai, kurių negali pasakyti žodžiais. Bet aš esu tokia laiminga, kad pabandžiau.
-Žiūrovo akimis, kai matau Violetos reklamą, iš atminties iškyla ne tik „Ambrozija“, bet ir „Auksiniai svogūnai“ ir įvairūs humoro festivaliai bei projektai. Ar jums tai šiandien trukdo? Kaip sugyvename su šiuo per daug metų užgimusiu įvaizdžiu?
-Dabar pasakyčiau, kad labai myliu ir gerbiu „Ambrozijos“ vyrus. Nes jie – tėvai, kurie mane parodė žiūrovams. „Auksiniai svogūnai“ – taip pat, dėkinga žmonėms kurie manęs iki tol nepažinojo, tačiau pasakė Lietuvai, jog aš esu. Mane iš tiesų visi priėmė per jumoro prizmę. Pasitikdavo žiūrovai su šypsena, nes kitaip neįsivaizdavo. Tačiau jau koks 10 metų man nereikia įrodinėti, kad esu tokia, kokia ir buvau, nes aš vedu tinklaraštį, kurio pavadinimas „ViPirmadienis“, kuriame atsiskleidžiau žiūrovams visai kitokia savo puse. Ir kurį laiką jiems buvo labai keista, kad aš esu visai ne ta, kuri atėjo juokinti pasaulį, kad esu šiek tiek gilesnė. O tie, kurie juokina pasaulį, dažniausiai su savo problemomis, su pačiu savimi, nueina labiau į gylį. Man dabar nereikia įrodinėti, kad ateinu juokinti, nors visko pasitaiko.
Taip, aš negalėjau pabėgti nuo jumoro. Tai dalis mano gyvenimo. Jeigu nueičiau tuo rimtuoju keliu, atsitiktų kaip su Rolandu Kazlu, todėl, manau, jog reikia atrasti tą auksinį viduriuką. Nes tai yra duotybė. Kažkada Valentinui Masalskiui pasakiau: norėčiau suvaidinti rimtą vaidmenį. Jis iš karto pastatė mane į vietą: „ką tu sau leidi“. Dievas tau davė tokią dovaną: nieko beveik nedarant linksminti žmones. „Ką, tu čia Dezdemoną vaidinsi? Tu turi išnaudoti tuos resursus, nes tame žanre esi pati stipriausia“, – sakė jis.
Aš esu tas žmogus, kuris per jumorą kalba apie rimtus, o gal ir liūdnus dalykus. Kas man pačiai neįtikėtina, per mano spektaklius vieni žmonės iš to ką aš darau – juokiasi, o kiti verkia. Iš pradžių man tai atrodė kaip nesuvokiamas dalykas, tačiau vėliau supratau kodėl taip vyksta. Kiekvienas priimame pasaulį pagal savo lygmenį, supratimą ir nereikia nei teisti, nei šaipytis iš kitų, kurie neva ne taip priima spektaklį, kaip mes norėtume.
-Jūsų spektaklis vadinasi „Pabaisų nebus“. Kas gi tos pabaisos, kurių nebus?
-Kai kūriau spektaklį, jis yra mano kūryba, atsisėdau ir surašiau 20 ar 30 pavadinimų, taip, kaip man šovė į galvą mintys. Buvau intrigų mėgėja. Mėgdavau padaryti taip, kad žmonės klausdavo: „o kodėl taip“? Kad nebūtų paprasta, taip ir pavadinau. Vienas pažįstamas kažkada sakė žinąs, kodėl pabaisų nebus, nes ji yra viena ir ta pati scenoje, vėliau juokėmės iš šio pokšto. Tačiau iš tiesų šis pavadinimas kilo todėl, kad visas dabartinis pasaulis susideda iš gąsdinimų. Nuo pat ryto, ką neįsijungsi iš kiekvieno radijo, televizoriaus ar lygintuvo mus gąsdina. Ką neatidarytum: spintą, šaldytuvą, telefoną, vonios duris, per visur mus gąsdina, iš visur lipa pabaisos ir gąsdina.
Savo spektakliu ir sakau žmonėms: nebijokime. Negali pas mus būti pabaisų. Man tai yra labai aktualu. Esu labai jautri ir aš po to savyje nešioju problemą, kurios negaliu išspręsti. Todėl man to nereikia, todėl apie tai ir kalbu.
-Kiek spėjau perskaityti atsiliepimų internete, jūsų spektaklis – tai žinutė visiems tiems, kas nori kažko daugiau gyvenime pasiekti. Aš nemačiau jūsų spektaklio tik darau interpretacijas pagal tai kas parašyta internete?
-Tai aš ir sakau: niekada netikėkite spausdintu žodžiu. Niekada netikėkite tuo, kas parašyta. Nes tas, katras rašė galvojo vieną, o parašė trečią. O kai parašė, pagalvojo ne apie tai.
Spektaklis yra skirtas žmogui nuo kokių 10 metų iki 110. Ir tai yra kvietimas nieko nemoralizuoti, nekalbėti jokių atsakymų, bet, kas man labai patinka, žmonės patys susiranda tuos atsakymus. Viena mano kolegė prisipažino, jog lankosi daugelyje spektaklių, bet nei po vieno iš jų naktį taip neblūdijo, kaip po šio. Ji perkošė visą save ir padėkojo: „ačiū tau, kad suplakei mano smegenis“. Atsakymai ne spektaklyje, atsakymai – žmonėse. Teatras tai yra ne tai, kas vyksta ant scenos. Teatras vyksta žiūrovo galvoje.
Juk teatras yra apgaulė, o patys sąžiningiausi melagiai yra aktoriai. Mes žiūrime į netikras gyvenimo dekoracijas ir patikime. Aktorių ir režisierių tikslas – kad žiūrovai patikėtų, ką jiems norima pasakyti. O mano spektaklio tikslas – skleisti žinutę, kad mes galime nieko nebijoti ir daryti tai ką norime su meile. Spektaklyje kalbame apie svarbiausius dalykus: apie meilę, apie nebaimę, apie mūsų artimus žmones, apie drąsą gyventi.
-Turbūt ne mažiau svarbus dalykas – nugalėti baimę ir ateiti į teatrą. Juk neretai žmonės save stabdo. Gal tai vyksta dėl taupumo, gal dėl abejingumo, klausdami savęs: „o ką aš ten naujo sužinosiu“, kaip žemaičiai sako juk ir taip viskas blogai, „a bepadies“?
-Šis laikotarpis žmonėms yra pats sudėtingiausias. Jie dabar gąsdinami, kad padėtis yra baisi, o ateitis – dar baisesnė. Tačiau juk niekas to nežino kaip bus. Mums, kurie išgyveno 80-ųjų pabaigą ir 90-uosius niekas nėra baisu, mes dar ne to esame matę. Tačiau yra kita problema – labai didelė pasiūla. Žmonės paskęsta savo pasirinkimuose, jie nebeatskiria ko jiems iš tiesų reikia. Tačiau visi atsakymai slypi mūsų širdyje, mūsų galvose – ko kam reikia. Teatras yra kaip lakmuso popierėlis, ant jo užpylus tam tikro skysčio, netgi nubraukus ašarą, išsigrynina tikrieji mūsų jausmai. Aišku, žmonės nori rimto teatro. Tačiau žmonės nori ir atsipalaiduoti. Dabar yra tokia tendencija, jog atsiranda labai daug lengvo turinio, nes žmonės nebenori galvoti. Jie nori pailsėti. Teatras yra viena iš tų formų. Muzikos galima klausytis ir namuose. Per kovidą teko žiūrėti daug pasaulinių pastatymų, bet kai neužuodi teatro kulisų kvapo, kai nematai mimikos iš arti, yra visai ne tai ko norisi. Esmės nepagausi. Aš visada sakau, teatras yra tam, kad pamatytum stebuklą: žmogaus virsmą kitu, nes tai stebuklas, kuris įvyksta čia ir dabar. Kiną gali pamatyti daug kartų, tačiau spektaklį matai tik vieną kartą.
-Dėkojame už pokalbį ir nekantriai laukiame Jūsų spektaklio.
Kalbino Gintaras Mikšiūnas