Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie miestą, kurio nebėra žemėlapiuose

Įsivaizduokite, kad esate Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) gyventojas. Pereidamas tiltą, vedantį per sraunią Suvalkijos upę, patektumėte ne tik į kitą miestą, bet ir į užsienio valstybės teritoriją. Prieš daugiau nei 70 metų būtumėte atsidūręs mažame Širvintos (vok. Schirwindt) miestelyje, Vokietijoje.

Čia galėtumėte įsigyti, pavyzdžiui, apelsinų, kurie Lietuvoje –  deficitas, arba užmegzti draugystę su šviesiaplauke vokiete ar mėlynakiu vokiečiu. Deja, dabar jūs stovite plikuose laukuose, aplink jus nieko nėra, išskyrus Rusijos karinį poligoną. Čia nebegalima nieko nusipirkti, o pabendrauti pavyktų nebent su retai čia besilankančiais kariais

„Mano vyras Antanas, patyrė pokarį ir stebėjo dramatišką Širvintos miestelio mirtį“, – pasakoja istorijos mokytoja Irena Spranaitienė.  Moteris ir jos vyras, nuo vaikystės gyvenęs Kudirkos Naumiestyje, beveik prieš 20 metų įkūrė „Širvintos kampelio“ (vok. Schirwindter stube) muziejų. Nekantriai lydėdama prie pirmųjų eksponatų, I. Spranaitienė prisimena, kad  iš pradžių muziejus buvo įkurtas jų namo rūsyje. Vėliau sutuoktiniams buvo pasiūlytos erdvesnės Kudirkos Naumiesčio centre esančios bendruomenės patalpos. Spranaičiai daug keliavo po dingusio miesto griuvėsius, tačiau nemažai eksponatų muziejui padovanojo ir patys jo lankytojai. Muziejininkė neslepia, kad į „Širvintos kampelį“ dažniausiai užsuka pastovūs lankytojai – buvę širvintiškiai ar jų  artimieji.

Ant nedidelio stalelio muziejuje jau kurį laiką guli Širvintoje pirktas, raudonais siūlais išsiuvinėtas rankšluostis su vokišku užrašu: „Morgenstund hat Gold im Mund“ („Ryto valanda aukso verta“). Kitoje pusėje, šalia išlikusių miesto fotografijų, kabo ir megzta moteriška skara, kurią muziejui padovanojo širvintiškės sūnus. Jis – vienas iš daugelio buvusių miesto gyventojų, kadaise kartu su motina į Kudirkos Naumiestį eidavo apsipirkti, dabar užeina į muziejų papasakoti istorijų apie tai, ko neliko nei pėdsako.

„Kur gi ta upelė – mano Širvinta? Kur baltų takelių žemė suminta?“ – apie upę, skiriančią Kudirkos Naumiestį ir Širvintos miestelį, savo eilėraštyje rašė Salomėja Nėris (tiesa, upė ir išnykęs miestas turėjo tą patį pavadinimą). Anot vietinių, vos už kelių šimtų metrų stovėję miestai buvo brolis ir sesuo. Jų gyventojai nuo seno vykdė natūrinius mainus – širvintiškiai Naumiestyje pirkdavo maisto produktų, rūkytų mėsos gaminių, uogų, grybų, o Naumiesčio gyventojai iš Širvintos parsinešdavo buitinių prekių, žemės ūkio įrankių bei alkoholinių gėrimų. „Na, ką čia ir bepridursi, žmonės siekė naudos ir stengėsi dėl savo gerovės, ieškojo pigesnių ir geresnių prekių“, – toliau palengva aprodydama muziejų, pasakojo I. Spranaitienė.

Įvykus nelaimei žmonės noriai vieni kitiems padėdavo – per tiltą dažnai važiuodavo ugniagesiai, skubėdavo gydytojai. Ekonominiai santykiai neretai virsdavo asmeniniais: gretimame mieste širvintiškiai ar naumiestiškiai susirasdavo draugų, siena tarp valstybių nesutrukdydavo surengti bendras vestuves.

Kudirkos Naumiestyje buvo įsikūrusi širvintiškių remiama liuteronų bendruomenė, o Širvintoje – katalikų.  Raudonplytę Širvintos bažnyčią kurį laiką administravo Ragainės klebonas, lietuviškosios raštijos pradininkas, Martynas Mažvydas. Tačiau 1640 m. gaisrui sudeginus bažnyčią parapija buvo panaikinta. Vėliau pastatyta nauja bažnyčia, savo siluetu panaši į Kiolno katedrą.

Su miestais susieta ir visa lietuvių tautinio atgimimo istorija. Spaudos draudimo metais per Širvintą ir Kudirkos Naumiestį ėjo vienas pagrindinių knygnešių kelių. Kudirkos Naumiestyje buvo platinamos slapta pargabentos lietuviškos knygos. Anksčiau miestelis vadintas tiesiog Naumiesčiu, jis minimas ir Vinco Kudirkos satyroje „Cenzūros klausimas“. Tautinio atgimimo veikėjas pats gyveno Naumiestyje, tad 1934 m. miestelis buvo pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo garbei. Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Juozas Bagdonas ir kiti Lietuvos šviesuoliai, esą, buvę Širvintoje. Istoriniu požiūriu, Širvintos miestas kaip ir Kudirkos Naumiestis buvo ne tik ekonomikos ir verslo, bet ir kultūros bei mokslo centru, kuriame vykdyta švietėjiška veikla.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Širvintoje vyko intensyvūs kovos veiksmai. Įsiveržusi Rusijos kariuomenė padarė didelių nuostolių – stipriai apgriovė ir apiplėšė miestą. Po karo miestas buvo prikeltas iš griuvėsių ir, pasak I. Spranaitienės, atstatytas iš visoje Vokietijoje rinktų žmonių lėšų. Buvę Širvintos gyventojai net džiaugėsi, kad po atstatymo miestelis tapo dar gražesnis nei prieš karą.

Po Antrojo pasaulinio karo to paties pakartoti nepavyko. Širvinta ir vėl buvo dviejų kovojančių jėgų pasienyje ir tapo vienu pirmųjų vokiškų miestų, užimtų sovietų kariuomenės. Artėjant fronto linijai vietos gyventojams teko skubiai trauktis, pasak širvintiškių, į priešo teritoriją pagaliau įsiveržę raudonarmiečiai negailestingai žudė ir kankino kiekvieną sutiktą.

Anot vokiečių žurnalisto ir istoriko Čarlio Montigny, Širvinta – vienintelis Europos miestas, visiškai sugriautas ir neatstatytas po Antrojo pasaulinio karo. Nors miestą beveik visiškai sugriovė Sovietų kariuomenė, prie to labai prisidėjo ir aplinkinių miestelių žmonės, kurių gyvenvietės taip pat buvo stipriai nukentėję po karo. Tuomet visi rūpinosi savo gerove ir stengėsi atstatyti sugriautus pastatus, nejausdami, kad greitai nebeliks nei vieno daikto, kuris primintų, kad čia kadaise stovėjo miestas.

Traukdamiesi iš sugriauto Širvintos miesto vokiečiai spėjo pasiimti tik būtiniausius daiktus, tad nebegyvenamame mieste galima buvo rasti daug reikalingų medžiagų. Naumiesčio lietuviai iš Širvintos vežėsi įvairius plytgalius, čerpes, baldus, indus ir kitus buities padargus; anot I. Spranaitienės, Kudirkos Naumiesčio gyventojai tikriausiai ir šiandien dar valgo iš vokiškų indų, rastų dingusiame Širvintos mieste.

„Mano vyras Antanas, patyrė pokarį ir stebėjo dramatišką Širvintos miestelio mirtį“, – pasakoja istorijos mokytoja Irena Spranaitienė.  Moteris ir jos vyras, nuo vaikystės gyvenęs Kudirkos Naumiestyje, beveik prieš 20 metų įkūrė „Širvintos kampelio“ (vok. Schirwindter stube) muziejų. Nekantriai lydėdama prie pirmųjų eksponatų, I. Spranaitienė prisimena, kad  iš pradžių muziejus buvo įkurtas jų namo rūsyje. Vėliau sutuoktiniams buvo pasiūlytos erdvesnės Kudirkos Naumiesčio centre esančios bendruomenės patalpos. Spranaičiai daug keliavo po dingusio miesto griuvėsius, tačiau nemažai eksponatų muziejui padovanojo ir patys jo lankytojai. Muziejininkė neslepia, kad į „Širvintos kampelį“ dažniausiai užsuka pastovūs lankytojai – buvę širvintiškiai ar jų  artimieji.

Ant nedidelio stalelio muziejuje jau kurį laiką guli Širvintoje pirktas, raudonais siūlais išsiuvinėtas rankšluostis su vokišku užrašu: „Morgenstund hat Gold im Mund“ („Ryto valanda aukso verta“). Kitoje pusėje, šalia išlikusių miesto fotografijų, kabo ir megzta moteriška skara, kurią muziejui padovanojo širvintiškės sūnus. Jis – vienas iš daugelio buvusių miesto gyventojų, kadaise kartu su motina į Kudirkos Naumiestį eidavo apsipirkti, dabar užeina į muziejų papasakoti istorijų apie tai, ko neliko nei pėdsako.

„Kur gi ta upelė – mano Širvinta? Kur baltų takelių žemė suminta?“ – apie upę, skiriančią Kudirkos Naumiestį ir Širvintos miestelį, savo eilėraštyje rašė Salomėja Nėris (tiesa, upė ir išnykęs miestas turėjo tą patį pavadinimą). Anot vietinių, vos už kelių šimtų metrų stovėję miestai buvo brolis ir sesuo. Jų gyventojai nuo seno vykdė natūrinius mainus – širvintiškiai Naumiestyje pirkdavo maisto produktų, rūkytų mėsos gaminių, uogų, grybų, o Naumiesčio gyventojai iš Širvintos parsinešdavo buitinių prekių, žemės ūkio įrankių bei alkoholinių gėrimų. „Na, ką čia ir bepridursi, žmonės siekė naudos ir stengėsi dėl savo gerovės, ieškojo pigesnių ir geresnių prekių“, – toliau palengva aprodydama muziejų, pasakojo I. Spranaitienė.

Įvykus nelaimei žmonės noriai vieni kitiems padėdavo – per tiltą dažnai važiuodavo ugniagesiai, skubėdavo gydytojai. Ekonominiai santykiai neretai virsdavo asmeniniais: gretimame mieste širvintiškiai ar naumiestiškiai susirasdavo draugų, siena tarp valstybių nesutrukdydavo surengti bendras vestuves.

Kudirkos Naumiestyje buvo įsikūrusi širvintiškių remiama liuteronų bendruomenė, o Širvintoje – katalikų.  Raudonplytę Širvintos bažnyčią kurį laiką administravo Ragainės klebonas, lietuviškosios raštijos pradininkas, Martynas Mažvydas. Tačiau 1640 m. gaisrui sudeginus bažnyčią parapija buvo panaikinta. Vėliau pastatyta nauja bažnyčia, savo siluetu panaši į Kiolno katedrą.

Su miestais susieta ir visa lietuvių tautinio atgimimo istorija. Spaudos draudimo metais per Širvintą ir Kudirkos Naumiestį ėjo vienas pagrindinių knygnešių kelių. Kudirkos Naumiestyje buvo platinamos slapta pargabentos lietuviškos knygos. Anksčiau miestelis vadintas tiesiog Naumiesčiu, jis minimas ir Vinco Kudirkos satyroje „Cenzūros klausimas“. Tautinio atgimimo veikėjas pats gyveno Naumiestyje, tad 1934 m. miestelis buvo pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo garbei. Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Juozas Bagdonas ir kiti Lietuvos šviesuoliai, esą, buvę Širvintoje. Istoriniu požiūriu, Širvintos miestas kaip ir Kudirkos Naumiestis buvo ne tik ekonomikos ir verslo, bet ir kultūros bei mokslo centru, kuriame vykdyta švietėjiška veikla.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Širvintoje vyko intensyvūs kovos veiksmai. Įsiveržusi Rusijos kariuomenė padarė didelių nuostolių – stipriai apgriovė ir apiplėšė miestą. Po karo miestas buvo prikeltas iš griuvėsių ir, pasak I. Spranaitienės, atstatytas iš visoje Vokietijoje rinktų žmonių lėšų. Buvę Širvintos gyventojai net džiaugėsi, kad po atstatymo miestelis tapo dar gražesnis nei prieš karą.

Po Antrojo pasaulinio karo to paties pakartoti nepavyko. Širvinta ir vėl buvo dviejų kovojančių jėgų pasienyje ir tapo vienu pirmųjų vokiškų miestų, užimtų sovietų kariuomenės. Artėjant fronto linijai vietos gyventojams teko skubiai trauktis, pasak širvintiškių, į priešo teritoriją pagaliau įsiveržę raudonarmiečiai negailestingai žudė ir kankino kiekvieną sutiktą.

Anot vokiečių žurnalisto ir istoriko Čarlio Montigny, Širvinta – vienintelis Europos miestas, visiškai sugriautas ir neatstatytas po Antrojo pasaulinio karo. Nors miestą beveik visiškai sugriovė Sovietų kariuomenė, prie to labai prisidėjo ir aplinkinių miestelių žmonės, kurių gyvenvietės taip pat buvo stipriai nukentėję po karo. Tuomet visi rūpinosi savo gerove ir stengėsi atstatyti sugriautus pastatus, nejausdami, kad greitai nebeliks nei vieno daikto, kuris primintų, kad čia kadaise stovėjo miestas.

Traukdamiesi iš sugriauto Širvintos miesto vokiečiai spėjo pasiimti tik būtiniausius daiktus, tad nebegyvenamame mieste galima buvo rasti daug reikalingų medžiagų. Naumiesčio lietuviai iš Širvintos vežėsi įvairius plytgalius, čerpes, baldus, indus ir kitus buities padargus; anot I. Spranaitienės, Kudirkos Naumiesčio gyventojai tikriausiai ir šiandien dar valgo iš vokiškų indų, rastų dingusiame Širvintos mieste.

Šiuo metu „Širvintos kampelio“ ekspozicijoje yra virš 600 eksponatų – nuotraukų, knygų, žemėlapių, paveikslų, kraštotyros darbų, buities įrankių, vaizdo įrašų. Muziejaus autoriai stengiasi atkurti išnykusio miesto portretą, lankytojai skatinami pasidalinti nuoširdžiomis istorijomis ir prisiminimais. „Įamžinant istorinės praeities tiesą negali būti nei geležinių uždangų, nei politinių nusistatymų… Skaudu žiūrėti į sunaikintą Širvintą… Tikėkime, kad ateis laikas, kada žmonės tik kurs…“ – muziejaus lankytojų knygoje pasirašė buvęs Širvintos gyventojas.

Kol dar yra gyvų liudininkų, kasmet rengiami buvusių širvintiškių susitikimai. Bendruomenė pastatė keletą atminimo paminklų, įkūrė iki pasienio vedantį „Širvintos taką“, menantį vietas, kuriomis kadaise eita iš vieno miesto į kitą. Dalinamasi prisiminimais, knygomis, daiktais – išnykusios Širvintos gabalėliais, nusėdančiais muziejuje. O visai netoli muziejaus, kitapus stulpelių juostos ir tvoros su spygliuota viela, plyti krūmokšniais apaugę laukai.

Universiteto žurnalistas

Rekomenduojami video