Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ane­lės Zur­lie­nės aus­ta juos­ta „Lie­tu­va” žen­kli­na ir še­šių ki­lo­met­rų Li­tu­a­ni­kos vir­šu­kal­nę Pa­my­re

Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos fo­jė (Sei­ri­jų g. 2) iki va­sa­rio pa­bai­gos vei­kia Ane­lės Zur­lie­nės (nuotr.) aus­tų rink­ti­nių juos­tų pa­ro­da. Eks­po­nuo­ja­ma pu­sė šim­to juos­tų, jų an­tra tiek ir dau­giau – pa­skli­du­sios po vi­są pa­sau­lį, Ai­ri­ją, Aust­ra­li­ją, Ka­na­dą. Taip pat žen­kli­na ir vir­šu­kal­nes – Ge­di­mi­no Aks­ti­no vir­šū­nę (4250 m) Tian Ša­nio kal­nuo­se ir Li­tu­a­ni­kos vir­šū­nę (6004 m) Pa­my­re. Kaip jos ten at­si­dū­rė – au­dė­ja taip pat iš­da­vė pa­slap­tį.

Ve­re­bie­juo­se gy­ve­nan­ti me­di­ci­nos fel­če­rė Ane­lė Zur­lie­nė juos­tas aus­ti iš­mo­ko bū­da­ma pa­aug­lė, o jos mo­ky­to­ja ta­po švie­sios at­min­ties te­ta Ro­za­li­ja, ku­rios at­mi­ni­mui vė­liau Ane­lė pa­ra­šė kny­gą „Ne­at­pa­žin­to­ji“. „Te­ta sa­kė, kad nie­ko su­dė­tin­go ta­me au­di­me nė­ra, nes ma­no, tuo­met ke­tu­rio­lik­me­tės, akys švie­sios, o pirš­tai mik­lūs. Tik­ra tie­sa, ta­da pa­ban­džiau ir pa­ti­ko, bet prie šio ama­to grį­žau tik po dau­giau kaip 50 me­tų, kai iš­ėjau į pen­si­ją“, – pa­sa­ko­ja A.Zur­lie­nė.

Kaip ir dau­ge­lis su­lau­ku­sių už­tar­nau­to po­il­sio darbš­čių žmo­nių iš pra­džių ve­re­bie­jiš­kė pa­bai­gė ne­baig­tus dar­bus – iš­lei­do dar dvi kny­gas. Po to ėmė­si rank­dar­bių – nu­si­mez­gė po­ra megz­ti­nių. O ką veik­ti to­liau? Ne­ti­kė­tą idė­ją Ane­lei pa­me­tė­jo per te­le­vi­zi­ją (nors šiaip sa­ko esan­ti mė­gė­ja lai­ką leis­ti su kny­ga, o ne prie ek­ra­no) pa­ma­ty­tas Liu­do Mi­ka­laus­ko kon­cer­tas.

Tuo­met ji žiū­rė­jo ir svars­tė, kas jai gra­žiau – skam­ban­ti dai­na ar… aus­tas tau­ti­nis kak­la­raiš­tis, ku­riuo bu­vo pa­si­puo­šęs dai­ni­nin­kas? Taip ir ne­iš­spren­du­si šios di­le­mos, A.Zur­lie­nė su­gal­vo­jo, kad ji ir­gi ga­lė­tų pa­na­šiai iš­aus­ti. O ka­dan­gi tu­rė­jo du anū­kus stu­den­tus, tai spon­ta­niš­kai jiems su­pla­na­vo po do­va­ną ir grie­bė­si dar­bo.

„Iš pra­džių su­vy­nio­jau siū­lus ant sta­lo ga­lo, o į me­di­nę sie­ną įka­liau vi­nį ir pa­si­da­riau to­kias sa­va­dar­bes stak­les au­di­mui. Iš­ban­džiau ir pa­ti­ko man tas dar­bas. Ta­da žen­to pa­pra­šiau, kad pa­da­ry­tų man rė­mą, o jis vy­ras šau­nus, vi­sa­da pa­de­da“, – pri­si­me­na A.Zur­lie­nė.

Mi­nė­tas po­kal­bis įvy­ko prieš ge­rus pen­ke­rius me­tus. Per tą lai­ką ve­re­bie­jiš­kė jau spė­jo su­reng­ti net še­šias per­so­na­li­nes juos­tų pa­ro­das, o pa­ti pir­mo­ji „par­ti­ja“ juos­tų bu­vo skir­ta vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui. Pir­mas iš­aus­tas žo­dis – „Lie­tu­va“.

„Ruo­šian­tis mi­nė­ti vals­ty­bin­gu­mo šimt­me­tį, man ki­lo min­tis iš­aus­ti ke­lias pro­gi­nes juos­tas. Vie­na pir­mų­jų at­ke­lia­vo ir į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją, šia­me laik­raš­ty­je bu­vo pub­li­kuo­ta daug ma­no li­te­ra­tū­ri­nių teks­tų. Žur­na­lis­tams juos­ta la­bai pa­ti­ko, jie pa­ren­gė re­por­ta­žą, at­si­ra­do ir už­sa­ky­mų“, – pa­sa­ko­ja juos­tų au­dė­ja.

Vie­nas to­kių už­sa­ko­vų bu­vo aly­tiš­kis ke­liau­to­jas al­pi­nis­tas Al­gi­man­tas Mic­ke­vi­čius, tu­rin­tis la­bai daug drau­gų vi­sa­me pa­sau­ly­je, ku­riems ir bu­vo skir­tos do­va­nos – ran­ko­mis aus­tos juos­tos su už­ra­šu „Lie­tu­va“. Kaip pa­sa­ko­ja A.Zur­lie­nė, jai tai bu­vo pui­kus po­jū­tis – jos kū­ri­niai pa­tin­ka ir rei­ka­lin­gi žmo­nėms.

Vė­liau juos­tas ji au­dė su įvai­riais pra­smin­gais už­ra­šais, ku­rie ta­po tar­si jos kū­ri­nių sa­vi­tu­mo žen­klu. Pa­vyz­džiui, „Gy­ve­ni­mas yra gies­mė, gie­dok ją“. Taip pat dau­gy­bę juos­tų Ane­lė iš­au­dė su ci­ta­to­mis, tarp jų ir Aly­tu­je gy­ve­nu­sių kū­rė­jų: Jur­gio Kun­či­no („Su­rask sa­vus ta­kus“), An­zel­mo Ma­tu­čio („Že­mėj pa­sa­kų dai­nų Sau­lės vieš­ke­liu ei­nu“).

„Au­di­mas – la­bai ma­lo­nus dar­bas, už­ve­dan­tis, aky­se spal­vos žė­ri, o ran­kos siū­lus lie­čia ir su­šy­la, min­ty­se – jau nau­jų juos­tų raš­tai. Ži­no­ma, ir nau­da – juk siū­lai kai­nuo­ja pi­giau nei kny­gų lei­dy­ba“, – su jai bū­din­gu ge­ru hu­mo­ro jaus­mu apie sa­vo po­mė­gius kal­ba ke­tu­rių kny­gų au­to­rė, šiuo me­tu pa­si­nė­ru­si į nau­ją po­mė­gį – au­di­mą.

„No­riu pa­dė­ko­ti Ane­lei Zur­lie­nei ir už as­me­ni­nę do­va­ną – tau­tiš­ką juos­tą, ku­rią šian­dien ry­šiu, ir už tai, kad dos­niai da­li­na­si sa­vo ta­len­tais su žmo­nė­mis“, – pa­ro­dos au­to­rę pa­svei­ki­no ren­gi­nio ve­dė­jas ak­to­rius Eu­ge­ni­jus Ra­kaus­kas, per­skai­tęs au­to­rės kny­gų iš­trau­kas ne­ma­žam bū­riui aly­tiš­kių, jo­kių vi­ru­sų ne­iš­si­gan­du­sių ir į pa­ro­dos ati­da­ry­mą su­rin­ku­sių.

Rekomenduojami video