Ve­re­bie­juo­se gy­ve­nan­ti me­di­ci­nos fel­če­rė Ane­lė Zur­lie­nė juos­tas aus­ti iš­mo­ko bū­da­ma pa­aug­lė, o jos mo­ky­to­ja ta­po švie­sios at­min­ties te­ta Ro­za­li­ja, ku­rios at­mi­ni­mui vė­liau Ane­lė pa­ra­šė kny­gą „Ne­at­pa­žin­to­ji“. „Te­ta sa­kė, kad nie­ko su­dė­tin­go ta­me au­di­me nė­ra, nes ma­no, tuo­met ke­tu­rio­lik­me­tės, akys švie­sios, o pirš­tai mik­lūs. Tik­ra tie­sa, ta­da pa­ban­džiau ir pa­ti­ko, bet prie šio ama­to grį­žau tik po dau­giau kaip 50 me­tų, kai iš­ėjau į pen­si­ją“, – pa­sa­ko­ja A.Zur­lie­nė.

Kaip ir dau­ge­lis su­lau­ku­sių už­tar­nau­to po­il­sio darbš­čių žmo­nių iš pra­džių ve­re­bie­jiš­kė pa­bai­gė ne­baig­tus dar­bus – iš­lei­do dar dvi kny­gas. Po to ėmė­si rank­dar­bių – nu­si­mez­gė po­ra megz­ti­nių. O ką veik­ti to­liau? Ne­ti­kė­tą idė­ją Ane­lei pa­me­tė­jo per te­le­vi­zi­ją (nors šiaip sa­ko esan­ti mė­gė­ja lai­ką leis­ti su kny­ga, o ne prie ek­ra­no) pa­ma­ty­tas Liu­do Mi­ka­laus­ko kon­cer­tas.

Tuo­met ji žiū­rė­jo ir svars­tė, kas jai gra­žiau – skam­ban­ti dai­na ar… aus­tas tau­ti­nis kak­la­raiš­tis, ku­riuo bu­vo pa­si­puo­šęs dai­ni­nin­kas? Taip ir ne­iš­spren­du­si šios di­le­mos, A.Zur­lie­nė su­gal­vo­jo, kad ji ir­gi ga­lė­tų pa­na­šiai iš­aus­ti. O ka­dan­gi tu­rė­jo du anū­kus stu­den­tus, tai spon­ta­niš­kai jiems su­pla­na­vo po do­va­ną ir grie­bė­si dar­bo.

„Iš pra­džių su­vy­nio­jau siū­lus ant sta­lo ga­lo, o į me­di­nę sie­ną įka­liau vi­nį ir pa­si­da­riau to­kias sa­va­dar­bes stak­les au­di­mui. Iš­ban­džiau ir pa­ti­ko man tas dar­bas. Ta­da žen­to pa­pra­šiau, kad pa­da­ry­tų man rė­mą, o jis vy­ras šau­nus, vi­sa­da pa­de­da“, – pri­si­me­na A.Zur­lie­nė.

Mi­nė­tas po­kal­bis įvy­ko prieš ge­rus pen­ke­rius me­tus. Per tą lai­ką ve­re­bie­jiš­kė jau spė­jo su­reng­ti net še­šias per­so­na­li­nes juos­tų pa­ro­das, o pa­ti pir­mo­ji „par­ti­ja“ juos­tų bu­vo skir­ta vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui. Pir­mas iš­aus­tas žo­dis – „Lie­tu­va“.

„Ruo­šian­tis mi­nė­ti vals­ty­bin­gu­mo šimt­me­tį, man ki­lo min­tis iš­aus­ti ke­lias pro­gi­nes juos­tas. Vie­na pir­mų­jų at­ke­lia­vo ir į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją, šia­me laik­raš­ty­je bu­vo pub­li­kuo­ta daug ma­no li­te­ra­tū­ri­nių teks­tų. Žur­na­lis­tams juos­ta la­bai pa­ti­ko, jie pa­ren­gė re­por­ta­žą, at­si­ra­do ir už­sa­ky­mų“, – pa­sa­ko­ja juos­tų au­dė­ja.

Vie­nas to­kių už­sa­ko­vų bu­vo aly­tiš­kis ke­liau­to­jas al­pi­nis­tas Al­gi­man­tas Mic­ke­vi­čius, tu­rin­tis la­bai daug drau­gų vi­sa­me pa­sau­ly­je, ku­riems ir bu­vo skir­tos do­va­nos – ran­ko­mis aus­tos juos­tos su už­ra­šu „Lie­tu­va“. Kaip pa­sa­ko­ja A.Zur­lie­nė, jai tai bu­vo pui­kus po­jū­tis – jos kū­ri­niai pa­tin­ka ir rei­ka­lin­gi žmo­nėms.

Vė­liau juos­tas ji au­dė su įvai­riais pra­smin­gais už­ra­šais, ku­rie ta­po tar­si jos kū­ri­nių sa­vi­tu­mo žen­klu. Pa­vyz­džiui, „Gy­ve­ni­mas yra gies­mė, gie­dok ją“. Taip pat dau­gy­bę juos­tų Ane­lė iš­au­dė su ci­ta­to­mis, tarp jų ir Aly­tu­je gy­ve­nu­sių kū­rė­jų: Jur­gio Kun­či­no („Su­rask sa­vus ta­kus“), An­zel­mo Ma­tu­čio („Že­mėj pa­sa­kų dai­nų Sau­lės vieš­ke­liu ei­nu“).

„Au­di­mas – la­bai ma­lo­nus dar­bas, už­ve­dan­tis, aky­se spal­vos žė­ri, o ran­kos siū­lus lie­čia ir su­šy­la, min­ty­se – jau nau­jų juos­tų raš­tai. Ži­no­ma, ir nau­da – juk siū­lai kai­nuo­ja pi­giau nei kny­gų lei­dy­ba“, – su jai bū­din­gu ge­ru hu­mo­ro jaus­mu apie sa­vo po­mė­gius kal­ba ke­tu­rių kny­gų au­to­rė, šiuo me­tu pa­si­nė­ru­si į nau­ją po­mė­gį – au­di­mą.

„No­riu pa­dė­ko­ti Ane­lei Zur­lie­nei ir už as­me­ni­nę do­va­ną – tau­tiš­ką juos­tą, ku­rią šian­dien ry­šiu, ir už tai, kad dos­niai da­li­na­si sa­vo ta­len­tais su žmo­nė­mis“, – pa­ro­dos au­to­rę pa­svei­ki­no ren­gi­nio ve­dė­jas ak­to­rius Eu­ge­ni­jus Ra­kaus­kas, per­skai­tęs au­to­rės kny­gų iš­trau­kas ne­ma­žam bū­riui aly­tiš­kių, jo­kių vi­ru­sų ne­iš­si­gan­du­sių ir į pa­ro­dos ati­da­ry­mą su­rin­ku­sių.