Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aly­taus įvaiz­džio di­le­ma: pra­mo­nė ar kul­tū­ra? At­sa­ky­mo ieš­ko kul­tū­ri­nin­kai

Di­džiau­sia med­vil­nės per­dir­bi­mo įmo­nė Bal­ti­jos ša­ly­se – „Aly­taus teks­ti­lė“, bu­vęs Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­tas, už­da­ry­ta jau dau­giau nei prieš de­šimt me­tų. 1969 me­tais įkur­to­je įmo­nė­je dir­bo apie 6 tūks­tan­čiai žmo­nių, kom­bi­na­tas bu­vo mies­to pra­mo­nės ašis, reikš­min­ga ne tik eko­no­mi­niu, bet ir so­cia­li­niu, kul­tū­ri­niu as­pek­tu.

Šie­met Med­vil­nės kom­bi­na­tas su­lau­kė iš­skir­ti­nio dė­me­sio – mu­zie­ji­nin­kai pa­ra­gi­no at­sig­ręž­ti į jį kaip į pra­mo­nės mies­to sim­bo­lį. „Kas iš to iš­eis – kol kas sun­ku pa­sa­ky­ti, bet iš­lie­ka­mo­ji pro­jek­to ver­tė tik­rai bus. Gal­būt lei­di­nys, o gal – net ke­li. Kol kas ban­do­me ap­čiuop­ti „kar­tū­no ko­dą“ – ga­my­bo­je tai bu­vo au­di­nio nu­me­ris, ta­čiau ga­li­me jį in­ter­pre­tuo­ti kaip žmo­gaus san­ty­kį su pa­čiu sa­vi­mi, sa­vo mies­tu, jo pra­ei­ti­mi. Klau­si­mas, ar pri­im­si­me mies­to pra­mo­nės is­to­ri­ją, ku­ri il­gai bu­vo bal­ta dė­mė, ar pa­vyks drau­ge at­ras­ti jos ver­tę?“ – svars­to Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė, pro­jek­to „Kar­tu­NO­ko­das“ ku­ra­to­rė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė.

Klon­dai­ką ap­ti­ko ne­ti­kė­tai

Dis­ku­si­jo­se, ar Aly­tus yra pra­mo­nės mies­tas, ar ne, pa­pras­tai at­sa­ky­mas pri­klau­so nuo ren­gi­nio te­ma­ti­kos. Jei ji eko­no­mi­nė, kal­ba­ma apie in­ves­ti­ci­jų – ži­no­ma, mes – pra­mo­ni­nis mies­tas, bet jei skir­ta tu­riz­mo plėt­rai, in­tri­guo­ja sve­čius kul­tū­ros įvy­kiais, tai tik­rai ne.

Nuo 2019 me­tų ste­bi­mos kul­tū­ri­nės ini­cia­ty­vos, už­bai­gian­čios gin­čą kon­struk­ty­viai – ban­do­ma kal­bė­ti apie pra­mo­nės is­to­ri­ją kaip Dzū­ki­jos sos­ti­nės ta­pa­ty­bę ir iš­skir­ti­nu­mą. Prieš tre­jus me­tus tuo­me­ti­nė Aly­taus kul­tū­ros cen­tro (AKC) di­rek­to­rė Klau­di­ja Alek­san­dra­vi­čiū­tė pa­ra­gi­no aly­tiš­kius rink­ti at­si­mi­ni­mus apie Med­vil­nės kom­bi­na­to gy­ve­ni­mą (juos ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je aly­tuskc.lt). Dau­giau­sia dė­me­sio skir­ta Med­vil­nės kul­tū­ros rū­mams (da­bar – Aly­taus kul­tū­ros cen­tras), ku­rie de­šimt­me­čius bu­vo svar­biau­sias pa­sta­tas Aly­taus kul­tū­ros že­mė­la­py­je.

Su­ma­ny­mą sa­vaip pra­tę­sė dai­li­nin­kė ir mu­zie­ji­nin­kė G.Mar­ke­vi­čie­nė. Pra­dė­ju­si pro­jek­tą „Kar­tu­NO­ko­das“, kaip da­bar pa­ti sa­ko, net ne­įsi­vaiz­da­vo, ko­kie klon­dai­kai sly­pi pra­mo­nės is­to­ri­jo­je. Įve­dus „med­vil­nės ko­dą“, at­si­vė­rė uni­ka­lios me­džia­gos klo­dai, pra­de­dant šios spe­ci­fi­nės pra­mo­nės ša­kos iš­li­ku­siais ar­te­fak­tais, fo­to­me­džia­ga ir bai­giant uni­ka­liais med­vil­nie­čių pri­si­mi­ni­mais, ku­riais, be ki­ta ko, su kom­bi­na­tu su­si­ję žmo­nės la­bai no­riai da­li­na­si.

„Su­pra­to­me, kad mums, ne­di­de­lei mu­zie­ji­nin­kų ko­man­dai, su­val­dy­ti to­kį kie­kį in­for­ma­ci­jos yra ne­įma­no­ma už­duo­tis. For­ma­tas pa­dik­ta­vo min­tį, kad „Kar­tu­NO­ko­do“ pa­ro­da ga­li bū­ti tęs­ti­nė, au­gan­ti, kin­tan­ti. Taip su­pla­nuo­ta vie­na „pil­na­met­ra­žė“ pa­ro­da vir­to tik­ru se­ria­lu. No­ri­si su ta me­džia­ga dirb­ti to­liau, kiek­vie­na is­to­ri­ja ver­ta at­ski­ro dė­me­sio, o tų is­to­ri­jų – dau­gy­bė“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

At­min­tin įsi­rė­žė gi­gan­tiš­ki vaiz­dai

Mu­zie­ji­nin­kė yra įsi­ti­ki­nu­si, kad ga­li­ma ras­ti bū­dų įveik­lin­ti Aly­taus pra­mo­nės is­to­ri­ją taip, kad ji bū­tų įdo­mi net ir jau­na­jai aly­tiš­kių kar­tai. „Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ja ir med­vil­nie­čių gy­ve­ni­mo bū­das man pa­čiai yra toks pats at­ra­di­mas, kaip ir Aly­taus mies­tas, į ku­rį at­va­žia­vau bai­gu­si stu­di­jas Vil­niu­je. Idė­ja pa­si­do­mė­ti Dzū­ki­jos sos­ti­nės pra­mo­nės is­to­ri­ja ki­lo iš ma­no pa­žin­ties su Med­vil­nės kom­bi­na­to dai­li­nin­ke teks­ti­li­nin­ke Vi­li­ja Ra­guc­kie­nė. Ji va­do­va­vo Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­los mo­ki­nių prak­ti­kai kom­bi­na­te, o aš jiems dės­čiau. Te­ko ma­ty­ti Vi­li­jos tech­no­lo­gi­nę vir­tu­vę. Vė­liau, kai įmo­nė ban­kru­ta­vo, te­ko par­si­vež­ti į mo­kyk­lą di­džiu­lius ba­lo­se įmir­ku­sių au­di­nių ri­ti­nius, ma­ty­ti gi­gan­tiš­kus ce­chus, ku­rių dy­džio nuo­sta­ba man iš­li­ku­si iki šiol. Ka­dan­gi mu­zie­jus tu­ri kaup­ti eks­po­na­tus, tai jau ta­da gal­vo­jau apie med­vil­nė­je dir­bu­sių dai­li­nin­kų ar­chy­vo iš­sau­go­ji­mą, gal­būt – pie­ši­nių pa­ro­dą, man tai at­ro­dė la­bai įdo­mu“, – pa­sa­ko­ja Gin­ta­rė.

Ir pri­du­ria: dar jai te­ko ma­ty­ti, kaip bu­vo va­lo­mas va­di­na­ma­sis „pen­ta­go­nas“ – ad­mi­nist­ra­ci­nis Med­vil­nės kom­bi­na­to pa­sta­tas, kaip iš vir­šu­ti­nių aukš­tų lauk bu­vo me­ta­mi bal­dai ir ten bu­vę daik­tai, taip pat ir ar­chy­vai. De­ja, di­džio­ji da­lis me­džia­gos yra ne­grįž­ta­mai pra­ras­ta vien to­dėl, kad lai­ku ne­at­si­ra­do su­vo­kian­čių jos ver­tę.

Ko­kios bus nau­jos se­ri­jos?

Edu­ka­ci­jos, su­si­ti­ki­mų cik­las su bu­vu­siais Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­to va­do­vais, ga­myk­los sta­ty­bi­nin­kais, kom­bi­na­to kles­tė­ji­mą ir griū­tį įam­ži­nu­sias fo­to­gra­fais, au­di­nių raš­tus kū­ru­sio­mis dai­li­nin­kė­mis – to­kios bū­si­mos pro­jek­to veik­los su­ka­si ku­ra­to­rės min­ty­se. Jas do­ku­men­tuo­jant, ren­kant ir sis­te­mi­nant me­džia­gą, tre­jų me­tų ei­go­je pla­nuo­ja­mas lei­di­nys apie Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­ją.

„Is­to­ri­nė mankš­ta“ – taip Gin­ta­rė va­di­na ni­ši­nes „Kar­tu­NO­ko­do“ veik­las, ku­rios apie kom­bi­na­to pra­ei­tį pa­sa­ko­tų, pa­vyz­džiui, per... gamybinės mankštos judesį, buvusių garsiųjų med­vilnės diskotekų šokį. Dau­ge­lis da­bar­ti­nių pen­kias­de­šimt­me­čių pri­si­me­na med­vil­nės dis­ko­te­kas „Stu­dio 3“, ve­da­mas Liu­do Ra­ma­naus­ko.

„Šo­kio, mu­zi­kos, ju­de­sio kul­tū­ra, lais­va­lai­kio ma­dos ga­li la­bai daug pa­pa­sa­ko­ti apie mies­to is­to­ri­ją, gy­ve­ni­mo bū­dą. Vi­so­se „Kar­tu­NO­ko­do“ pa­ro­do­se tu­rė­jo­me po to­kią ma­žą in­va­zi­ją, nes la­bai no­rė­jo­si cra­zy de­ta­lės. Pa­vyz­džiui, „Teks­ti­li­nin­ko“ laik­raš­tį, ku­ris bu­vo lei­džia­mas Med­vil­nės kom­bi­na­te, ak­to­riai skai­tė kaip dau­ge­lis so­viet­me­čiu – WC. To­kios de­ta­lės su­tei­kia sma­gu­mo pa­si­bu­vi­mui su me­džia­ga, ši­tie da­ly­kai man svar­būs“, – sa­ko G.Mar­ke­vi­čie­nė.

Kal­bant apie bū­si­mą lei­di­nį, ku­ria­me tu­rė­tų bū­ti su­si­ste­min­ta „Kar­tu­NO­ko­do“ me­džia­ga, Gin­ta­rė sa­ko jo nie­kaip ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti kaip is­to­ri­nio: „Šiais lai­kais in­for­ma­ci­jos yra tiek daug, kad pri­va­lu už­duo­ti klau­si­mą, kuo ji žmo­gui ak­tu­a­li, ko­dėl jis tu­rė­tų tai skai­ty­ti? Gal­būt su­ju­din­ti pa­ties aly­tiš­kio po­žiū­rį į sa­ve? Įver­tin­ti, ką tu­rė­jo­me, ką pra­ra­do­me, ko­kie ga­li­me bū­ti?“

Jei pra­mo­nė ne­ina pas kul­tū­rą, tai... kul­tū­ra eis į įmo­nes?

Su ko­le­go­mis mu­zie­ji­nin­kais reng­da­ma pa­ro­dų cik­lą „Kar­tu­NO­ko­das“, Gin­ta­rė sa­ko ste­bė­ju­si tam tik­rus įdo­mius so­cia­li­nius reiš­ki­nius. Pa­vyz­džiui, tarp pro­jek­to da­ly­vių at­si­ra­do bu­vu­sių med­vil­nie­čių, šiuo me­tu taip pat dir­ban­čių Aly­taus pra­mo­nės įmo­nė­se, ku­rie pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pra­vė­rė Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus du­ris.

„Apie tai, kad kul­tū­ri­nę pa­siū­lą lai­kas bū­tų pra­dė­ti for­muo­ti pa­gal pra­mo­nės po­rei­kius, aš su­si­mąs­čiau dar pro­jek­to AT­EI­NU me­tu. Tuo­met mu­zie­jus į įvai­rias įmo­nes ir aly­tiš­kių na­mus iš­ve­žė 100 Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vo pa­veiks­lų, jie lai­ki­nai įsi­kū­rė ar­čiau žiū­ro­vo, jų na­mų ar dar­bo in­ter­je­re. Kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai kar­tais net ne­su­si­mąs­to, kad pra­mo­nės įmo­nė­se dir­ban­tys aly­tiš­kiai ne­tu­ri ga­li­my­bių juo­se lan­ky­tis.

„Rei­kia pra­gy­ven­ti, aš dir­bu ne­pa­kel­da­ma gal­vos“, – taip man pa­sa­kė mo­te­ris, bu­vu­si med­vil­nie­tė, ku­ri la­bai no­rė­jo at­ei­ti į „Kar­tu­NO­ko­do“ ati­da­ry­mą. Vie­nin­te­lis va­rian­tas jai pa­ro­dy­ti pa­ro­dą – nu­vež­ti ir eks­po­nuo­ti įmo­nė­je. Ki­taip mes ne­pa­sie­kia­me žmo­nių“, – pa­ste­bi G.Mar­ke­vi­čie­nė.

To­kios pa­tir­tys mu­zie­ji­nin­kei pa­gim­dė nau­jų su­ma­ny­mų. Pla­nuo­ja­ma, kad fo­to­me­ni­nin­ko Vy­tau­to Sta­nio­nio pa­ro­da, skir­ta Med­vil­nės kom­bi­na­to is­to­ri­jai, bus eks­po­nuo­ja­ma ne tik AKC pa­ro­dų erd­vė­je, bet ir au­ten­tiš­ko­je ce­chų ap­lin­ko­je. Sie­ni­nės ta­py­bos kū­ri­nys, ku­rio au­to­rius bus Pi­jus Še­ma­tuls­kis, tu­rė­tų at­si­ras­ti ant med­vil­nie­čių dau­gia­bu­čio, esan­čio ša­lia pre­ky­bos cen­tro „Se­nu­kai“. Da­lis „Kar­tu­NO­ko­do“ pa­ro­dų fo­to­gra­fi­jų taip pat ga­lė­tų bū­ti eks­po­nuo­ja­ma šio na­mo kie­me ar­ba ant mol­ber­tų laip­ti­nė­se.

Dar yra su­ma­ny­mas iš­de­ko­ruo­ti med­vil­nės au­di­nių mo­ty­vais Svei­ka­tos ta­ką – mies­to ar­te­ri­ją, ti­ki­ma­si įgy­ven­din­ti jį ki­tą­met. „Kol kas dar svars­to­me idė­ją Aly­taus ta­pa­ty­bei kur­ti pa­nau­do­ti at­spau­da­vi­mo kaip de­ko­ra­vi­mo kul­tū­rą. Juk Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­te pa­ga­min­tu kar­tū­nu mes de­šimt­me­čius de­ko­ra­vo­me ir ren­gė­me vi­są Lie­tu­vą. At­spau­das vėl­gi tu­ri po­teks­tę ir pras­mę, per ku­rią ga­li­ma at­skleis­ti mies­to iden­ti­te­tą. „Kar­tu­NO­ko­das“ tė­ra pra­džia, tu­rin­ti stip­rią idė­ją, bet dar daug ne­pa­da­ry­ta, o su­ma­ny­mų yra. Be­je, aly­tiš­kiai ma­nęs jau klau­sė: o ko­dėl kal­ba­me ne apie sky­di­nius, šal­dy­tu­vus, ki­tas Aly­taus įmo­nes? Ma­nau, kad mies­to pra­mo­nės is­to­ri­ja dar lau­kia la­bai ati­daus žvilgs­nio“, – įsi­ti­ki­nu­si Gin­ta­rė.

* * *

Šiuo me­tu pa­ro­da „Kar­tu­No­ko­das“ vis dar vyks­ta mu­zie­ju­je. I a. sa­lė­je veiks iki lap­kri­čio 3 d, II a. sa­lė­je – „Au­di­niai, au­di­nių pie­ši­niai, na­mai, Kar­tū­no šven­tė“ – iki lap­kri­čio 12 d. Dar lau­kia ke­le­tas ren­gi­nių, skirtų au­di­nių di­zai­no rai­dai, dai­li­nin­ko vir­tu­vei, au­di­nio mar­gi­ni­mo ir ga­my­bos pro­ce­sui, įdo­mių žmo­nių at­si­mi­ni­mams, vyks is­to­ri­nės mankš­te­lės, at­ski­ri po­kal­biai-su­si­ti­ki­mai ir pa­si­vaikš­čio­ji­mai po pa­ro­das su fo­to­gra­fais, dai­li­nin­kė­mis. Smal­su pa­čiai, kur nu­ves iš­raiš­kos ir kal­bė­ji­mo, tran­slia­ci­jos bū­dai. Įdo­mu, kaip ty­ri­nė­tos/ iš­ty­ri­nė­tos te­mos mi­ni vi­zu­a­lų ak­cen­tais at­si­ras mies­te. Pla­nuo­ju. Bet ne­pa­ža­du.

Ma­no tiks­las bu­vo la­biau emo­ci­nis, is­to­ri­nis dū­ris, is­to­ri­nės ne­tek­ties pro­plė­ša. Ši pa­ro­da yra dau­giau kaip aikš­te­lė fil­ma­vi­mo, su­si­ti­ki­mų po­kal­biams, kon­tak­tų rin­ki­mui. Kaip in­tri­ga, koks mu­zie­jus tu­ri bū­ti, ga­li bū­ti. At­ei­ty­je, tu­rint su­kaup­tą, su­si­ste­min­tą me­džia­gą, ak­tu­a­lia­me kon­teks­te iš­ru­tu­lio­tą ir net in­ter­pre­tuo­tą me­džia­gą, ga­li­ma bus kal­bė­ti ir ki­tą mu­zie­ji­nin­kys­tės eta­pą – fak­tų gy­lį, pa­grįs­tu­mą, žmo­gaus pa­tir­čių ver­si­jas. Per daug me­džia­gos, ku­ri įdo­mi iš­li­ki­mui. No­ri­si ėji­mo pir­myn, ne­pra­min­tu ta­ku.

Rekomenduojami video