Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alternatyvių realybių apsupty

Dar neseniai Lietuvos meno scenoje Julijonas Urbonas buvo beveik nežinomas kūrėjas ir rezonansą sukeldavusias parodas paprastai rengdavo kitose šalyse. Šiandien jo šokiruojantys ir gluminantys projektai rado savo vietą Lietuvos šiuolaikinio meno terpėje. Kūrėjo „tikrovės fantastikos“ scenarijai, alternatyvios realybės projektai ir prietaisai yra skirti visuomenei, kuri tiek priprato prie adrenalino, endorfinų ir kitų laimę bei malonumą teikiančių medžiagų, kad jai reikia vis ekstremalesnių malonumų ir pramogų. Tačiau kuo radikalesnės patirtys, tuo labiau tenka pasitikėti įvairiais mechanizmais, o žmonių gebėjimas pajusti malonumą be mechaninės pagalbos slopsta.

Esate pirmasis lietuvių menininkas, kurio darbai pristatomi Milano meno trienalėje. Kokie tai projektai, kuo jie ypatingi?

Pirmojoje Lietuvos paviljono dalyje eksponuojami mano rinktiniai darbai, kurie parodo mano kone dešimtmetį plėtojamą gravitacinio dizaino sritį. Tai naujas požiūris į dizainą, kurio tikslas – manipuliuojant kūniškomis reakcijomis į gravitaciją sukelti ypatingus kūno ir vaizduotės potyrius. Tarp rinktinių darbų galima pamatyti „Eutanazijos kalnelius“, „Orgazmo karuselę“, „Sapnų viešbutį“ ir pan. Projektai kiek kontroversiški ir fantastiški, balansuojantys tarp tikrovės ir fikcijos, mokslo ir meno, keliantys iššūkius nusistovėjusioms nuostatoms ir dogmoms. Pavyzdžiui, „Orgazmo karuselės“ atrakcionas suprojektuotas orgazmui sustiprinti, o „Sapnų viešbutis“ kviečia režisuoti savo sapnus. Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi utopija, tačiau visi mano projektai grįsti mokslu ir jau egzistuojančiomis technologijomis, kurti bendradarbiaujant su atitinkamų sričių ekspertais.

Antroje parodos dalyje rugpjūčio mėnesį parodysiu savo naujausią projektą „Airtime“ (iš angl. „Oro laikas“). Tai – krintančios grindys. Šios instaliacijos konstrukcija bus sumontuota po grindimis, kurios ritmingai svyruos, ant jų stovintys lankytojai kartkartėmis pajus nesvarumo būseną. Specialiai suprojektuotas keltuvas judins grindis vertikaliai pusmetrį – iš lėto aukštyn ir staiga žemyn. Atrakcionų dizaino žodyne terminas air time reiškia nesvarumo būsenos efektą, kurį sukelia atrakcionai kilimo inercijos arba laisvojo kritimo metu. Milano trienalei specialiai pagamintos 60 kv. m ploto „Airtime“ grindys.

Ką Jums pačiam reiškia dalyvavimas šioje parodoje, kokie įspūdžiai?

Milano trienalė visų pirma sukelia nepaprastą malonumą laisvai eksperimentuoti vietoje, kurią mato visas pasaulis. Manau, tokiems projektams Lietuvai reikia nemažai drąsos ir pasitikėjimo. Nesinori savęs liaupsinti, tačiau, mano nuomone, mes atrodome kaip vizionieriai, daugelį šalių lenkiame bent dešimtmečiu.

Kaip vertinate šiuolaikinį Lietuvos meną?

Skeptiškai žiūriu į bandymus meną vertinti prizais, balais ar tiesiog skaičiukais, todėl vertinčiau šiuolaikinį Lietuvos meną labiau ne kaip gerą, blogą, paveikų, silpną ar pan., o kreipčiau dėmesį į jo įvairovę ir kompleksiškumą. Turime pakankamai įdomaus meno, bet negalime pasigirti margumu.

Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje išgarsėjote sukūręs „Eutanazijos kalnelius“, žmonių dar vadinamus „Mirties karusele“. Gal įkvėpė vaikystėje matyti atrakcionai?

Vaikystėje mano tėtis buvo Klaipėdos atrakcionų parko direktorius. Jam nepatiko sovietinė santvarka ir jis nenorėjo atiduoti vaikų tos sistemos sukurtiems vaikų darželiams, tad mudu su seserimi vedėsi į darbą. Mūsų „darželio“, kuriame būdavome paliekami, auklėtojos ir prižiūrėtojai buvo kasininkės, inžinieriai, apsaugininkai, valytojai. Taigi su atrakcionais esu nuo pat vaikystės, tačiau jau tada negalėjau dažnai jais naudotis, nes greitai pasidarydavo bloga. Būtent tai ir paskatino mane filosofuoti ir eksperimentuoti tokiomis temomis, su kuriomis dirbu pastarąjį dešimtmetį.

Jūsų projektai ne tiek šokiruoja, kiek glumina. Ar tai – sąmoningas siekis?

Taip. Viena vertus, tokiu būdu keliu iššūkį nusistovėjusioms tam tikrų sričių sampratoms. Kas yra dizainas, menas, inžinerija, mokslas, kuomet šios sritys susijungia į dizaino fikciją, spekuliatyvią inžineriją, socialinę fantastiką ir t. t.? Kita vertus, kontroversiškais projektais noriu pasiekti didesnę ir įvairesnę žmonių masę, įžiebti ne individualią, bet visuomeninę vaizduotę.

Jūs laužote įprastus dizaino stereotipus. Esate inžinierius, dizaineris, filosofas, mokslų daktaras... Kuri sritis artimiausia?

Buvimas žmogumi-orkestru turi privalumų ir ydų. Gilinimasis ir manipuliacijos skirtingų sričių žiniomis bei įgūdžiais leidžia atrasti tam tikrų bendrybių ir dėsnių, kurie vėliau išsivysto į kažką nauja, tarkim, į naujas kūrybines strategijas. Kita vertus, vienas žmogus negali virtuoziškai groti ir būgnais, ir pianinu, ir elektriniais instrumentais. Taigi galiu pasigirti, kad sugebu rasti bendrą kalbą tiek su filosofais, tiek su inžinieriais, ir juos sujungti į abiem įdomią diskusiją, bet kartu ir suprantu, kad negaliu įgyti tam tikros vienos srities kompetencijos ir žinių, kokių turi kiti siauros srities specialistai.

Savo projektuose renkatės tokias mistines temas, ribines situacijas kaip mirtis, sapnai ir pan. Tai dalykai, apie kuriuos mažai kas žinoma ir kuriuos ne visada galime kontroliuoti. Gal todėl ir domina?

Dažnai tokios temos ateina netyčia. Tačiau viena priežasčių, kodėl jas vystau, yra tai, kad jos leidžia pastūmėti kūno ir vaizduotės ribas. Be to, man įdomu, kad šie reiškiniai kasdieniški, bet kartu visiškai nesuprantami.

Šiuolaikinis menas vertinamas labai įvairiai. Ne visi tai, kas šokiruoja, vadina menu. Daugelis tokio meno iš viso nesupranta.

Kartais šokiruojantis menas būna be jokio intelektinio fono, sukurtas tiesiog dėl kontroversijos. O kartais tai – tik pirminė priemonė atkreipti dėmesį į tai, už ko gali slypėti unikalūs ir svarbūs klausimai.

Kaip atrodo normali Jūsų darbo diena? Ką veikiate laisvalaikiu?

Iki 13 val. dirbu Vilniaus dailės akademijos prorektoriumi ir meno doktorantūros docentu. Paskui dviračiu grįžtu namo, pusvalandį pamiegu ir pasineriu į studijos ar tiriamąjį darbą. Mano namai persipynę su dirbtuvėmis, o laisvalaikis – kūrybiniai eksperimentai ir bėgiojimas vėlai tamsoje mišku.

Rekomenduojami video