Yra žmonių, su kuriais pradedi kalbėtis ir nejučia pamiršti, kad tai – interviu. Pokalbis ima tekėti savaime, šokinėja nuo juoko iki rimties, nuo žemaitiško užsispyrimo iki visai filosofiškų minčių apie gyvenimą, gamtą ir žmogų joje. Toks yra susitikimas su Algimantu Lūža – veterinarijos gydytoju, kuris gydo ne tik gyvūnus, bet ir, regis, žmogaus santykį su gamta. Jis kalba paprastai, be didelių teorijų ir „mandrų“ žodžių, bet už tų paprastų sakinių slypi ilgametė patirtis, stebėjimai ir labai tikras ryšys su tuo, kas gyva. Kartais jis pajuokauja, kartais – kiek pašnabžda žemaitiškai, o kartais taip rimtai pasako, kad norisi trumpam nutilti.

Algimanto kadruose – ne tik paukščiai, žvėrys ar vandens paviršius. Ten yra laikas, kantrybė ir gebėjimas sustoti. O svarbiausia – tas tylus priminimas, kad gamta nėra kažkur „ten“, ji yra visai šalia. Reikia tik pasižiūrėti.

Apie tai, kaip iš Žemaitijos atkeliaujama į Nevėžio slėnį, kodėl kartais geriau patylėti (ypač su žmona), ir kaip fotografija gimsta ne iš plano, o iš buvimo – šis pokalbis su žmogumi, kuris, kaip pats sako, „tiesiog daro, ką nori“.

– Algimantai, Jūs esate ir veterinarijos gydytojas, ir gamtos fotografas. Tai galima sakyti, kad nuo vieno darbo pereinate prie kito ir, dirbdamas vieną, pailsite nuo kito?

– Na taip, vienas kitam nemaišo. Ir, kas svarbiausia, žmona nepyksta – parvežu pinigų (juokiasi).

– Čia turbūt svarbiausia?

– Taip. Toks tas gyvenimas vidurio Lietuvoje – vyro ir moters. Kiekvienas su savo misija, su savo funkcijomis (šypsosi).

– O kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją? Ar gamta nuo pat pradžių buvo pagrindinis objektas?

– Kaip čia trumpai pasakius, žemaitiškai… Gimiau Žemaitijoje. Ten viskas ir prasidėjo, po truputį atsirado tas ryšys. Paskui – veterinarija, akademija, įvairūs darbai. Krekenavos kraštas, stumbrai, žvėrys, Kazachstanas, Belovežo giria Lenkijoje… Viskas susidėliojo.

Man visada patiko paprastumas – nemėgstu tų, kurie daug kalba, bet nieko nepadaro. Tai va taip ir išėjo.

Vienu metu pasiūlė rinkti augalus miškininkystei, bendradarbiaujant su universitetais. Dirbi gamtoje, su gyvūnais, su laukine fauna – stumbrynas buvo mano atsakomybė, kalbant apie jų sveikatą. Ir viskas natūraliai susijungė.

Teko pabuvoti Belovežo girioje – ten yra didžiulis stumbrynas. Lenkai tikrai yra pavyzdys, kaip galima susitvarkyti su nusiaubtais miškais. Ir pagarba jų ąžuolams – kiekvienas pavadintas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais.

„Gamta nėra tik tai, ką gali pasiimti. Iš jos galima pasiimti ir be to nuolatinio „man, man, man“. Reikia mokėti būti, žiūrėti, suprasti – tada ji pati atsiveria“. A. Lūža

– Oho, įdomu.

– Taip. Prie kiekvieno ąžuolo gali nueiti – takai sutvarkyti. Kažkas panašaus kaip pas mus Punioj ar Girionyse, tik ten viskas labai nuosekliai padaryta.

Jei grįžtant prie fotografijos – tai viskas prasidėjo iš pykčio. Supykau ant fotografų. Prašai: padarykit keletą nuotraukų, reikia pristatymui. O jie: „Ai, čia pats kažkaip…“ Na, tai ir padariau pats. Iš to žemaitiško užsispyrimo (juokiasi).

– Vadinasi, iš to, kad nebuvo kam gražiai nufotografuoti gamtos, pats ėmėtės šio darbo?

– Yra žmonių, kurie fotografuoja, bet ne visi supranta gamtą. Dažnai tiesiog seka žvėrį, stato palapines, bokštelius… O man svarbu jausti.

Aš iš fotografijos neuždirbu – aš iš jos „pradirbu“. O aš laisvas žmogus. Žemaitis. Niekas man nenurodinės – ką noriu, tą darau (juokiasi).

– O kaip jūs iš Žemaitijos atsidūrėt vidurio Lietuvoj?

– Na, čia taip išėjo… Po armijos grįžau iš Rusijos – teko tarnauti Archangelsko srityje, net iki Kamčiatkos buvo nuskraidinę. Ten visko buvo, visokių vyrukų sutikom, ne iš lengvųjų. Grįžau namo, o kaip tik mamos sesuo buvo atvažiavusi į Plungę iš Radviliškio rajono. Sako: tai kur dabar dirbsi? Pakvietė į Radviliškį, taip ir išvažiavau.

Ten ir gyvenimas susidėliojo – žmoną sutikau, abu jau baigėme studijas. Po vestuvių viskas buvo labai aišku – gavome paskyrimus: ji – į mokyklą, aš – į Krekenavos ūkį, veterinaru.

Paskui – vaikai, jų auginimas, visa buitis… ir taip po truputį. O gamta vis labiau traukė. Vienas girininkas iš Krekenavos, kitas iš Panevėžio sako: gal nori prie stumbrų padirbėti? Ir man tai labai tiko. Stambus žvėris, laisvė – ir man, ir jiems. Užkabino.

– O Isos slėnis… Kada pirmą kartą atradote jį kaip kūrybinę erdvę?

– Tai aš jį visada mačiau. Tik žemaitis ilgai galvoja. Bet kas mane čia labiausiai patraukė – tas kraštovaizdis. Už Krekenavos išvažiuoji – lygu, lygu, lygu… man, kaip žemaičiui, truputį liūdna. Aš juk užaugau prie Platelių, prie Gandingos piliakalnio – kur Minija, Babrungas, kalvos, vingiai. Tas reljefas visai kitoks.

Čia – iš vienos pusės Nevėžis, iš kitos – du didžiuliai grioviai, kurių dugnu teka intakai. Kai pirmą kartą tai pamačiau, supratau – man jokių piliakalnių daugiau nereikia. Esu ištyręs augalus, kuriais minta Lietuvos žvėrys. Prisidėjau prie stumbrų genetikos tyrimų, rinkom medžiagą apie europinius stumbrus, darbai buvo vertinti ir užsienyje – net Bulgarijoje. Ir vis tiek – nuo gamtos neatitrūksi. Ta bambagyslė taip ir lieka.

– Bet Jūs daugiau kalbate iš gamtininko pusės. O iš literatūrinės – ar skaitėte Česlovą Milošą ir jo aprašytą Isos slėnį?

– Taip, viską žinau, skaitęs, suprantu. Bet, kas svarbiausia – žmonėms šiandien nepatinka tušti kartojimai. Dabar visi skaito, visi supranta. Seminaruose matau: išeina vienas, antras, trečias – skaito sausą tekstą nuo lapo… žmonėms to nereikia. Jie patys gali perskaityti.

Anksčiau, prieš 40–50 metų, gal buvo kitaip. O dabar turi kalbėti paprastai, tikrai, be išvedžiojimų. Ir tada viskas pradeda veikti.

Taip ir gyvenime – kartais pasikalbi, ir atrodo, kad žmogų seniai pažįsti. O būna, kad pažįsti – ir vis tiek svetimas.

– Kai žmogus moka ir nori bendrauti, kai turi ką pasakyti, su juo visada įdomu. Matyt, tuo ir traukiate žmones.

– Nežinau… Atsimenu, pirmą kartą su Aiste Čerenkoviene susitikom, dar jos vyras buvo gyvas. Dažniausiai rinkdavomės Kėdainių bibliotekoje – ten darydavom parodėles. Mane buvo pakvietę vyresni fotografai, priklausau Kėdainių fotografų draugijai.

Dabar jau nedaug mūsų likę – po truputį žmonės išsisklaidė. Bet tada buvo gyvas bendravimas: susitinki, rodai darbus, kalbiesi. Esu nemažai pristatęs savo gamtos fotografijų.

Tik aš nenoriu būti kažkoks išsišokėlis, bet man nepatinka tas šaltas, abejingas žvilgsnis į mūsų gamtą. Man atrodo, kad menininkas turi matyti giliau. Jei pamato gražią moterį, jis juk nevadina jos tiesiog moterimi – jis mato ją kaip žvaigždę, mėnulį, šviesą. Taip ir su gamta – ją reikia pajausti, ne tik pasiimti.

Nes dabar dažnai – grybavimai, uogavimai, visi į mišką eina „pasiimti“. Kuo daugiau, tuo geriau. Bet gamta nėra vien tik tai, ką gali parsinešti. Iš jos galima pasiimti ir kitaip – be to nuolatinio „man, man, man“. Jei tik imi, bet nejauti – kažkas prasilenkia.

„Nereikia jokių sudėtingų teorijų. Viskas jau sukurta. Reikia tik matyti, džiaugtis ir, jei gali, parodyti kitiems“. A. Lūža

– O fotografuodamas Isos slėnį, ar jaučiate dialogą su Česlovo Milošo tekstais?

– Aš nenoriu labai sureikšminti savęs. Man paprasčiausiai patinka tai, ką man parodo pati gamta. O Milošas tą labai aiškiai yra pasakęs – jei nemylėsi ir negerbsi gamtos, vis tiek liksi nuskriaustas. Gali paskui gražiai palaidoti, paminklą pastatyti – bet prasmės mažai.

Man svarbiausia – laisvė. Laisvai matyti ir parodyti. Nesaugoti „saugomai“, o suprasti, kad prie gamtos gali prisiliesti ir jos nelaužydamas. Nereikia būtinai nusiskinti gėlės – gali prieiti, pauostyti, pasižiūrėti. Pavyzdžiui, grūdai. Kai jie pradeda bręsti… jei įsiklausai, net girdi, kaip varpos šnara po rasos, kai lengvas vėjelis. Aš kartais fotografuoju tą momentą. Ir kai pamatai – ta paprasta varpa tampa visai nebe paprasta. Tai yra dovana žmogui – gyventi, džiaugtis, mylėti.

– Taip, tie paprasti dalykai dažnai ir yra svarbiausi.

– Taip. Aš visada stengiuosi taip ir rodyti – paprastai, natūraliai. Mane kartais kiti lydėdavo, klausdavo: kaip tu tą vandenį nufotografuoji? Sakau – įlendu į vandenį ir fotografuoju (juokiasi).

– O ar yra vietų Isos slėnyje, kurios Jums tapo ypatingos?

– Vanduo. Nevėžio vanduo. Bet kur. Kartais net paprastą balą pamatęs sustoju – jei šviesa gera, iškart fotografuoju. Net vairuotojai jau pažįsta: sako, vėl tu čia suki nosį į balą su fotoaparatu.

Bet toks mano mąstymas. Aš pagal horoskopą – vandenis ir žuvis, gimęs vasario 19 dieną. Mane traukia vanduo. Kaip gamta mane paleido į šitą pasaulį, taip aš noriu jai ir atsidėkoti.

– O pats fotografavimo procesas – planuojate ar leidžiatės vedamas akimirkos?

– Planuoti… aš jau iš to amžiaus išaugau. Gali planuoti kiek nori, bet jei gamta neduos – nieko nebus. Reikia priimti ją tokią, kokia yra: orą, augalą, vandenį, gyvūną.

Sako, nufotografavai daug paukščių, žvėrių… Bet aš nesėdžiu valandų valandas. Nieko prieš tuos, kurie stato slėptuves ar bokštelius – kiekvienas dirba savaip. Bet nereikia galvoti, kad užsimesi fotoaparatą ant peties, išeisi į lauką ir jau pinigai kris. Taip nebūna.

Man padėjo pati gamta. Kai rinkau augalus, gilinausi į jų savybes, į veterinariją, į farmakologiją – ir senąją, ir šiuolaikinę. Ir matau, kad net šiuolaikinė medicina dar tik bando prisivyti tai, kas jau yra gamtoje. Iki galo suprasti ją dar labai toli.

– Jūs norit pasakyti, kad mūsų senoliai daugiau žinojo apie mediciną?

– Ne tiek žinojo, kiek suprato. Žinios – toks dalykas, neapčiuopiamas. Gali turėti krūvą knygų, bet jei nematai, nejauti – kas iš to? Aš galiu būti paprastas žmogus, bet jeigu matau, kad žvėris ėda vieną žolę, kitą palieka, paragauja, atsirenka – tai čia jau yra supratimas. Net paprastas bandymas: paragauji, duodi kitam – jei netinka, viskas aišku. Čia kalbama apie cheminę sudėtį, apie augalų savybes. O mes nuo gamtos vis tolstam. Žvėris lieka žvėrimi – jis gyvena gamtoje. O žmogus su kiekvienu dešimtmečiu vis labiau lekia nuo jos, kosminiu greičiu. Kas bus toliau – nežinau: dirbtiniai miestai, dirbtinis intelektas… Aš nieko prieš naujoves, bet turi būti ribos. Kaip pavasaris turi ribas, kaip žiema turi ribas. Nes gamta vis tiek atsako. Vienaip ar kitaip – atsilygina už viską.

– O ar turite mėgstamiausią metų laiką fotografuoti?

– Aš gamtą myliu kaip savo žmoną – ištisus metus (juokiasi).

– Labai gražiai pasakyta.

– O čia nieko ypatingo. Nereikia jokių sudėtingų teorijų – viskas jau sukurta. Reikia tik matyti ir, jei gali, parodyti kitiems.

– Tai Jūs nelaukiate kažkokio tobulo kadro?

– Aš esu „įsimylėjęs“ vandenį. Pagal savo ženklą. Man pagrindas – vanduo. Aš žinau laiką. Žinau, kur kada saulė leidžiasi, kokiu kampu kris šviesa. Ir žinau, kad tam tikru momentu gali atsirasti kažkas įdomaus. Nes vanduo – kaip žmogus. Niekada nebūna toks pats. Nei spalva, nei judėjimas, nei paviršius. Jis nuolat kinta. Kaip ir mes – ląstelės keičiasi, viskas juda.

„Gali turėti daug žinių, bet jei nebuvai gamtoje – jos nieko vertos. Reikia pavaikščioti, pamatyti, pajusti. Tik tada supranti“. A. Lūža

– Jūsų fotografija siejama su ekologiniu sąmoningumu. Kaip tai pasireiškia?

– Aš tiesiog noriu, kad žmonės pamatytų. Anksčiau mokyklos kviesdavo, veždavau darbus, kalbėdavom apie gamtą. Kėdainiuose, Panevėžy – visur aplink. Knygų nerašau – gal dar „nenusipelniau“. Bet darbus darau. Ir kas supranta – tas supranta.

Buvo ir toks momentas – europarlamentarai Juozas Olekas ir Vytenis Andriukaitis pakvietė. Padariau parodą – didelius darbus, po du ant trijų metrų. Jei daryti, tai daryti. Ne kokį mažą paveiksliuką. Jie greitai viską suderino ir išvažiavom į Briuselį. Ten žmonės labai įdomiai reagavo. Vanduo, dulkės, žiedadulkės, virpesiai… natūralūs gamtos „portretai“. Ypač tie, kur gal mažiau tikiesi – labai greitai pajuto, suprato. Net nustebino jų reakcija. Paskui padėkojo, paprašė darbus palikti. Palikau su inicialais.

– Algimantai, Jūsų nuomone, ar menas gali keisti žmonių požiūrį į gamtos saugojimą?

– Taip, tikrai gali. Patikėkit. Aš mieste sutinku vaikų – čia vienur, čia kitur. Visada sakau: būkit drąsūs. Kai važiuodavau į mokyklas, sakydavau – jei kas neaišku, turit mokytoją, ji turės mano telefoną, skambinkit, klauskite.

Būna visokių situacijų. Kartais atvažiuoja vaikai, nori viską iš karto suprasti, parodyti, pasiekti. Sakau – neskubėkit. Palikit tą vaiką, leiskit jam pabūti, pamatyti, pajausti. Ne visi iš karto taps kažkuo, bet yra tokių, kurie pagauna. Vaikui juk nepasakysi bet ko – turi aiškiai paaiškinti: kas tas paukštis, kur gyvena, kaip gyvena. Turi jį „įtikinti“.

Pavyzdžiui, šiemet pavasarį nuvažiavau į Krekenavos stumbryną – visada reikia pasižiūrėti, kaip jie laikosi. Ten yra eglynas, ir staiga pakeliu galvą – virš manęs didysis apuokas. Stovim vienas prieš kitą, žiūrim. Aš padariau kelis kadrus, jis pasipūtė, pasižiūrėjo… ir tarsi pasakė: susitvarkyk batus ir eik savo keliu, o aš skrendu pas savo (šypsosi). Tokie momentai ir yra svarbiausi.

– O ar pastebite pokyčius Isos slėnyje per laiką – klimato, žmogaus veiklos poveikį?

– Dabar jau pradedu matyti daugiau pliusų. Buvo visokių draudimų ūkininkams, bet didelės žalos tai nepadarė. Svarbiausia – mokėti prižiūrėti. Reikia dėkoti žemei – ji augina viską: žolę, derlių, gyvulius. Karvės duoda pieną, viskas susiję. Pokyčių yra. Nors Nevėžio labai girti dar negaliu – ypač ties Kėdainiais, kur chemija dar daro savo. Bet gamta prisitaiko. Ir gyvūnai, ir žuvys. Nėra staigių lūžių – viskas vyksta po truputį.

– O ką šiandien, Jūsų nuomone, svarbiausia išsaugoti šiame krašte?

– Viską. Viską reikia saugoti – medžius, vandenį, gyvūnus, augalus. Yra daug retų, nykstančių rūšių. Bet gamta ir pati reguliuojasi – vėjas neša sėklas, paukščiai jas platina. Viskas vyksta savaime. Žmogui reikia ne tiek kištis, kiek stebėti, suprasti, kas galima, o ko geriau neliesti.

– Jums fotografija – labiau dokumentavimas ar emocija?

– Ir tas, ir tas. Viskas kartu. Kitaip būtų per daug sausas atsakymas.

Žiūrėdamas į žmogų, į gamtą, matai ir gražių dalykų, ir ne tokių gražių. Matai, kaip keičiasi aplinka, kaip daugėja žmonių gamtoj – niekas nedingsta. Bet yra natūralūs procesai. Ir gamta, ir gyvūnai, ir žmogus prie jų prisitaiko. Anksčiau ir mūsų mityba buvo kitokia – daugiau natūralių dalykų, mažiau pertekliaus. Buvo karai, ligos, didelis mirtingumas, bet veikė natūrali atranka. Gamta visada turi savo tvarką – tik reikia ją pamatyti.

„Aš esu laisvas žmogus. Niekas man nenurodinės. Ką noriu, tą darau. Bet darau taip, kad būtų sąžininga prieš gamtą“. A. Lūža

– Algimantai, kai būnate gamtoje ir fotografuojate, galvojate apie žiūrovą? Ką jis turėtų pajusti, ar tai darote tiesiog savo malonumui?

– Aš savo nuotraukomis duodu žmogui laisvę. Tegul pats įsigilina, ką norėjau pasakyti. Kodėl tas paukštis sėdi būtent ant tos šakos, kodėl jis valo plunksnas… Visa tai turi savo prasmę.

Šiemet, pavyzdžiui, prie Surviliškio, netoli Bakainių piliakalnio, radau gandro lizdą. Stebėjau visą jų gyvenimą – trys kiaušiniai, trys jaunikliai, jau išskrido, grįžta. Labai įdomi patirtis.

Ir žinot, žiūrėdamas net pavargau – tiek emocijų. Labai priminė žmonių gyvenimą. Ne veltui sakoma, kad gandras atneša vaikus. Žmonės seniai pastebėjo, kad jis kažkuo labai artimas mums.

Gal kas sakys – nesąmonė. Bet mano stebėjimai rodo, kad jie mus labai gerai stebi.

– Rimtai?

– Taip. Jie viską mato, supranta – kur maistas, kaip jį gauti. Jei ūkininkas kažką daro laukuose, gandras gali kelias dienas net neskristi į tą vietą. Jis laukia, stebi. Toks kaip gamtos „degustatorius“.

– Fotografuojate labai daug ir, spėju, nuotraukų turite taip pat begalę. O turite savo patį geriausią kadrą?

– Ne. Aš jų neskirstau. Visi jie man svarbūs. Ypač vanduo – man patinka ir rytai, ir vakarai.

Anksčiau tekdavo važiuoti į Kazachstaną ar Lenkiją – pavargdavau. Ne todėl, kad blogai, bet nenorėjau priprasti. Nenorėjau ten tapti „savu“. Nors ten visko netrūko – ir rūpinosi, ir maitino. Bet man to nereikia. Aš paprastas kaimo veterinaras. Ir man to užtenka.

Dabar, jei kas kviečia – einu. Jei ne – pats nesisiūlau. Jei reikia, žmonės susiranda. Internete viską mato – kur vaikštau, ką darau. Kartais sustabdo, pakalbina.

– Jeigu vienu sakiniu reikėtų apibūdinti Isos slėnį – koks jis?

– Fantastiškai išlikęs istorinis lietuvių kultūros kraštas. Nuo Kauno iki Panevėžio – visas tas Nevėžio slėnis. Jis buvo, yra ir bus. Aišku, keisis. Bet dabar matau ir gerų dalykų – ūkininkai tampa sąmoningesni. Ne tik apie derlių galvoja, bet ir apie žemę, apie gamtą. Tai džiugina. Aišku, visur visko yra – ir gerų, ir blogų dalykų. Bet aš sakau taip: kai įsigilini į gamtą, supranti, kad jos tėkmė yra meilė.

Ir tas visas Isos slėnis… aš esu dėkingas likimui, kad su juo susitikau. Kad galiu jį parodyti ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui.

– Algimantai, kiekvienas žmogus turi vienokių ar kitokių svajonių, o Jūs, kaip fotografas, ar turite savo svajonių kadrą?

– Kiekvienas žmogus turi. Tik aš nenoriu jo įvardinti. Manau, ateis laikas, kai pati gamta mane sustabdys ir leis tą kadrą padaryti. Tokį, kad net žandikaulis atviptų (šypsosi).