Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aktorius V.Kontrimas: „Mes esame labai privilegijuoti šioje šalyje...“

Cezario Graužinio trupės aktorius Vytautas Kontrimas, sukūręs vaidmenis penkiolikoje spektaklių garsiausiuose Lietuvos teatruose (du iš jų apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ ), turi ne vieną veiklą, ne vieną pareigybę. Be darbo teatre ir televizijoje, jis dėsto būsimiems meninio ugdymo, t. y. teatro ir kino, pedagogams Lietuvos edukologijos universitete, vadovauja vadinamosioms retorikos dirbtuvėms – moko įvairių sričių, profesijų, amžiaus žmones viešai kalbėti, o tiksliau – susikalbėti.

Meninis ugdymas Edukologijos universitete, atrodo, pakibo ant plauko jau vien dėl to, kad aukštosios mokyklos šiuo metu išgyvena savotišką pertvarkos stadiją, jos jungiamos, specialybės peržiūrimos...

Žiūrima, kad užtektų pagrindinių specialistų, o ugdymas menu pamirštamas. Žodžiu, suvokimas maždaug toks: Lietuvos aukštojoje mokykloje yra svarbios disciplinos ir... kažkokie menai. Tuo metu moksliniai tyrimai rodo, kad visavertį darbą dirba tas žmogus, kuris naudojasi ir kairiuoju, ir dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Komunikavimo gebėjimai, scenos baimės valdymas, emocijų raiška labai reikalingi bet kuriam specialistui. Bet mūsų visuomenė, matyt, tam dar nesubrendusi...

Tad šią atsivėrusią nišą jūs ir užpildėte įkurdamas retorikos dirbtuves?

Džiaugiuosi, kad mane surado ir kad aš galėjau šią nišą užpildyti. Kiekvienam labai svarbu išmokti komunikuoti, kalbėti prieš auditoriją, atsikratyti jaudulio, žinoti, ką ir kaip kalbėti, kad tavimi patikėtų, kaip kalbant jaustis puikiai. Visa tai, ką sukaupiau ir teatre, ir televizijoje, ir skaitydamas meno ugdymo paskaitas, bandau perduoti verslininkams, politikams, įmonių vadovams, žodžiu, tiems, kuriems to reikia. Lietuvoje dabar geras laikas, žmonės supranta, kad komunikavimas – labai svarbi kompetencija. Net jei esi savo srities profesionalas, tau svarbu, kaip pateikti savo idėją, kaip pasiekti, kad pasirinktų tave, o ne kitą. Mūsų mokymas pirmiausia remiasi praktika.

Aktorius V.Kontrimas tikina, kad labiausiai nusisekęs projektas yra „Šeima“.

Sunkiausia turbūt išmokti atsikratyti įvairių baimių, pavyzdžiui, scenos baimės?

Aš juokauju, kad dažnai jaučiuosi lyg koks daktaras Hausas iš populiaraus televizijos serialo. Turiu nustatyti, kurioje vietoje ir kas būtent užstrigo, pagaliau – kodėl. Kodėl liko įtampa veide, ką ir kaip atpalaiduoti... Lengva pasakyti: „Nesijaudink.“ Reikia konkrečių patarimų, kaip teatre, kur pataria režisierius, aktoriai vieni kitiems. Tai, kas mums, aktoriams, būna savaime aišku, kitiems būtina įvardyti paprastais žodžiais, ir žmonės nustemba, jie nieko nėra apie tai girdėję – štai dėl ko džiugu, štai dėl ko jaučiu šios disciplinos reikalingumą. Anksčiau maniau, kad reikia prigimtinių gebėjimų, o dabar matau, kad per 15 vakarų žmonės išmoksta kalbėti prieš auditoriją ir jaučiasi labai drąsiai. Po metų gaunu laiškų, kuriuose buvę studentai pasakoja savo sėkmės istorijas. Dažnai tokiais žodžiais: gavau daug naudos, įtikinau pašnekovus, mane vertina, giria, o anksčiau bijojau... Jaučiu didelį pasitenkinimą skaitydamas tokias išpažintis. Dirbu ne vienas – su komanda. Štai psichologė moko, kaip ne sunaikinti baimę, o tą baimės energiją panaudoti kūrybai. Šiuolaikinis žmogus kitaip priima informaciją, kitaip komunikuoja. Tad retorika kinta, nuolat ieškau šviežių, nenukopijuotų idėjų.

Gal iš prigimties esate toks – pasikraunate iš publikos, o ne atvirkščiai?

Aktorius labai daug atiduoda, todėl jam paskui būtina pasikrauti. Kiekvienas turime savo metodiką, ką daryti po spektaklių, kaip susigrąžinti energiją. Mano būdas – einu į mišką. Ir nebūtinai ten: tiesiog nevykstu namo, kur šeima laukia, nori bendrauti. Aš pirmiausia noriu nusimesti, kas susikaupė, tad pastatau kur nors automobilį ir einu einu... Gera eiti palei upę, miške, eiti tol, kol nutyla galvoje žodžių maišyklė.

Su režisieriumi C.Graužiniu repeticijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Jums padeda, kiek žinau, dar ir joga, meditacija?

Oho, kaip svarbu turėti tokį metodą, kuris nieko nekainuoja... Pabūni tyloje ir tarsi pasikrauni. Apskritai aš stengiuosi, kad nė viena veikla netaptų rutina, kad nebūtų pilkumos. Pasitelkiu „sėjomainą“ kaip žemės ūkyje. Štai retorikos pratybas keičiu televizijos laida „Kempas ir draugai“. Tai edukacinė laida, kurioje vaikų kaskart laukia kupina nuotykių kelionė kemperiu, vardu Kempas. Šeštadieniais labai svarbu gebėti užsiimti su vaikais, su jais šiltai ir nuoširdžiai bendrauti. Tuomet vaikai turės šiltų atsiminimų. O užsiimti su vaiku nesudėtinga. Tas laikas vargina tuomet, jei nežinai, ką veikti. Ne, nebūtina kur nors važiuoti, bet važiuojant, pavyzdžiui, reikėtų sustoti ir pro langą pažiūrėti į pievą... Dar laida „Dviračio žinios“ kviečia suvaidinti kokį nors personažą. Teatre vaidmenys retėja. Cezaris Graužinis Lietuvoje beveik nebestato spektaklių, dirba Graikijoje, kur yra vertinamas. Dar „Domino“ teatre eina jo spektakliai „Bučiuoju. Oskaras“, o po ilgos pertraukos – spektaklis pagal P.Širvio poeziją. Laukiu spektaklių...

Ar nekviečia jūsų kiti teatrai?

Sąmoningai darbų neieškau. Labai daug laiko užima projektas „Šeima“. Kai pasirašai tokį projektą, tai jau visam gyvenimui. Jam dabar daugiausia skiriu ir laiko, ir dėmesio. Auga du vaikai – šešiametė Šrėja ir dvejų su puse Arijas. Dukra rudenį eis į mokyklą, tad teks nuvežti, parvežti, taigi per daug veiklos negerai. Nesinori, kad vaikai tėvą matytų rečiau nei publika scenoje. Su Šrėja aš buvau tėvystės atostogose, su sūnumi – žmona. Ji dirba informacinių technologijų inžiniere, net nežinau, ką ji projektuoja kompiuteriu. Man tai kosmosas. Žinoma, įdomu, kartais paklausiu: ką tu šiandien nuveikei? Ji stengiasi paaiškinti, bet aš nelabai suprantu net ir atidžiai klausydamasis.

Nors lietuviškos vasaros gana trumpos, Kontrimai su dukrele Šrėja atranda laiko nuvykti į pajūrį. Asmeninio archyvo nuotr.

O jai turbūt nelengva perprasti jūsų darbą, ypač lietuvišką teatrą, juk jis labai skiriasi nuo indų?

Mano žmona Malini kilusi iš Indijos, iš muzikų šeimos, bet mėgsta techniką, studijavo kompiuterius, aš – meno žmogus. Atrodytų, kas tarp mudviejų bendra?.. Kodėl vyrai ir moterys traukia vieni kitus? Todėl, kad yra skirtingi. Aš nieko nesuprantu apie jos darbą, ji nieko nesupranta apie mano teatrą. Kai pirmąkart pamatė spektaklį, kuriame vaidinau, jai buvo nuobodu. Mat jų teatras – tai ryškių personažų teatras, nors ji ir Indijoje nesilanko teatre. Ryškus grimas, ryškūs drabužiai, užaštrinti, ryškiai komiški personažai. Filmai taip pat su ryškia dramatine linija, niekas nepaslėpta. Drama, kuri laimingai baigiasi. Pas mus – organiškumas, subtilumas, monologai. Mintį turi atrasti žiūrovas. Tai jai nesuprantama. Ir šaunu, kad taip. Tie mudviejų skirtumai ir yra amžina paslaptis, kuri traukia.

Kaip judu atradote vienas kitą?

Susipažinome Italijoje, seminare, į kurį Malini atvyko iš Niujorko, kur tuo metu dirbo. Viena pažįstama buvo papasakojusi savo sapną, neva, aš netrukus turėčiau vesti merginą iš Niujorko. „Negali būti, – nusijuokiau tuomet, – neketinu ten vykti.“ Tačiau kai susipažinau su Malini, paaiškėjo, kad ji atskrido būtent iš Niujorko... Dar nepasibaigus seminarui nusprendėme susituokti. Santuoką vertinau senoviškai: jei tik susidomėsiu kuria nors mergina, iškart pasipiršiu. Jei nesutiks, ką gi, iš viso nevesiu. Nepatinka man tai, ką matau aplink. Ar galima „pabandyti“, „prisimatuoti“ šeimą? Kokios po to vestuvės, kokia priesaika? Farsas. Kokia prasmė vyrui pirštis, jei moteris ir taip gyvena su juo? Dar prasčiau atrodo, kai pora tuokiasi atsiradus vaikui. Aš daug laiko vaikystėje praleidau su močiute – jos pasaulio suvokimas man tapo artimas, aš nebijau pasakyti, kad esu senoviško sukirpimo. Man patiko pasipiršti. Vestuvėse, kurios vyko Indijoje, didžiausią įspūdį padarė priesaika. Šiais laikais tai, rodos, nepopuliaru, bet priesaika yra pats gražiausias dalykas: tu prisieki sau, jai, artimiesiems mylėti vienas kitą, kol mirtis išskirs...

Malini taip pat buvo svarbu griežtos tradicijos?

Taip, Indijoje net neįsivaizduojama, kad gali būti kitaip, net priliesti niekas negali prie merginos, tik tėvas ir brolis. Nei paimsi už rankos pasivaikščiojimo metu, nei apsikabinsi fotografuodamasis. Ir tai ypatingai veikia – jausmai nuo to tik auga. Viskas kitaip: tu peršiesi moteriai, bet negali jos apkabinti, bendrauji iš tolo, labai pagarbiai. Žodžiais taip pat neišreiški to, ką jauti... Prasideda poezija. Į meilę žengi pamažu, savą žmogų nuolatos apsupdamas dėmesiu. Šiuolaikiškus žmones tai šokiruoja, bet man patinka.

Ar dažnai pakeliaujate po Indiją?

Dažnai nepavyksta, finansai... Nors rudenį labai norisi išskristi drauge su paukščiais arba žiemą, kai serga vaikai. Mano žmona užaugo be antibiotikų, deja, mudviejų vaikai savaitę eina į darželį, savaitę serga. To vitamino D norisi gauti iš saulės, o ne lašiukais. Bet mums Malini tėveliai atveža saulės iš Indijos...

Ryškiaspalviais indiškais drabužiais pasipuošę tėveliai, abi seserys ir Vytautas su mažyte Šrėja priešakyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar vaikai labai skirtingi? Sūnus Arijas – Skorpionas, Šrėja – Svarstyklės. Indijoje tikriausiai kreipiamas didelis dėmesys į gimimo mėnesį, dieną, net valandą?

Vaikai labai skirtingi. Pasitvirtina tai, kad pati gamta daug ką įdeda. Abu auga toje pačioje šeimoje, bet sūnus labiau indiškas visomis prasmėmis, ypač vizualiai. Giminės, draugai juokauja: įdomu, kokia kalba jis ims kalbėti, nepanašu, kad lietuviškai. Norėtume, kad kalbėtų trimis kalbomis... Malina su jais šneka bendrine indų kalba, kad jie galėtų žiūrėti filmus, skaityti. Šiek tiek jie tą kalbą įvaldė, bet, nesant atitinkamos aplinkos, kalbėti sunku. Namuose kalbame angliškai, na, kad nereikėtų jokių kursų, o lietuviškai jie išmoko kalbėdami su manimi, taip pat darželyje su vaikais. Šrėja laisvai kalba anglų, lietuvių kalbomis, yra puiki vertėja...

Ar nebuvo sudėtinga jums adaptuotis Indijoje? Ar yra dalykų, kurie sunkina bendravimą su žmonos tėvais, giminėmis?

Malinos tėvai – paprasti ir lengvai bendraujantys žmonės. Kaip žmona puikiai sutaria su mano tėvais Klaipėdoje, kartais net stebiuosi, kaip ji noriai važiuoja pas juos, taip ir aš puikiai sutariu su jos tėvais, mūsų namuose visi vienodai laukiami. Nuoširdžiai trokštu, kad vaikai kuo dažniau galėtų pabendrauti su seneliais. Aš pats išaugau šalia močiučių, senelio, ir tai, be abejo, suformavo daugelį vertybių manyje. O Indijoje net yra tokia tradicija: jei į namus ateina vyresnio amžiaus žmogus, vaikai, žemai lenkdamiesi paliečia svečio pėdas, o po to – savo širdį. Tai reiškia: dulkės nuo jūsų pėdų pasiekė mano širdį. Svečias ko nors palinki, palaimina vaikus, ir kai tai daroma nuoširdžiai, tas nusilenkimas, tas laiminimas – labai jaudina. Žinoma, ir mes Lietuvoje vieni kitus pasitinkame bei išleidžiame nuoširdžiai apsikabindami...

Vadinasi, jūsų vasaros dažniausiai praeina Klaipėdoje, prie jūros?

Nuvažiuojame, žinoma, bet tos vasaros tokios trumpos... Mes gyvename Vilniuje, Balsiuose, netoli Balsio ežero. Nuostabaus švarumo ežeras, panirti į jį didelis malonumas, čia pat miškas, voveraitės. Gyventi Vilniuje ir kartu gamtoje – didžiulė privilegija, palaiminimas. Penkiolika minučių, ir mes jau centre, o grįžę renkame uogas miške su vaikais. Kur, kokioje sostinėje tą galėtume turėti?..

Rekomenduojami video