Par­ko kū­ri­mas

Leis­ki­te su­grįž­ti į ta­ry­bi­nių lai­kų pra­ei­tį (pa­ža­du dau­giau apie ją nei ra­šy­ti, nei kal­bė­ti). Ko­lū­kių va­do­vai daž­nai ra­gin­ti ge­rin­ti gy­ven­vie­čių ap­lin­ką, pa­lai­ky­ti tvar­ką prie fer­mų. Sun­ku bu­vo šiuos nu­ro­dy­mus vyk­dy­ti, pri­trūk­da­vo lai­ko pla­nams įgy­ven­din­ti.

Kai Pra­nas Sas­naus­kas pra­dė­jo va­do­vau­ti tuo me­tu Pupasodyje veiku­siam „Pa­žan­gos“ ko­lū­kiui, at­ėjęs ra­do pa­sta­ty­tus kul­tū­ros na­mus, pra­dė­tą ruoš­ti par­ką. Kal­bant apie P.Sas­naus­ko as­me­ny­bę: pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą – pe­da­go­gas, bai­gė bio­lo­gi­jos moks­lus. Pa­gal įsi­ti­ki­ni­mus – di­de­lis Lie­tu­vos pat­rio­tas. As­me­ni­nė­je bib­lio­te­ko­je tu­rė­jo be­veik vi­sas kny­gas, iš­leis­tas prieš­ka­rio Lie­tu­vo­je. Dau­ge­lio jų tu­ri­nys bu­vo nu­kreip­tas prieš Ta­ry­bų Ru­si­ją. Tuo me­tu už to­kių kny­gų lai­ky­mą į la­ge­rį ne­pa­kliū­si, bet ei­li­niu me­lio­ra­to­riu­mi ga­li grei­tai tap­ti. Su­ge­bė­jo jis vyk­dy­ti pla­nus, bet di­džiau­sias jo dar­bas bu­vo to­les­nis par­ko Pupasodyje kū­ri­mas. Par­ką nu­ta­rė pa­skir­ti Dzū­ki­jos dai­niui Vin­cui Mic­ke­vi­čiui-Krė­vei ir pa­va­din­ti „Dai­na­vos le­gen­da“.

Iš Pu­pa­so­džio kai­mo bu­vo ki­lęs liau­dies me­ni­nin­kas An­ta­nas Amb­ru­le­vi­čius. Už par­ti­za­na­vi­mą nu­teis­tas 25 me­tus ka­lė­ti ir vi­sam lai­kui iš­trem­tas iš Lie­tu­vos. Gy­ve­no Lat­vi­jo­je, Baus­kės mies­te. Slap­tai bu­vo pa­kvies­tas į Pu­pa­so­džio kai­mą, bu­vo įreng­tos dirb­tu­vės jo pus­bro­lio klo­ji­me. Iš be­to­no kū­rė Krė­vės ap­sa­ky­mų per­so­na­žus. Pa­ga­mi­no ku­ni­gaikš­čių Mar­gi­rio ir Ša­rū­no skulp­tū­ras, dvie­jų jau­nų žmo­nių, ku­rie vaiz­da­vo pa­da­vi­mą „Gil­šė“.

Tai bu­vo tik dar­bų pra­džia, ir stai­ga P.Sas­naus­kas iš­kvie­čia­mas į Aly­taus sau­gu­mo sky­rių. Nu­ro­dy­mas griež­tas, kad A.Amb­ru­le­vi­čius per 48 va­lan­das ap­leis­tų Lie­tu­vą ir kad dau­giau ne­bū­tų kvie­čia­mas. Ras­tas ko­lū­ky­je „nu­si­kal­tė­lis“ ne­bu­vo vie­ši­na­mas, tik­riau­siai to­dėl, kad tuo me­tu P.Sas­naus­ko žmo­na dir­bo Aly­taus teis­mo pir­mi­nin­ke.

Dar­bus te­ko pra­dė­ti iš nau­jo. Tada skulp­tū­ras iš ąžuo­lo ga­mi­no vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vo­je me­džio dro­žė­jų Ipo­li­tas Už­kur­nys. Pa­da­rė vie­nuo­li­ka sta­tu­lų – Krė­vės per­so­na­žų. Par­ko lan­ky­mo ta­kas baig­da­vo­si ten, kur ir pra­si­dė­da­vo. Ta­kas bu­vo pa­deng­tas rau­do­na smul­kia skal­da.

Nu­ro­dy­mas stab­dy­ti dar­bus

Dar­bas ėjo į pa­bai­gą ir stai­ga pir­mi­nin­kas kvie­čia­mas į Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos cen­tro ko­mi­te­tą. Ten gau­tas skun­das. Kal­ba bu­vo trum­pa ir griež­ta: ko­dėl ne­įren­gei par­ko Vin­cui Mic­ke­vi­čiui-Kap­su­kui, o pa­ger­bei tė­vy­nės iš­da­vi­ką, ku­ris ka­ro pra­džio­je dė­ko­jo Hit­le­riui už iš­lais­vi­ni­mą, vė­liau pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Ga­lu­ti­nis nu­ro­dy­mas: nu­trauk­ti par­ko Pupasodyje ruo­ši­mo dar­bus vi­sam lai­kui.

O bu­vo li­kęs tik 400 met­rų pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­ko pa­den­gi­mas rau­do­na skal­da, ku­rią ga­mi­no­me iš Geiš­ta­rų ply­ti­nės bro­ko. P.Sas­naus­kas nu­spren­džia dvi sa­vai­tes ei­ti atos­to­gų, bus na­muo­se, bet ne­at­si­lieps nie­kam te­le­fo­nu. Jei­gu man iš­kils ne­aiš­ku­mų dar­be, ga­liu pas jį at­va­žiuo­ti ar­ba te­le­fo­nu skam­bin­ti po 23 va­lan­dos. Man duo­da nu­ro­dy­mus: už­baig­ti par­ko ta­ko pa­den­gi­mą. Jei­gu at­vyks­ta tik­rin­to­jų iš Vil­niaus, aš tu­riu nie­ko ne­ži­no­ti apie nu­ro­dy­mą stab­dy­ti dar­bus. Nu­ro­dy­mų vyk­dy­mas man pra­dė­jo ne­si­sek­ti. Ply­ti­nė dir­bo be bro­ko, o skal­dos tai rei­kė­jo. Te­ko pirk­ti ge­ras ply­tas, jas su­dau­žy­ti ir ga­ba­lus su­mal­ti.

Pra­ėjo dvi sa­vai­tės ra­miai. Dar­bai par­ke bu­vo baig­ti, jo­kių tik­rin­to­jų ne­bu­vo, pir­mi­nin­kas „iš po­grin­džio“ iš­ėjo.

Su­si­do­mė­ji­mas lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra ir is­to­ri­ja

Pa­ma­žu Pupasodžio par­ką pra­dė­jo lan­ky­ti vie­ti­niai ir iš to­liau at­vy­ku­sie­ji. Ra­jo­no va­do­vai ir­gi sve­čius ly­dė­da­vo, ro­dy­da­vo Kur­nė­nų mo­kyk­lą, dai­li­nin­ko An­ta­no Žmui­dzi­na­vi­čiaus so­dy­bą-mu­zie­jų ir eks­kur­si­ją baig­da­vo par­ke. Par­ko lan­ky­to­jams apie Krė­vę sten­gė­mės „apei­ti“, už­te­ko pa­pa­sa­ko­ti sep­ty­nis Krė­vės pa­da­vi­mus.

Par­ku ža­vė­jo­si lan­ky­to­jai: mo­ky­to­jai, mo­ki­niai, in­te­li­gen­tai. Lie­tu­vos Są­jū­dis at­ėjo ne per vie­ną die­ną. Dar prieš Są­jū­džio su­si­kū­ri­mą, ves­da­mas lan­ky­to­jus po par­ką, iš jų pa­ma­čiau, koks yra di­de­lis su­si­do­mė­ji­mas lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra ir is­to­ri­ja, jau­tė­si tau­ti­nis pa­ki­li­mas.

Par­ti­za­nai iš­lais­vi­na Mi­ros­la­vą

1945 me­tų va­sa­rio 11 die­ną – Už­ga­vė­nės. Mo­kyk­lo­je vyks­ta šo­kiai, vi­si sten­gia­si daug val­gy­ti, ži­no­ma, ir iš­ger­ti. Vi­sur da­ly­vau­ja mies­te­lio liau­dies gy­nė­jai – stri­bai. Va­ka­re būs­ti­nė­je lie­ka bu­dė­to­jai, ki­ti iš­ei­na į čia pat esan­čius na­mus.

Pa­sa­ko­ja tų die­nų da­ly­vis Jo­nas Rad­vi­la­vi­čius: „Iš­vi­jus vo­kie­čius ru­sai pra­dė­jo vy­rų gau­dy­mą ir su­lai­ky­tus tuo­jau siųs­da­vo į fron­tą. Kai­mo ber­nai slaps­tė­si miš­kuo­se, o mes, mies­te­lio gy­ven­to­jai, ta­po­me liau­dies gy­nė­jais. Juk iš­ėjęs į miš­ką na­mo pa­val­gy­ti ne­grį­ši. Gy­ve­no­me ra­miai lauk­da­mi ka­ro pa­bai­gos. Mums ne­rei­kė­jo nei į miš­ką ei­ti, nei kra­tų pas žmo­nes da­ry­ti. Mums bu­vo aiš­ku, par­ti­za­nai už mus bu­vo stip­res­ni, mes tik džiau­gė­mės, kad į fron­tą ne­pa­te­ko­me.

Tą nak­tį stai­ga Mi­ros­la­vą ap­švie­tė ra­ke­tos, pa­si­gir­do ko­man­dos, ku­ris par­ti­za­nų sky­rius, ku­ria kryp­ti­mi puo­la. Pir­miau­sia už­ėmė mū­sų būs­ti­nę. Aš pats tik su apa­ti­niais dra­bu­žiais pa­si­slė­piau po lo­va. Gal ma­nęs bū­tų ir ne­ra­dę, bet šei­mi­nin­kų de­šimt­me­tis sū­nus, iš­si­gan­dęs šau­dy­mo, ir­gi pa­lin­do po ta pa­čia lo­va ir ma­ne iš­stū­mė. Ma­ne pus­nuo­gį nu­va­rė už baž­ny­čios ak­me­ni­nės tvo­ros ir pa­so­di­no ant snie­go. Mus su­im­tus sau­go­jo par­ti­za­nai su kul­kos­vai­džiais. Jau čia bu­vo pa­so­din­ta ke­le­tas vy­rų, tarp jų ir va­do pa­va­duo­to­jas. Iš jo par­ti­za­nai at­ėmė mi­li­nę ir da­vė man. Par­ti­za­nai pa­kri­ko po mies­te­lį ir iš na­mų ran­kio­jo gy­nė­jus, ku­riuos va­rė prie šven­to­riaus. Iš mū­sų tik­riau­siai at­si­ra­do to­kių, ku­rie ro­dė, ku­ria­me na­me gy­ve­na liau­dies gy­nė­jas. Taip su­si­rin­ko dvi ge­ras de­šim­tis mū­sų vy­rų. Ne­bu­vo su­im­ti tik du mū­siš­kiai: vie­nas pa­si­slė­pė po til­tu, ki­tas pra­tū­no­jo šu­li­ny­je.

Mums, sė­din­tiems ant snie­go, trum­pas lyg ir teis­mas. Pir­miau­sia krei­pė­si į NKVD va­dą sa­ky­da­mi, kad tu esi ne­kal­tas, ta­ve ru­sų val­džia pa­sky­rė. Jį gy­vą pir­miau­sia pa­lei­do. Dar „am­nes­ta­vo“ tris be ma­nęs, pri­min­da­mi griež­tai, kad dau­giau stri­bais ne­bū­tu­me. Man gy­vy­bę pa­li­ko trys bro­liai par­ti­za­nai Par­še­liū­nai. Pas juos aš ke­le­tą me­tų tar­na­vau, aš su jais kar­tu ber­na­vau. Li­ku­sius 17 žmo­nių iš kul­kos­vai­džių su­šau­dė.“

Pa­min­klas su­šau­dy­tie­siems

Pir­mi­nin­kui P.Sas­naus­kui pa­si­ro­dė, kad čia bus ge­riau­sia pro­ga ati­duo­ti duok­lę ta­ry­bų val­džiai. Pa­sta­tė pa­min­klą su­šau­dy­tiems žmo­nėms prie Miroslavo bažnyčios. Jau pa­min­klo ati­da­ry­mo die­ną ka­vi­nė­je įvy­ko in­ci­den­tas. Pet­ras Žar­naus­kas gar­siai, kad vi­si gir­dė­tų, pa­klau­sė bu­vu­sio NKVD va­do, ko­dėl par­ti­za­nai su­šau­dė tė­vą, jis tik ėjo gais­ri­nin­ko pa­rei­gas, nak­ti­mis tu­rė­jo vaikš­čio­ti po mies­te­lį ir žiū­rė­ti, kad ne­kil­tų gais­ras. O ta­ve, stri­bų va­dą, pa­lei­do? Vie­to­je at­sa­ky­mo – sa­lė­je vi­siš­ka ty­la.

Vė­liau P.Sas­naus­kas man pa­si­skun­dė, pra­šy­da­mas, kad tai bū­tų pa­slap­tis: „Ir vėl ma­ne auk­lė­jo ta pa­ti įstai­ga, reikš­da­ma prie­kaiš­tus: tai pa­sta­tei ban­di­tams pa­min­klą iš­aukš­tin­da­mas, kad liau­dies gy­nė­jus su­šau­dė. Ne­ga­li­ma to­kiems pa­min­klo sta­ty­ti, ku­rie į prie­šą ne­pa­lei­do nė vie­no šū­vio, be to, ten bu­vo iš­da­vi­kų, pa­lei­do gy­vus pen­kis žmo­nes, iš jų va­dą ir apy­lin­kės pir­mi­nin­ką.“

P.Sas­naus­kas dėl šio pa­min­klo pa­sta­ty­mo vė­liau la­bai sie­lo­jo­si. Ne­pa­ti­ko pa­min­klas val­džiai, su­prie­ši­no žmo­nes. Nu­ken­tė­ju­siems nuo ta­ry­bų val­džios šis pa­min­klas kė­lė blo­gas emo­ci­jas, o tuo me­tu ko­lū­ky­je dar gy­ve­no sep­ty­ni stri­bai – liau­dies gy­nė­jai.

Apie pir­mą ka­ro die­ną

Sa­ko­ma, kad tre­čias kar­tas ne­me­luo­ja. P.Sas­naus­kas, pa­si­nau­do­da­mas ar­chy­vu, pa­ra­šo straips­nį, kaip pir­mą ka­ro die­ną, 1941 me­tų bir­že­lio 22-ąją, ru­sų ka­rių pul­kas trau­kė­si nuo vals­ty­bi­nės sie­nos Ry­tų link. Vo­kie­čiai li­po ant kul­nų, to­dėl jie prie Tol­kū­nų kai­mo me­tė­si link Re­vų kai­mo. Tuo me­tu ru­sų ka­riai po­li­ti­nių va­do­vų bu­vo įti­kin­ti, kad jų ar­mi­ja ne­nu­ga­li­ma, jei­gu kil­tų ka­ras, ka­ro veiks­mai bū­tų per­ke­lia­mi į prie­šo že­mę. Pul­kas, bėg­da­mas nuo vo­kie­čių, pa­te­ko į gam­tos spąs­tus. Į vieš­ke­lį ne­iš­ei­si, ten vo­kie­čiai jau va­žiuo­ja, ki­to­je pu­sė­je – Ne­mu­nas ne­lei­džia trauk­tis. Tik­riau­siai gal­vo­jo, kad vo­kie­čiai tuoj bus at­rem­ti, to­dėl bu­vo ko­man­da gin­tis.

To me­to liu­di­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad be­si­trau­kian­čius ru­sų ka­rei­vius nu­gin­kluo­da­vo ir nu­kreip­da­vo ei­ti at­gal, į Va­ka­rų pu­sę. O ten lauk­da­vo vo­kie­čiai, ku­rie su­im­da­vo be­lais­vius. Kai at­vy­ko vo­kie­čių ka­rei­viai šio pul­ko nu­gin­kluo­ti, jie vo­kie­čius su­ti­ko ug­ni­mi. An­trą kar­tą vo­kie­čiai at­vy­ko re­mia­mi tan­ke­čių. Vo­kie­čiai su­šau­dė vi­sus pul­ko ka­rius, bet pul­ko vė­lia­va bu­vo iš­gel­bė­ta. Jei­gu pul­ko vė­lia­va iš­lie­ka, va­di­na­si, toks pul­kas eg­zis­tuo­ja.

Duok­lė ta­ry­bų val­džiai

P.Sas­naus­ko straips­nis apie šį pul­ką ne­pra­ėjo pro cen­zū­rą, nes ne tas žmo­gus iš­gel­bė­jo pul­ko vė­lia­vą. Ją iš­gel­bė­jo pul­ko po­li­ti­nis va­do­vas, ka­ri­nin­kas, vo­kie­čių tau­ty­bės El­sne­ris. Te­ko straips­ny­je pa­da­ry­ti did­vy­riu žmo­gų su ru­siš­ka pa­var­de. (Vo­kie­čiai Ru­si­jo­je gy­ve­no nuo XVI­II am­žiaus. Daug jų gy­ven­vie­čių bu­vo prie Vol­gos.)

Straips­nis su­kė­lė su­si­do­mė­ji­mą. P.Sas­naus­kas su­ma­nė ati­duo­ti duok­lę ta­ry­bų val­džiai. Ka­dan­gi bu­vo pa­mo­ky­tas anks­tes­niuo­se dar­buo­se, jis pa­siū­lo min­tį ra­jo­no va­do­vams, kad Tolkūnų kaime rei­kė­tų pa­sta­ty­ti pa­min­klą žu­vu­siems ka­rei­viams. Su­ma­ny­mui bu­vo pri­tar­ta, net­gi ko­mi­si­ja bu­vo su­da­ry­ta, ku­ri nei pa­dė­jo, nei truk­dė. Šis dar­bas pa­ves­tas auk­si­nių ran­kų meist­rui Vla­dui Kruš­nai. Ma­nęs pa­pra­šy­ta, kad skulp­to­riui pa­sta­ty­čiau di­de­les dirb­tu­ves, į ku­rias tilp­tų du di­de­li ak­me­nys. Šį dar­bą vyk­džiau su ma­lo­nu­mu, nes tuo me­tu V.Kruš­na dir­bo ma­no va­do­vau­ja­ma­me „Saulės“ ko­lū­ky­je dai­li­nin­ku už la­bai ma­žą at­ly­gi­ni­mą. Da­bar bu­vo pro­ga jam at­si­ly­gin­ti.

Ko­lū­kis už skulp­tū­rų pa­ga­mi­ni­mą su­mo­kė­jo pen­kio­li­ka tūks­tan­čių rub­lių. Ki­ti dar­bai bu­vo P.Sas­naus­ko ži­nio­je. Pa­min­klų ati­da­ry­mas įvy­ko Per­ga­lės die­nos pro­ga, ge­gu­žės 9-ąją. Da­ly­va­vo daug ka­riš­kių ir bu­vu­sių fron­ti­nin­kų. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai ma­tė ke­le­tą žmo­nių su tiu­be­tei­ko­mis. Ma­ne kaž­ko­dėl už­mir­šo pa­kvies­ti, bu­vau už­gau­tas. Bet ir ge­rai, da­bar aš daž­nai šau­kiu, kad ir aš nu­ken­tė­jau nuo ta­ry­bų val­džios – ne­bu­vau pa­kvies­tas į pa­min­klo ati­da­ry­mą, o po to – į ba­lių.

„At­ėjo stri­bai“

Ne­pa­mi­nė­jau, kad Tolkūnuose bu­vo dvi skulp­tū­ros. Iš raus­vo ak­mens pa­da­ry­ta skulp­tū­ra, vaiz­duo­jan­ti ka­rį su pi­lo­te ir žvaigž­de jo­je, at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę bu­vo su­sprog­din­ta.

Ma­nęs pa­klau­sė, ar aš liū­dė­siu, kad ma­no drau­go pa­da­ry­tą skulp­tū­rą iš­ve­ža. Aš ši­to­kio bar­ba­riš­ko dar­bo ne­su­pran­tu, man vai­de­na­si, kad at­ėjo stri­bai ir vie­ną žmo­gų nu­žu­dė (su­sprog­di­no), o ki­tą žmo­gų iš­ve­žė į Si­bi­rą (Grū­to par­ką).

Jei­gu sprog­din­to­jai skai­tys šį straips­nį, bū­ti­nai at­si­liep­ki­te, ga­li­te ano­ni­miš­kai. Juk jums pri­klau­so di­de­lis at­ly­gi­ni­mas. Esa­mos skulp­tū­ros iš­ve­ži­mas kai­nuo­ja tūks­tan­čius eu­rų. (Bu­vo sa­ko­ma, kad 15 tūkst. eu­rų.). Jei­gu bū­tų dvi skulp­tū­ros, nu­kė­li­mo kai­na bū­tų pa­dvi­gu­bė­ju­si.

Ger­bia­mi sprog­din­to­jai, jūs tik­riau­siai už sa­vo as­me­ni­nius pi­ni­gus pir­ko­te sprog­me­nis, ri­zi­ka­vo­te gy­vy­be, o pas­kui ir lais­ve, bi­jo­jo­te ir ru­sų, ir sa­vos val­džios. Tik po 25 me­tų ra­jo­no po­nai pa­ma­tė, kad dar li­ko ne­su­sprog­din­ta vie­na skulp­tū­ra. Va­di­na­si, 25 me­tus pro skulp­tū­rą ne­ke­lia­vo?

No­ras įsi­teik­ti

Ge­ra dirb­ti, kai val­dai ne sa­vo pi­ni­gus. Už skulp­tū­rų pa­ga­mi­ni­mą mo­kė­jau ko­lū­kie­čių pi­ni­gus, skulp­tū­ros lik­vi­da­vi­mui nau­do­ja­mi vi­so ra­jo­no gy­ven­to­jų pi­ni­gai.

Už šio pa­min­klo pa­sta­ty­mą ta­ry­bų val­džia at­si­dė­ko­jo. Ne­pa­mi­nė­jau, kad tuo me­tu ko­lū­kiuo­se ir ki­tuo­se ko­lek­ty­vuo­se tu­rė­jo di­de­lę įta­ką par­ti­jos sek­re­to­riai. Pir­mi­nin­kui ir sek­re­to­riui Aly­taus mies­te bu­vo skir­ti že­mės skly­pai na­mų sta­ty­bai.

Pir­mi­nin­kas pa­si­sta­tė na­mus ir tuoj par­da­vė, nes iš­vy­ko į ki­tą ra­jo­ną, ko­lū­kio par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rius pa­si­sta­tė na­mą ir šian­dien lai­min­gai gy­ve­na.

Vi­si val­di­nin­kai ta­ry­bi­niais lai­kais sten­gė­si įtik­ti esa­mai val­džiai. Šis ap­ra­šy­tas at­ve­jis, kai ko­lū­kio pir­mi­nin­kas da­ro dar­bus, no­rė­da­mas įsi­tvir­tin­ti ir įsi­teik­ti, sta­to pa­min­klus (aš ir­gi toks).

Da­bar ir­gi tas pats. Pa­min­klo lik­vi­da­vi­mas – tai no­ras įsi­teik­ti sa­viems po­nams, jei­gu ne, tai ko­dėl per ke­lis de­šimt­me­čius ne­ga­lė­jo­me nu­griau­ti?

P. S. Per­skai­čius ma­no straips­nį dau­ge­liui iš­kils klau­si­mų, ne­aiš­ku­mų, to­dėl duo­du sa­vo te­le­fo­no nu­me­rį. La­biau­siai lau­kiu skulp­tū­ros sprog­din­to­jų skam­bu­čio. Tel. 8 620 32 050.