Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Akmenys byloja – kalba žmonės

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai praėjusią savaitę nukeltą skulp­tū­rą Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Tolkūnų kaime va­din­da­vo vie­nu žo­džiu – ka­rei­vis. Nei ru­sų, nei vo­kie­čių. Pa­vaiz­duo­ta ka­rio gal­va, pa­min­klas ne­ag­re­sy­vus, ne­bu­vo nei pen­kia­kam­pės žvaigž­dės, nei or­di­nų.

Par­ko kū­ri­mas

Leis­ki­te su­grįž­ti į ta­ry­bi­nių lai­kų pra­ei­tį (pa­ža­du dau­giau apie ją nei ra­šy­ti, nei kal­bė­ti). Ko­lū­kių va­do­vai daž­nai ra­gin­ti ge­rin­ti gy­ven­vie­čių ap­lin­ką, pa­lai­ky­ti tvar­ką prie fer­mų. Sun­ku bu­vo šiuos nu­ro­dy­mus vyk­dy­ti, pri­trūk­da­vo lai­ko pla­nams įgy­ven­din­ti.

Kai Pra­nas Sas­naus­kas pra­dė­jo va­do­vau­ti tuo me­tu Pupasodyje veiku­siam „Pa­žan­gos“ ko­lū­kiui, at­ėjęs ra­do pa­sta­ty­tus kul­tū­ros na­mus, pra­dė­tą ruoš­ti par­ką. Kal­bant apie P.Sas­naus­ko as­me­ny­bę: pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą – pe­da­go­gas, bai­gė bio­lo­gi­jos moks­lus. Pa­gal įsi­ti­ki­ni­mus – di­de­lis Lie­tu­vos pat­rio­tas. As­me­ni­nė­je bib­lio­te­ko­je tu­rė­jo be­veik vi­sas kny­gas, iš­leis­tas prieš­ka­rio Lie­tu­vo­je. Dau­ge­lio jų tu­ri­nys bu­vo nu­kreip­tas prieš Ta­ry­bų Ru­si­ją. Tuo me­tu už to­kių kny­gų lai­ky­mą į la­ge­rį ne­pa­kliū­si, bet ei­li­niu me­lio­ra­to­riu­mi ga­li grei­tai tap­ti. Su­ge­bė­jo jis vyk­dy­ti pla­nus, bet di­džiau­sias jo dar­bas bu­vo to­les­nis par­ko Pupasodyje kū­ri­mas. Par­ką nu­ta­rė pa­skir­ti Dzū­ki­jos dai­niui Vin­cui Mic­ke­vi­čiui-Krė­vei ir pa­va­din­ti „Dai­na­vos le­gen­da“.

Iš Pu­pa­so­džio kai­mo bu­vo ki­lęs liau­dies me­ni­nin­kas An­ta­nas Amb­ru­le­vi­čius. Už par­ti­za­na­vi­mą nu­teis­tas 25 me­tus ka­lė­ti ir vi­sam lai­kui iš­trem­tas iš Lie­tu­vos. Gy­ve­no Lat­vi­jo­je, Baus­kės mies­te. Slap­tai bu­vo pa­kvies­tas į Pu­pa­so­džio kai­mą, bu­vo įreng­tos dirb­tu­vės jo pus­bro­lio klo­ji­me. Iš be­to­no kū­rė Krė­vės ap­sa­ky­mų per­so­na­žus. Pa­ga­mi­no ku­ni­gaikš­čių Mar­gi­rio ir Ša­rū­no skulp­tū­ras, dvie­jų jau­nų žmo­nių, ku­rie vaiz­da­vo pa­da­vi­mą „Gil­šė“.

Tai bu­vo tik dar­bų pra­džia, ir stai­ga P.Sas­naus­kas iš­kvie­čia­mas į Aly­taus sau­gu­mo sky­rių. Nu­ro­dy­mas griež­tas, kad A.Amb­ru­le­vi­čius per 48 va­lan­das ap­leis­tų Lie­tu­vą ir kad dau­giau ne­bū­tų kvie­čia­mas. Ras­tas ko­lū­ky­je „nu­si­kal­tė­lis“ ne­bu­vo vie­ši­na­mas, tik­riau­siai to­dėl, kad tuo me­tu P.Sas­naus­ko žmo­na dir­bo Aly­taus teis­mo pir­mi­nin­ke.

Dar­bus te­ko pra­dė­ti iš nau­jo. Tada skulp­tū­ras iš ąžuo­lo ga­mi­no vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vo­je me­džio dro­žė­jų Ipo­li­tas Už­kur­nys. Pa­da­rė vie­nuo­li­ka sta­tu­lų – Krė­vės per­so­na­žų. Par­ko lan­ky­mo ta­kas baig­da­vo­si ten, kur ir pra­si­dė­da­vo. Ta­kas bu­vo pa­deng­tas rau­do­na smul­kia skal­da.

Nu­ro­dy­mas stab­dy­ti dar­bus

Dar­bas ėjo į pa­bai­gą ir stai­ga pir­mi­nin­kas kvie­čia­mas į Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos cen­tro ko­mi­te­tą. Ten gau­tas skun­das. Kal­ba bu­vo trum­pa ir griež­ta: ko­dėl ne­įren­gei par­ko Vin­cui Mic­ke­vi­čiui-Kap­su­kui, o pa­ger­bei tė­vy­nės iš­da­vi­ką, ku­ris ka­ro pra­džio­je dė­ko­jo Hit­le­riui už iš­lais­vi­ni­mą, vė­liau pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Ga­lu­ti­nis nu­ro­dy­mas: nu­trauk­ti par­ko Pupasodyje ruo­ši­mo dar­bus vi­sam lai­kui.

O bu­vo li­kęs tik 400 met­rų pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­ko pa­den­gi­mas rau­do­na skal­da, ku­rią ga­mi­no­me iš Geiš­ta­rų ply­ti­nės bro­ko. P.Sas­naus­kas nu­spren­džia dvi sa­vai­tes ei­ti atos­to­gų, bus na­muo­se, bet ne­at­si­lieps nie­kam te­le­fo­nu. Jei­gu man iš­kils ne­aiš­ku­mų dar­be, ga­liu pas jį at­va­žiuo­ti ar­ba te­le­fo­nu skam­bin­ti po 23 va­lan­dos. Man duo­da nu­ro­dy­mus: už­baig­ti par­ko ta­ko pa­den­gi­mą. Jei­gu at­vyks­ta tik­rin­to­jų iš Vil­niaus, aš tu­riu nie­ko ne­ži­no­ti apie nu­ro­dy­mą stab­dy­ti dar­bus. Nu­ro­dy­mų vyk­dy­mas man pra­dė­jo ne­si­sek­ti. Ply­ti­nė dir­bo be bro­ko, o skal­dos tai rei­kė­jo. Te­ko pirk­ti ge­ras ply­tas, jas su­dau­žy­ti ir ga­ba­lus su­mal­ti.

Pra­ėjo dvi sa­vai­tės ra­miai. Dar­bai par­ke bu­vo baig­ti, jo­kių tik­rin­to­jų ne­bu­vo, pir­mi­nin­kas „iš po­grin­džio“ iš­ėjo.

IMG_1074_0

Su­si­do­mė­ji­mas lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra ir is­to­ri­ja

Pa­ma­žu Pupasodžio par­ką pra­dė­jo lan­ky­ti vie­ti­niai ir iš to­liau at­vy­ku­sie­ji. Ra­jo­no va­do­vai ir­gi sve­čius ly­dė­da­vo, ro­dy­da­vo Kur­nė­nų mo­kyk­lą, dai­li­nin­ko An­ta­no Žmui­dzi­na­vi­čiaus so­dy­bą-mu­zie­jų ir eks­kur­si­ją baig­da­vo par­ke. Par­ko lan­ky­to­jams apie Krė­vę sten­gė­mės „apei­ti“, už­te­ko pa­pa­sa­ko­ti sep­ty­nis Krė­vės pa­da­vi­mus.

Par­ku ža­vė­jo­si lan­ky­to­jai: mo­ky­to­jai, mo­ki­niai, in­te­li­gen­tai. Lie­tu­vos Są­jū­dis at­ėjo ne per vie­ną die­ną. Dar prieš Są­jū­džio su­si­kū­ri­mą, ves­da­mas lan­ky­to­jus po par­ką, iš jų pa­ma­čiau, koks yra di­de­lis su­si­do­mė­ji­mas lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra ir is­to­ri­ja, jau­tė­si tau­ti­nis pa­ki­li­mas.

Par­ti­za­nai iš­lais­vi­na Mi­ros­la­vą

1945 me­tų va­sa­rio 11 die­ną – Už­ga­vė­nės. Mo­kyk­lo­je vyks­ta šo­kiai, vi­si sten­gia­si daug val­gy­ti, ži­no­ma, ir iš­ger­ti. Vi­sur da­ly­vau­ja mies­te­lio liau­dies gy­nė­jai – stri­bai. Va­ka­re būs­ti­nė­je lie­ka bu­dė­to­jai, ki­ti iš­ei­na į čia pat esan­čius na­mus.

Pa­sa­ko­ja tų die­nų da­ly­vis Jo­nas Rad­vi­la­vi­čius: „Iš­vi­jus vo­kie­čius ru­sai pra­dė­jo vy­rų gau­dy­mą ir su­lai­ky­tus tuo­jau siųs­da­vo į fron­tą. Kai­mo ber­nai slaps­tė­si miš­kuo­se, o mes, mies­te­lio gy­ven­to­jai, ta­po­me liau­dies gy­nė­jais. Juk iš­ėjęs į miš­ką na­mo pa­val­gy­ti ne­grį­ši. Gy­ve­no­me ra­miai lauk­da­mi ka­ro pa­bai­gos. Mums ne­rei­kė­jo nei į miš­ką ei­ti, nei kra­tų pas žmo­nes da­ry­ti. Mums bu­vo aiš­ku, par­ti­za­nai už mus bu­vo stip­res­ni, mes tik džiau­gė­mės, kad į fron­tą ne­pa­te­ko­me.

Tą nak­tį stai­ga Mi­ros­la­vą ap­švie­tė ra­ke­tos, pa­si­gir­do ko­man­dos, ku­ris par­ti­za­nų sky­rius, ku­ria kryp­ti­mi puo­la. Pir­miau­sia už­ėmė mū­sų būs­ti­nę. Aš pats tik su apa­ti­niais dra­bu­žiais pa­si­slė­piau po lo­va. Gal ma­nęs bū­tų ir ne­ra­dę, bet šei­mi­nin­kų de­šimt­me­tis sū­nus, iš­si­gan­dęs šau­dy­mo, ir­gi pa­lin­do po ta pa­čia lo­va ir ma­ne iš­stū­mė. Ma­ne pus­nuo­gį nu­va­rė už baž­ny­čios ak­me­ni­nės tvo­ros ir pa­so­di­no ant snie­go. Mus su­im­tus sau­go­jo par­ti­za­nai su kul­kos­vai­džiais. Jau čia bu­vo pa­so­din­ta ke­le­tas vy­rų, tarp jų ir va­do pa­va­duo­to­jas. Iš jo par­ti­za­nai at­ėmė mi­li­nę ir da­vė man. Par­ti­za­nai pa­kri­ko po mies­te­lį ir iš na­mų ran­kio­jo gy­nė­jus, ku­riuos va­rė prie šven­to­riaus. Iš mū­sų tik­riau­siai at­si­ra­do to­kių, ku­rie ro­dė, ku­ria­me na­me gy­ve­na liau­dies gy­nė­jas. Taip su­si­rin­ko dvi ge­ras de­šim­tis mū­sų vy­rų. Ne­bu­vo su­im­ti tik du mū­siš­kiai: vie­nas pa­si­slė­pė po til­tu, ki­tas pra­tū­no­jo šu­li­ny­je.

Mums, sė­din­tiems ant snie­go, trum­pas lyg ir teis­mas. Pir­miau­sia krei­pė­si į NKVD va­dą sa­ky­da­mi, kad tu esi ne­kal­tas, ta­ve ru­sų val­džia pa­sky­rė. Jį gy­vą pir­miau­sia pa­lei­do. Dar „am­nes­ta­vo“ tris be ma­nęs, pri­min­da­mi griež­tai, kad dau­giau stri­bais ne­bū­tu­me. Man gy­vy­bę pa­li­ko trys bro­liai par­ti­za­nai Par­še­liū­nai. Pas juos aš ke­le­tą me­tų tar­na­vau, aš su jais kar­tu ber­na­vau. Li­ku­sius 17 žmo­nių iš kul­kos­vai­džių su­šau­dė.“

Pa­min­klas su­šau­dy­tie­siems

Pir­mi­nin­kui P.Sas­naus­kui pa­si­ro­dė, kad čia bus ge­riau­sia pro­ga ati­duo­ti duok­lę ta­ry­bų val­džiai. Pa­sta­tė pa­min­klą su­šau­dy­tiems žmo­nėms prie Miroslavo bažnyčios. Jau pa­min­klo ati­da­ry­mo die­ną ka­vi­nė­je įvy­ko in­ci­den­tas. Pet­ras Žar­naus­kas gar­siai, kad vi­si gir­dė­tų, pa­klau­sė bu­vu­sio NKVD va­do, ko­dėl par­ti­za­nai su­šau­dė tė­vą, jis tik ėjo gais­ri­nin­ko pa­rei­gas, nak­ti­mis tu­rė­jo vaikš­čio­ti po mies­te­lį ir žiū­rė­ti, kad ne­kil­tų gais­ras. O ta­ve, stri­bų va­dą, pa­lei­do? Vie­to­je at­sa­ky­mo – sa­lė­je vi­siš­ka ty­la.

Vė­liau P.Sas­naus­kas man pa­si­skun­dė, pra­šy­da­mas, kad tai bū­tų pa­slap­tis: „Ir vėl ma­ne auk­lė­jo ta pa­ti įstai­ga, reikš­da­ma prie­kaiš­tus: tai pa­sta­tei ban­di­tams pa­min­klą iš­aukš­tin­da­mas, kad liau­dies gy­nė­jus su­šau­dė. Ne­ga­li­ma to­kiems pa­min­klo sta­ty­ti, ku­rie į prie­šą ne­pa­lei­do nė vie­no šū­vio, be to, ten bu­vo iš­da­vi­kų, pa­lei­do gy­vus pen­kis žmo­nes, iš jų va­dą ir apy­lin­kės pir­mi­nin­ką.“

P.Sas­naus­kas dėl šio pa­min­klo pa­sta­ty­mo vė­liau la­bai sie­lo­jo­si. Ne­pa­ti­ko pa­min­klas val­džiai, su­prie­ši­no žmo­nes. Nu­ken­tė­ju­siems nuo ta­ry­bų val­džios šis pa­min­klas kė­lė blo­gas emo­ci­jas, o tuo me­tu ko­lū­ky­je dar gy­ve­no sep­ty­ni stri­bai – liau­dies gy­nė­jai.

Apie pir­mą ka­ro die­ną

Sa­ko­ma, kad tre­čias kar­tas ne­me­luo­ja. P.Sas­naus­kas, pa­si­nau­do­da­mas ar­chy­vu, pa­ra­šo straips­nį, kaip pir­mą ka­ro die­ną, 1941 me­tų bir­že­lio 22-ąją, ru­sų ka­rių pul­kas trau­kė­si nuo vals­ty­bi­nės sie­nos Ry­tų link. Vo­kie­čiai li­po ant kul­nų, to­dėl jie prie Tol­kū­nų kai­mo me­tė­si link Re­vų kai­mo. Tuo me­tu ru­sų ka­riai po­li­ti­nių va­do­vų bu­vo įti­kin­ti, kad jų ar­mi­ja ne­nu­ga­li­ma, jei­gu kil­tų ka­ras, ka­ro veiks­mai bū­tų per­ke­lia­mi į prie­šo že­mę. Pul­kas, bėg­da­mas nuo vo­kie­čių, pa­te­ko į gam­tos spąs­tus. Į vieš­ke­lį ne­iš­ei­si, ten vo­kie­čiai jau va­žiuo­ja, ki­to­je pu­sė­je – Ne­mu­nas ne­lei­džia trauk­tis. Tik­riau­siai gal­vo­jo, kad vo­kie­čiai tuoj bus at­rem­ti, to­dėl bu­vo ko­man­da gin­tis.

To me­to liu­di­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad be­si­trau­kian­čius ru­sų ka­rei­vius nu­gin­kluo­da­vo ir nu­kreip­da­vo ei­ti at­gal, į Va­ka­rų pu­sę. O ten lauk­da­vo vo­kie­čiai, ku­rie su­im­da­vo be­lais­vius. Kai at­vy­ko vo­kie­čių ka­rei­viai šio pul­ko nu­gin­kluo­ti, jie vo­kie­čius su­ti­ko ug­ni­mi. An­trą kar­tą vo­kie­čiai at­vy­ko re­mia­mi tan­ke­čių. Vo­kie­čiai su­šau­dė vi­sus pul­ko ka­rius, bet pul­ko vė­lia­va bu­vo iš­gel­bė­ta. Jei­gu pul­ko vė­lia­va iš­lie­ka, va­di­na­si, toks pul­kas eg­zis­tuo­ja.

Duok­lė ta­ry­bų val­džiai

P.Sas­naus­ko straips­nis apie šį pul­ką ne­pra­ėjo pro cen­zū­rą, nes ne tas žmo­gus iš­gel­bė­jo pul­ko vė­lia­vą. Ją iš­gel­bė­jo pul­ko po­li­ti­nis va­do­vas, ka­ri­nin­kas, vo­kie­čių tau­ty­bės El­sne­ris. Te­ko straips­ny­je pa­da­ry­ti did­vy­riu žmo­gų su ru­siš­ka pa­var­de. (Vo­kie­čiai Ru­si­jo­je gy­ve­no nuo XVI­II am­žiaus. Daug jų gy­ven­vie­čių bu­vo prie Vol­gos.)

Straips­nis su­kė­lė su­si­do­mė­ji­mą. P.Sas­naus­kas su­ma­nė ati­duo­ti duok­lę ta­ry­bų val­džiai. Ka­dan­gi bu­vo pa­mo­ky­tas anks­tes­niuo­se dar­buo­se, jis pa­siū­lo min­tį ra­jo­no va­do­vams, kad Tolkūnų kaime rei­kė­tų pa­sta­ty­ti pa­min­klą žu­vu­siems ka­rei­viams. Su­ma­ny­mui bu­vo pri­tar­ta, net­gi ko­mi­si­ja bu­vo su­da­ry­ta, ku­ri nei pa­dė­jo, nei truk­dė. Šis dar­bas pa­ves­tas auk­si­nių ran­kų meist­rui Vla­dui Kruš­nai. Ma­nęs pa­pra­šy­ta, kad skulp­to­riui pa­sta­ty­čiau di­de­les dirb­tu­ves, į ku­rias tilp­tų du di­de­li ak­me­nys. Šį dar­bą vyk­džiau su ma­lo­nu­mu, nes tuo me­tu V.Kruš­na dir­bo ma­no va­do­vau­ja­ma­me „Saulės“ ko­lū­ky­je dai­li­nin­ku už la­bai ma­žą at­ly­gi­ni­mą. Da­bar bu­vo pro­ga jam at­si­ly­gin­ti.

Ko­lū­kis už skulp­tū­rų pa­ga­mi­ni­mą su­mo­kė­jo pen­kio­li­ka tūks­tan­čių rub­lių. Ki­ti dar­bai bu­vo P.Sas­naus­ko ži­nio­je. Pa­min­klų ati­da­ry­mas įvy­ko Per­ga­lės die­nos pro­ga, ge­gu­žės 9-ąją. Da­ly­va­vo daug ka­riš­kių ir bu­vu­sių fron­ti­nin­kų. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai ma­tė ke­le­tą žmo­nių su tiu­be­tei­ko­mis. Ma­ne kaž­ko­dėl už­mir­šo pa­kvies­ti, bu­vau už­gau­tas. Bet ir ge­rai, da­bar aš daž­nai šau­kiu, kad ir aš nu­ken­tė­jau nuo ta­ry­bų val­džios – ne­bu­vau pa­kvies­tas į pa­min­klo ati­da­ry­mą, o po to – į ba­lių.

„At­ėjo stri­bai“

Ne­pa­mi­nė­jau, kad Tolkūnuose bu­vo dvi skulp­tū­ros. Iš raus­vo ak­mens pa­da­ry­ta skulp­tū­ra, vaiz­duo­jan­ti ka­rį su pi­lo­te ir žvaigž­de jo­je, at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę bu­vo su­sprog­din­ta.

Ma­nęs pa­klau­sė, ar aš liū­dė­siu, kad ma­no drau­go pa­da­ry­tą skulp­tū­rą iš­ve­ža. Aš ši­to­kio bar­ba­riš­ko dar­bo ne­su­pran­tu, man vai­de­na­si, kad at­ėjo stri­bai ir vie­ną žmo­gų nu­žu­dė (su­sprog­di­no), o ki­tą žmo­gų iš­ve­žė į Si­bi­rą (Grū­to par­ką).

Jei­gu sprog­din­to­jai skai­tys šį straips­nį, bū­ti­nai at­si­liep­ki­te, ga­li­te ano­ni­miš­kai. Juk jums pri­klau­so di­de­lis at­ly­gi­ni­mas. Esa­mos skulp­tū­ros iš­ve­ži­mas kai­nuo­ja tūks­tan­čius eu­rų. (Bu­vo sa­ko­ma, kad 15 tūkst. eu­rų.). Jei­gu bū­tų dvi skulp­tū­ros, nu­kė­li­mo kai­na bū­tų pa­dvi­gu­bė­ju­si.

Ger­bia­mi sprog­din­to­jai, jūs tik­riau­siai už sa­vo as­me­ni­nius pi­ni­gus pir­ko­te sprog­me­nis, ri­zi­ka­vo­te gy­vy­be, o pas­kui ir lais­ve, bi­jo­jo­te ir ru­sų, ir sa­vos val­džios. Tik po 25 me­tų ra­jo­no po­nai pa­ma­tė, kad dar li­ko ne­su­sprog­din­ta vie­na skulp­tū­ra. Va­di­na­si, 25 me­tus pro skulp­tū­rą ne­ke­lia­vo?

No­ras įsi­teik­ti

Ge­ra dirb­ti, kai val­dai ne sa­vo pi­ni­gus. Už skulp­tū­rų pa­ga­mi­ni­mą mo­kė­jau ko­lū­kie­čių pi­ni­gus, skulp­tū­ros lik­vi­da­vi­mui nau­do­ja­mi vi­so ra­jo­no gy­ven­to­jų pi­ni­gai.

Už šio pa­min­klo pa­sta­ty­mą ta­ry­bų val­džia at­si­dė­ko­jo. Ne­pa­mi­nė­jau, kad tuo me­tu ko­lū­kiuo­se ir ki­tuo­se ko­lek­ty­vuo­se tu­rė­jo di­de­lę įta­ką par­ti­jos sek­re­to­riai. Pir­mi­nin­kui ir sek­re­to­riui Aly­taus mies­te bu­vo skir­ti že­mės skly­pai na­mų sta­ty­bai.

Pir­mi­nin­kas pa­si­sta­tė na­mus ir tuoj par­da­vė, nes iš­vy­ko į ki­tą ra­jo­ną, ko­lū­kio par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rius pa­si­sta­tė na­mą ir šian­dien lai­min­gai gy­ve­na.

Vi­si val­di­nin­kai ta­ry­bi­niais lai­kais sten­gė­si įtik­ti esa­mai val­džiai. Šis ap­ra­šy­tas at­ve­jis, kai ko­lū­kio pir­mi­nin­kas da­ro dar­bus, no­rė­da­mas įsi­tvir­tin­ti ir įsi­teik­ti, sta­to pa­min­klus (aš ir­gi toks).

Da­bar ir­gi tas pats. Pa­min­klo lik­vi­da­vi­mas – tai no­ras įsi­teik­ti sa­viems po­nams, jei­gu ne, tai ko­dėl per ke­lis de­šimt­me­čius ne­ga­lė­jo­me nu­griau­ti?

P. S. Per­skai­čius ma­no straips­nį dau­ge­liui iš­kils klau­si­mų, ne­aiš­ku­mų, to­dėl duo­du sa­vo te­le­fo­no nu­me­rį. La­biau­siai lau­kiu skulp­tū­ros sprog­din­to­jų skam­bu­čio. Tel. 8 620 32 050.

 

Jo­nas Ju­ra­vi­čius

Rekomenduojami video