Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Akmeninė moteris iš Matuizų

Matuizų kaime (Varėnos r.) gyvenančią Rimą Pušinskienę, besiilsinčią nuo dienos darbų, dažnai sutiktumėte dirbtuvėse. Nudirbusi namų ruošos darbus ji į rankas ima ne mezginį ar pieštuką, o užsiima kitų akimis moteriai gana neįprasta veikla – tašo akmenis ir kuria skulptūras. Kas pastūmėjo imtis būtent šios veikos ir ko reikia, kad paprastas lauko akmuo virstų meno kūriniu?

Kūryba – atotrūkis nuo darbo

Dar vaikystėje Rima buvo pasinėrusi į piešimą, nors jokios meno mokyklos nelankė. „Niekas manęs nemokė piešti, pati išmokau. Piešdavau sau, niekam per daug nerodydavau. O vėliau, gal kai man buvo 15 ar 16 metų, piešti tiesiog nustojau. Tada piešimas ir kitos kūrybinės veiklos į mano gyvenimą grįžo tik 2008 metais“, – prisimena menininkė. Paauglystėje atsiradusi mėgstama veikla buvo primiršta, tačiau kūrybinė meno gyslelė visiškai neišdžiūvo.

R.Pušinskienė pasakoja, kad buvo pasinėrusi į tiksliuosius mokslus, tad su menu neturėjo jokių sąsajų, po mokyklos įstojo mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą. Kurį laiką pagyvenusi Vilniuje „nutekėjo“ į Matuizas, kur sukūrė šeimą. Atsikėlusi į kaimą moteris vėl pradėjo piešti, kaip pati sako, vėlgi tik sau: „Gal apie metus dar piešiau, tiesiog prisiminiau, ką dariau anksčiau.“

Norėdama atitrūkti nuo kasdienių darbų, ji nusprendė užsiimti kūrybine veikla, todėl mielai sutiko dalyvauti matuiziškiams rengtuose molio lipdymo užsiėmimuose. „Su moliu nebuvau nieko dariusi, bet galvoju – kodėl gi ne. Užsiėmimai turėjo vykti tris dienas, aš galėjau dalyvauti tik dviejuose užsiėmimuose, bet to užteko“, – postūmį vėl kurti prisimena R.Pušinskienė. Molis moters rankoms pasidavė lengvai: prisimena, kad reikėjo pasitikslinti tik kelis techninius klausimus, o visa kita ėjosi tarsi savaime.

„Man daug padėjo mano ankstesnės kūrybinės patirtys, kai piešdavau, išmokau pasinerti į darbą, susikoncentruoti tik į jį, negirdint kitų, tarsi pabėgtum iš viską supančios aplinkos. Po užsiėmimo priėjau padėkoti mokytojai, o ji man sako: „Nedėkokite man, dėkokite sau, jūs puikiai viską mokate, kaip pradėti ir kaip pabaigti, teko tik kelias detales pataisyti“, – pasakoja Rima. Pabandžiusi lipdymą ji suprato, kad toliau nori tuo užsiimti, bet namuose tokios galimybės neturėjo – reikėjo specialios krosnies darbelių degimui. Tad nusprendė pasirinkti alternatyvą – modeliną.

Kūrybiniai paveikslėliai ateidavo savaime, pasakoja menininkė, juos reikėdavo tik „nuskenuoti“ iš minčių ir nulipdyti. Moteris šypteli, kad kartais net atrodo, kad neįgyvendintas kūrinys „spaudžia galvą ir mintis, kol jo nenulipdai“, kiti kūriniai gimdavo spontaniškai, be didelių apmąstymų, tiesiog paėmus modeliną į rankas. Rima prisimena vieną darbą, kuris gana ilgai jai nedavė ramybės.

„Skulptūrėlė vadinosi „Pagalbos šauksmas“, kur vienas berniukas gelbėja kitą, draugą, įlūžusį į ledinį vandenį. Būdavo, važiuodavau autobusu ar traukiniu ir vis tas vaizdinys man prieš akis, jau net slogu būdavo, matau, kaip tas berniukas skęsta ir vis noriu pamatyti, kad jam kažkas padeda, išgelbėja, bet vis nematydavau. Sunku pradėti darbus, kurie yra skausmingi“, – atvirauja Rima ir atskleidžia jau vėliau, mintimis „perbėgusi“ per savo modelino darbus, supratusi, kad į juos sudėta daug jos pačios įvairių gyvenimo etapų.

Skirtingai nei piešinius, kurtus sau, menininkės darbus iš modelino buvo galima pamatyti ir Varėnoje rengtoje parodoje. Rima pasakoja, kad vėliau modeliną kūryboje derino su medžiu, sukūrė ir kelis papuošalus, bet jautė, kad tai, ką norėjo pagaminti iš šios medžiagos, jau sukūrė: „Aplankė mintis, kad jau viskas, įgyvendinau savo idėjas. Pradėjau ir sapnuose matyti vandenį, judėjimą, tėkmę. Supratau, kad „ateina“ kita medžiaga, kitas kūrybinis etapas.“

Anot menininkės, kaip atsisveikinimas su modelinu buvo jos darbas „Kalėdinė snaigė“ – ją nulipdyti buvo sudėtinga, nes detalių jungimui nebuvo naudotos vielutės ar kiti sutvirtinimai, kurie dažnai menininkų naudojami tokiuose nevientisuose darbuose. Rima džiaugiasi – darbas pavyko puikiai. Tada ir supratusi, kad modelino vietą turi užimti dar neįvaldyta medžiaga.

Kitas kūrybinis etapas – akmuo

Idėja kūryboje panaudoti akmenį taip pat aplankė per sapnus. „Dar dirbdama su modelinu sapnavau, kad dirbu su akmeniu, tik nematau, kokiais įrankiais aš jį apdirbu. Galvoju, na, kaip gi nemačiau tų įrankių, juk taip lengvai dirbau“. Tuo metu Rima niekaip nesugalvojo, kaip prie akmens „prieiti“, todėl po pranašiško sapno kurti iš akmens pradėjo kur kas vėliau.

Menininkė prisimena vyro paprašiusi nupirkti jai visokių kaltelių, įrankių, nes kokių tiksliai reikia apdirbti akmeniui, dar nežinojo. „Sakau jam: pirk bet kokius, visokius, aš jau pati tada atsirinksiu“, – juokiasi Rima ir atskleidžia, kad tiek vyras, tiek vaikai į jos kūrybinį procesą visuomet žiūrėjo „adekvačiai“ – padėdavo, kai reikėdavo, ir netrukdydavo, kuomet pasinerdavo į kūrybinį procesą.

Vis dėlto darbas su akmeniu gali pasirodyti nelabai moteriškas, mat reikalinga fizinė jėga, bet Rima teigia, kad ji su akmeniu nesigalynėja, o fizinį nuovargį pajaučia nebent tik pabaigus skulptūrą. Ji prasitaria sulaukianti klausimo, kodėl pasirinko akmenį, o ne medį, su kuriuo dirbti būtų daug lengviau. „Tiesa ta, kad „medžio etapą“ aš jaučiuosi praleidusi. Buvo aplankiusi mintis, kad reikia kurti iš medžio, bet tiesiog nesiryžau, nežinojau kaip. Tad iš medžio jau nebekursiu, šios medžiagos nebeprisijaukinau ir tas etapas praėjo“, – atvirauja R.Pušinskienė.

Paklausta, ar turi padėjėjų, moteris nusijuokia: „Į dažnai užduodamą klausimą, kas man padeda, aš taip atsakau – man padeda žemė, oras, ugnis ir vanduo, visos stichijos. Tai visa pagalba, kurios man reikia.“ Skulptūroms ji renkasi paprastus lauko akmenis, teigia niekada nežiūrinti nei jų sandaros, nei spalvos, o jeigu akmuo apdirbant suskyla, taip pat nesisielojanti – vadinasi, taip reikėjo. R.Pušinskienė teigia, jog anksčiau akmeniui nuskilus dar išsigąsdavo, o dabar tik džiaugiasi, kad akmuo pakoreguoja kūrybinį procesą. Anot jos, akmenį reikia „prakalbinti“, papasakoti jo istoriją, tik taip jis pasiduoda kūrybai.

Atsispindi intuicija ir išgyvenimai

Skulptorė pasakoja, kad jau yra sukūrusi per 20 darbų. Kai kurie jų yra padovanoti, kiti gimę intuityviai, treti – individualūs užsakymai. Tiesa, net ir sulaukusi kreipimosi dėl individualaus užsakymo dažniausiai apipavidalinimą kuria pati, nes retas užsakovas tiksliai žino, kokios skulptūros norėtų. „Tuomet dažniausiai paklausiu, jei tai dovana, kokiam žmogui, koks jo charakteris, ką jis mėgsta. Kiekvieną skulptūrą individualizuoju ir stengiuosi pritaikyti“, – pasakoja Rima.

Kai kuriuose darbuose atsispindi menininkės išgyvenimai, kartais netgi intuicija: „Vienas iš mano darbų „Žemės žvaigždutė“ – vaikutis ant akmens – atėjo į mano pasąmonę pažiūrėjus filmą apie berniuką, kurio tėvai norėjo jį auginti kaip paprastą ir niekuo neišskirtinį vaiką. Aš tik vėliau supratau, kad man tas filmas padarė tokią įtaką. O jis buvo išskirtinis, unikalus. Man labai įsiminė tas filmas.“ Rima teigia, kad jos visi darbai yra orientuoti į žmogų, į jo jausmus, išgyvenimus. Būtent tai lemia, kad kiekvienas jos darbas yra savitas ir suranda savo namus. „Niekada specialiai nesistengiu parduoti, visada skatinu žmogų pasivaikščioti, apsidairyti. Darbas turi tikti, surezonuoti“, – priduria R.Pušinskienė.

Intuicijos vedina ji sukūrė skulptūras „Liūdintys angelai“, kurios vėliau buvo padovanotos. Menininkė prisimena, kad kūrė skulptūrą, stovintį angelą. Tuo metu kaimynystėje nutiko tragedija ir namuose sudegė du kaimynai. Rima pasakoja, kad kaip tik tuo laikotarpiu akmuo tašomas nuskilo: „Aš taip išsigandau, galvoju, kiek darbo įdėjau, viskas sugadinta. Bet, žinote, nieko nepadarysi, reikia skelti, taisyti. Vėliau tas darbas dar net gražesnis išėjo.“ Taip iš vieno akmens ji sukūrė dvi skulptūras, du angelus, kuriuos vėliau ir padovanojo kaimynų atminimui. „Man vidus sakė, kad jų negaliu nei parduoti, nei pasilikti. Galiu tik padovanoti“, – mistišką istoriją prisimena menininkė.

Tiesa, Rima pripažįsta, kad dalintis ir rodyti savo darbus ne visada lengva. Buvo etapas, kuomet visiškai nenorėjo su niekuo nei bendrauti, nei tuo labiau pasakoti, kad kažką kuria. O ir pasidalinus internete yra sulaukusi neigiamų atsiliepimų: „Pamenu, sukūriau vieną skulptūrą „Piemenėlis“. Šalia jo bandžiau išgauti drugelius, kurie, atrodytų, skrenda, plazdena ore. Na, įkėliau nuotrauką ir viena moteris parašė, kad baisus darbas. Vėliau, tiesa, tą komentarą ištrynė.“ Rima teigia, kad visiems neįtiksi, kiekvienas turi savo nuomonę. Tačiau svarbu ir tai, kad meno kūrinys niekada nelieka tiesiog nepastebėtas.

Ateities planuose – vitražai

Šiuo metu jos kurtus darbus galima pamatyti ir autorės sodyboje, kieme. Menininkė atskleidžia, kad dabar, kai turi tikrai daugiau įgūdžių ir žinių, kai kuriuos darbus kartais knieti pakoreguoti, patobulinti, bet to nedaranti. „Pasilikau skulptūras tam, kad matyčiau savo tobulėjimo kelią. Jos man primena, kaip viskas prasidėjo ir galiu matyti, kaip pažengiau į priekį“, – teigia R.Pušinskienė.

Kurdama akmenines skulptūras autorė siekia dar daugiau tobulėti, kuo tiksliau išgauti judesį, mostą – savo kūriniuose atskleisti aiškiai matomą judesių pasaulį. „Dar nejaučiu, kad su akmeniu padariau viską, ką galiu. Tarkime, kai kūriau su modelinu, jau žinojau, kad sukūriau viską, ką norėjau, o su akmeniu to dar nejaučiu, dar vis ateina idėjų, dar ne iki galo įvaldžiau jį“, – ateities perspektyvomis dalijasi Rima.

Vis dėlto yra sritis, kurią menininkė dar norėtų išbandyti. Tai – vitražiniai langai. „Labai norėčiau pabandyti kurti, bet kol kas dar akmuo „nepaleidžia“, o kombinuoti negaliu. Arba vienam atsiduodi, arba kitam“, – šypsosi R.Pušinskienė.

Rekomenduojami video