Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Borisevičius: „Nelaukiu nušvitimo, kūryba – tiesiog gyvenimas“

Kai susitikome pasikalbėti su kompozitoriumi Andriumi Borisevičiumi, jis tarsi pasitikrindamas paklausė: „Ar nesuklydote, tikrai norite kalbinti mane? Aš į viešumą nelendu, tiesiog dirbu savo darbą, užkulisiuose netgi drąsiau jaučiuosi. Prisimenu, ilgai mane įkalbinėjo dalyvauti 2015 metų televizijos projekte „Dainų daina“, kai buvo renkama geriausia lietuviška daina...“

Visos mamos, kurios su ašaromis akyse klausosi jūsų nuostabios dainos „Aš širdyje labai myliu savo mamą“, nori žinoti, kas yra jos autorius, koks jis, kokia jo šeima?

Manęs daug kartų klausė, kodėl aš šią dainą vertinu kaip pačią brangiausią. Ji parašyta apie šventus dalykus, be to, sukurta ekspromtu. Mano sūnus Augustas buvo gal metukų (dabar jam dvylika), mes jį paguldėme pietų miego. Kadangi televizijos kanalas TV 3 manęs buvo paprašęs naujos dainos Motinos dienai, turėdamas laisvas 15–20 minučių, sėdau rašyti. Staiga gimė ir melodija, ir žodžiai. Menininkams taip būna – kažkas spirteli, ir gimsta kūrinys... Kaip ir su šiuo šviežiai iškeptu Džimbos albumu „Gražiausios dainos vaikams 4“. Ilgai neprisirengiau jo išleisti, nors medžiagą buvau sukaupęs. Kai pasakė: „Arba atiduodate iki gruodžio, arba...“, per tris savaites apsisukau. Taigi, man reikia disciplinos. Aš kasryt keliuosi ir vykstu į darbą, nes kitaip...

Matyt, mums visiems reikia žmogaus, kuris laiku pasakytų stebuklingą žodį „reikia“. Kas jums yra tas žmogus?

Jau daug metų mes su žmona Agne žingsniuojame koja į koją, aš jai padedu, ji – man. Mudu susipažinome Muzikos akademijoje – kaip žaibas trenkė ją pamačius, ir nuo 2000 metų mes visur visada kartu. Prieš 14 metų įkūrėme vaikų muzikos studiją „Džimba“. Agnės pašaukimas – vaikai, ji su jais daug dirba, aš rašau jiems (ir ne tik jiems) muziką. Studiją – išliūliuotą, išpuoselėtą– vadiname savo vaiku. Veikla plati – nuo dainų iki šokių, baleto. Dirba daug profesionalių pedagogų, žodžiu, kūrybiškai auginame vaikus nuo trejų iki trylikos metų.

Kompozitorius su M. Bereniu (ŽAS) džiaugiasi radijo stoties "Lietus" apdovanojimu.

Turbūt sunku suskaičiuoti, kiek esate parašęs dainų?

Lengviau suskaičiuoti albumus, jų daugiau kaip dvidešimt. Turiu galvoje visus, kuriuos esu prodiusavęs arba kuriuose absoliuti dauguma mano dainų.

Prodiusavimas – tai dainos kelias nuo gimimo iki atlikimo?

Visame pasaulyje nuo dainos sukūrimo iki jos pateikimo – ilga grandinė. Dirba daug žmonių: vienas rašo muziką, kitas kuria tekstą, dar kitas programuoja, tada daina patenka į garso įrašų studiją, ir tai dar ne pabaiga... Visa tai Lietuvoje darau aš vienas, ir tokių kaip aš yra daug. Nors ir pasitikiu kitais, man svarbu pačiam nubėgti visą kelią iki finišo – išvežiojimo platintojams.

Technologijos patobulėjo, gal šiuo metu lengviau kurti?

Kūrinio kelias nuo kūrėjo stalo iki radijo, interneto nėra ilgas, bet technologijų pažanga diktuoja nepaprastai didelę konkurenciją. Anksčiau vienu metu atiduodavo savo kūrinius dešimt kūrėjų, o dabar – šimtas. Dainos pasimeta, na, kaip knygos knygyne. Klausantis muzikos ryškus tas supanašėjimas. Visose srityse tas pats, net automobilių versle.

Kas jums kūryboje yra atspirties taškas?

Paprastai manęs klausia, kas svarbiau – muzika ar žodžiai? Man lengviau parašyti dainą, jei turiu tekstą, nes pats esu nekoks rašytojas. Ieškau žmonių, kurie moka dainingai rašyti, deja,tokių nėra daug. Jei kuris nors pradžiugina geru tekstu, perskaitęs iškart pajaučiu muziką, iškart bandau dainą taikyti konkrečiam atlikėjui. Labai paprasta, nelaukiu nei tam tikros mėnulio fazės, nei nušvitimo. Kūryba – tiesiog gyvenimas.

Andrius televizijos projekto "Dainų daina" užkulisiuose su jaunais atlikėjais (Justinas Lapatinskas, D. Bastys, Ruslanas Kirilkinas), ką tik atlikusiais dainą "Sninga iš meilės".

Ar turite savo mylimus atlikėjus, ar labai svarbu prisiderinti prie dainininko?

Prodiuseris gali viską įsivaizduoti vienaip, o atlikėjas – kitaip. Labai svarbus mikroklimatas – turi sutapti netgi biolaukai. Man sekasi, esu dirbęs su daugybe vokalistų. Kurdamas privalai atsižvelgti į atlikėją, pavyzdžiui, Nedai neparašysi dainos šokių muzikos stiliumi...Esu išbandęs praktiškai visus stilius. Šiuo metu nemažai bendrauju su nauja karta, daug rašau Deividui Basčiui, kuriu drauge su Edgaru Lubiu. Jaunimas dabar pasinėręs į televizijos projektus, aš pats net šešerius metus dirbau projekte „Chorų karai“. Nuo kokio stiliaus pradėjau? Visąlaik sukuosi popstiliuje – kaip studijuodamas įsijungiau muzikinį kompiuterį, taip be pertraukų ir kuriu. Natūraliai atsirado muzika Marijonui Mikutavičiui, Nedai Malūnavičiūtei, vaikams. Stilius ne tiek svarbu, svarbu, kad daina būtų gera, kad nepaskęstų bendrame muzikos katile.

Ko reikia, kad daina taptų hitu?

Kažkada „Pet Shop Boys“ grupės lyderis pasakė, kad norint, jog daina taptų hitu, užtenka trijų pagrindinių akordų. Iš tiesų nėra jokio recepto. Kad daina, skirta mamai, tapo hitu, suvokiau tik po trejų metų. Arba kitos dainos: „Palanga močiučių“, „Pasaka“, „Lašeliai“, „Pasveikinkit vieni kitus“, „Sninga iš meilės“...Ko reikia? Manau, reikia tiesiog nuoširdžiai rašyti, nemąstant apie tai, ar kūrinys taps hitu. Daina turi turėti melodiją, tekstą – tai pagrindas. Pasaulyje populiarumo viršūnes pasiekia pačios netikėčiausios dainos. Paleidi tą paukštį, gyveni toliau savo gyvenimą ir staiga išgirsti, kad vos ne visi tą dainą dainuoja...

Ar panašiai nutiko ir su krepšinio himnu?

Su Marijonu apskritai smagu dirbti, jis – menininkas iš didžiosios raidės, spontaniškas žmogus. Štai paskambino ir išbėrė: „Tuoj konkursas, gal sudalyvaujam, turiu kažką paruošęs...“ Ateina, ir veiksmas jau vyksta.

Turime nuostabių atlikėjų – V.Kernagį, tapusį legenda, Marijoną, dainuojančius aktorius... Ar tie kūriniai ir atlikėjai skambėtų pasauliniame kontekste, ar jie unikalūs tik Lietuvoje, nes tai brangu vien mums?

Daugelis lietuviškų dainų brangios vien Lietuvai. Kas Lietuvoje žvaigždė, Latvijoje – niekas. Pasauliniame kontekste mes arti slavų, rusiškos muzikos, gal arti ir europietiškos, bet realiai muzika orientuota į mūsų mentalitetą. Įrašius dainas angliškai, nedaugelis iš jų nuskambėtų kaip hitas kitoje šalyje. Dabar jaunimas jau orientuojasi į platesnę rinką, nes jie užaugo su anglosaksų kultūra.

Ar jūsų sūnus linkęs prie muzikos?

Jis turi absoliučią klausą, augo muzikos apsuptyje. Man sūnus – tarsi ekspertas: klausydamasis šiuolaikiškos muzikos, jis iškart pasako, kuri daina į kurią panaši, kas galėjo nuo ko nukopijuoti. Mėgaujasi naujausiais hitais, tačiau iš tikrųjų yra techniškas žmogus, jo sritis – automobiliai. Jis, panašiai kaip ir mano tėtis, pažįsta visus automobilių modelius, skaito šios srities žurnalus, jo svajonė – inžinerija. Ir mes vaiko nestumiame į muziką, nors jis lankė „Džimbą“, turi muzikos pradmenų. Bet kas žino, gal po poros metų Augustas sėdės su manimi ir stebės, kaip kuriu muziką, pats kurs...

Gal jūsų šeimoje yra ir daugiau muzikų?

Tikrai ne, nors visa giminė dainuoja, visi turi kūrybos gyslelę. Kas mane pastūmėjo į muziką? Užaugau „Ąžuoliuke“, o „Ąžuoliukas“, kaip sakoma, visam gyvenimui, na, tarsi kokia kasta. Neplanavau mokytis Muzikos akademijoje, tiesa, labai norėjau dirbti su kompiuteriu. Per muziką tą ir darau. Dar norėjau tapti vadybininku, na, ir esu savo gyvenimo vadybininkas.

Andrius seniai susidėliojo prioritetus, svarbiausias jų - šeima (su žmona Agne ir sūnumi Augustu).

Supratau, kad jūsų šeima labai graži...

Taip, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Daug kartų teko rinktis: šeima ar karjera? Jei galėčiau atsukti laiką atgal, net tokio klausimo nekelčiau. Šeima ir tik šeima. Dėl jos kai ko atsisakau– su Marijonu jau nespėju. Jei jis paprašo padėti, pasakau: „Nespėju, brolau“. Jis eina dideliais žingsniais, o aš turiu šeimą, savo pasaulį. Mūsų studija atima daug laiko. Taigi, dėlioju prioritetus. Juk bus dar tų projektų... Buvo metas, kai grįždavau tik pernakvoti, dirbau iki išprotėjimo, dabar tokių nesąmonių nedarau, pinigai ne svarbiausia. Daug svarbiau, kad kas rytą visa šeima kartu pusryčiaujame, kartu vakarieniaujame, pagaliau, abu su žmona kartu dirbame, o po mokyklos prie mūsų ir sūnus prisijungia.

Ar tai Dievo dovana, ar teisingas pasirinkimas?

Žmogus pats renkasi. Mane tėvai taip užaugino: mes visi – tėvai ir mudu su broliu – nuolatos kartu, tai natūraliai atsikartoja ir mudviejų šeimoje. Agnė augo panašiai, taigi, ir patys taip ugdome sūnų.

Rekomenduojami video