Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Armonas: „Beveik visi savyje turime teatrą“

„Visa tai, ką gavau besimokydamas, atiduodu Kelmei. Mano dėstytojas doc. Gediminas Šimkus įteikė diplomą, palaimino, o aš kuo galiu, tuo su žmonėmis dalijuosi. Man jie įdomūs, aš įdomus jiems. Mes nesame nuskendę provincijoje. Ir Europą esame išvažinėję, ir kalbų pramokę. Mes nemažai žinome Europos teatrų, o jie žino mus ir kviečiasi jų scenoje vaidinti. Mes esame išauginti Stanislavskio teatro dvasia, bet, pavažinėję po Europą, susipažinome su kitomis teatrinėmis mokyklomis“, – neskubėdamas dėliojo žodžius Kelmės mažojo teatro režisierius ir aktorius Algimantas Armonas.

Kelias į meno pasaulį

„1982 m. su čemodanėliu atvažiavau į Tytuvėnus. Tai buvo labai ramus miestelis su savo kultūra, savo tradicijomis ir savo bažnyčia. Tuo metu ten klebonavo kunigas Ričardas Mikutavičius, garsėjęs pamokslais. Atvažiavau į šį miestelį pastatyti savo diplominį spektaklį. Tai buvo Jono Mackonio „Ulijona“. Sentimentali drama, bet mes kartu su šokėjais ją taip interpretavome, kad spektaklis sulaukė didžiulio pasisekimo. Septynis ar aštuonis kartus jį vaidinome, o žmonės vis ėjo ir ėjo jo žiūrėti“, – apie pirmuosius susitikimus su kelmiškiais pasakojo Algimantas. Jis neslėpė, kad iki režisieriaus jį vedė netrumpas ieškojimų kelias. Gimęs Telšių rajone, Varniuose, dar vaikystėje ir pats nesuvokdamas, kodėl, visa esybe ėmė veržtis į meną. „Man tada atrodė, kad menas yra visai kitas pasaulis, – susimąstė pašnekovas. – Išties taip ir yra. Baigęs keturias klases, paprašiau tėvų, kad mane vežtų į M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Mane priėmė per Dainų šventę. Išgirdę mano norą, tėvai apsipylė ašaromis, bet mane išvežė į Vilnių. Kai dabar pagalvoju, vaikui reikėjo drąsos atsiskirti nuo šeimos ir pareikalauti tėvų išvežti mokytis toli nuo namų. Taigi esu baigęs M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Paskui studijavau choreografiją. Šokau ir „Lietuvos“ ansamblyje. Vėliau susižavėjau teatru.“

Kūrybos variklis – eksperimentai

Išties sprendimas Tytuvėnuose statyti diplominį darbą buvo Algimanto eksperimentas. Kultūros namuose nebuvo jokio dramos kolektyvo. Viską reikėjo kurti nuo nulio. „Per tris mėnesius ir norinčius vaidinti žmones pavyko susirinkti, ir spektaklį pastatėme, – pasakojo režisierius. – Man patinka tokie eksperimentai. Paskui panašiai stačiau spektaklį Kelmėje. Teatras yra stebuklingas. Jis turi didžiulę trauką. Jei teisingai darai, jei randi kontaktą su žmonėmis ir jei juos su statomu spektakliu vedi, jie labai maloniai eina.“

Kitas eksperimentas, nustebinęs ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių teatro gerbėjus, gimė išanalizavus lietuvių tradicijas. „Lietuviai yra teatro žmonės. Mes beveik visi savo viduje turime teatrą. Tai rodo mūsų Užgavėnės, kitos šventės. Taip gimė sumanymas kiek kitaip, kartu su žymia scenografe Sofija Kanaverskyte pastatyti Žemaitės „Tris mylimas“. Vaidinome su kaukėmis. Pusė žmogaus, pusė kaukės. Jos kalba, mirksi... Su tuo spektakliu nuskambėjome per Europą. Visur, kur tik vaidindavome, į spektaklį būdavo sureaguojama kaip į atradimą. Paskui su Sofija panašiai pastatėme Boriso Dauguviečio „Žaldokynę“. Tai buvo savitas ir kitoks teatras“, – sakė A.Armonas. Už šį eksperimentą jis buvo įvertintas Boriso Dauguviečio premija.

Beje, „Trys mylimos“ režisierių padrąsino ir dar vienam eksperimentui. 2002 m. kartu su kino režisieriumi Algimantu Puipa sukūrė 50 minučių vaidybinį filmą „Trys mylimos arba paskutinė diena“. Filmo veiksmas vyksta Zoknių oro uoste. Filmo personažai perkelti į šiuolaikinės karinės bazės atmosferą.

„Dar vienas eksperimentas – dramaturgo Regimanto Kaškausko bendradarbiavimas su mūsų teatru. Jis parašė keturias pjeses. Su juo kartu dirbome nuo pirmo žodžio iki galutinio rezultato – spektaklio. Už „Pabališkių karčemoje“ dar kartą buvome apdovanoti Boriso Dauguviečio premija. Aš labai mėgstu nacionalinę dramaturgiją. Manau, kad teatras yra giliai nacionalinis menas“, – pasakojo A.Armonas.

Įvertinimas – profesionalaus teatro statusas

Šių metų gegužę sukanka 10 metų, kai Kelmės mažajam teatrui suteiktas profesionalaus teatro vardas. Pasiteiravus, ar šis statusas buvo kelmiškių tikslas, režisierius nusijuokė. „Kai užsibrėži tikslą, dažniausiai jo nepasieki. Viskas vyko natūraliai, tarsi savaime. Buvęs Kelmės rajono kultūros skyriaus vedėjas Algis Petras Krutkevičius pasiūlė siekti profesionalaus vardo. Sureagavau į tai labai blogai. Pasakiau, kad tai – nesąmonė. Tačiau po mėnesio atėjo mintis, kad gal ir vertėtų pabandyti. Sutvarkėme dokumentus ir pateikėme rajono tarybai. Gavę jų pritarimą, dokumentus pateikėme Kultūros ministerijai ir po kiek laiko mes tą vardą gavome, – džiaugėsi režisierius. – Ne mes vieni iš rajone esančių teatrų turime profesionalaus teatro statusą. Manau, kad išdrįsusieji to siekti laimėjo. Miesto, turinčio teatrą, kitoks veidas formuojasi. Kad ir kaip mąstytume, rajonui turėti profesionalų teatrą yra labai svarbu. Ir tai suprato ir supranta visi rajono vadovai, tarybos nariai. Jie mus palaiko. Skiria lėšų atlyginimams. Aprūpina mus transportu. Turime patalpas. Po metų kitų persikelsime į naujas, didesnes. Kad Kelmėje būtų modernus kultūros centras, labai daug pastangų deda ir Seimo narė Alma Monkauskaitė, ir rajono meras Vaclovas Andrulis. Vadinasi, rajono vadovų ir politikų mąstymas nėra provincialus. Kelmėje nėra provincijos sindromo. Čia suvokiama, kad svarbu tarnauti ne tik pilvui, bet ir žmogaus smegenims, sąmonei. Tai juntame ir iš žmonių, ateinančių į mūsų spektaklių premjeras.“

Kelmės mažajame teatre dirba devyni žmonės: A.Armonas, Česlovas Brazinskas, Gediminas Trijonis, Laura Gulbinaitė, Rasa Šiaučiūnaitė, Modestas Vaitkevičius, Armandas Lazdauskis, Julius Kančiauskis, Marius Pranckus. Norint išlaikyti vieningą kolektyvą, reikia ypatingo susiklausymo, susikaupimo, pagarbos vienas kitam ir nesiblaškymo. Tai, pasak režisieriaus, yra labai didelis privalumas. Skirtingai nei mėgėjiškam teatrui, profesionaliam nereikia derintis prie aktorių darbo grafikų, nereikia prašyti, kad darbdaviai išleistų iš darbo, prireikus dalyvauti festivalyje. Kai teatras yra aktoriaus darbo vieta, jie pasirengę vaidinti bet kokiu momentu. Jei savų aktorių neužtenka spektakliui, pasikviečia juos iš kitų teatrų, o kartais pasiieško ir tarp pažįstamų, nors ne aktorių profesionalų, bet gebančių labai gerai perteikti personažų charakterius.

Kelmės mažajame teatre vaidina Šiaulių universiteto dėstytojų Marijos ir Juozo Žibūdos parengti aktoriai. „Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra įvairių teatrų. Vien profesionalių teatrų yra per 40. O kiek dar neturinčiųjų profesionalaus teatro statuso! Ir mums visiems vietos užtenka. Net darželinukai žino, koks jiems teatras patinka. Pati didžiausia edukacija yra spektaklis. Jei dvi tris valandas mąstai apie spektaklį, vadinasi, jis verčia žmogaus smegenis į kitą pusę. Ir tokia yra teatro misija, nesvarbu, ar tu Vilniuje, ar Kelmėje. Į Varnius nuvežėme „Čičinską“. Kadangi tai – mano gimtinė, neprastai pažįstu miestelio žmonės. Jie šiek tiek šiurkštūs, labai žemiški. Pasibaigė spektaklis, jie prieina ir analizuoja spektaklį. Ir kad nors koks žodis būtų pro šalį... Pradėjau klausinėti, iš kur toks suvokimas. Sako, taigi yra autobusiukų, susėdame į juos ir važinėjame į spektaklius. Per mėnesį po 2–3 spektaklius pažiūrime. Tokia Lietuva yra ir jos neapgausi. Žinoma, yra tokių, kurie prie parduotuvių stovi, bet tai – jau kitas klausimas“, – sakė režisierius A.Armonas.

Spektaklis tampa žmogaus dalimi

Pasiteiravus, kurie spektakliai yra svarbiausi, režisierius sukluso. „Labai vargstu bandydamas išsiaiškinti, kuris spektaklis svarbiausias. Prieš kiekvieną spektaklį kalbiesi su savimi: na, dabar imamės spektaklio, kuris bus pats geriausias. Dirbi, kuri. Pagaliau spektaklis pastatytas. Matai, kad žmonėms jis patinka. Vaidini ir mąstai apie naują darbą, ir vėl tikiesi, kad tai bus pats geriausias spektaklis, kad tai – svarbiausias tavo darbas. Džiaugiesi, kad pavyko. Ir taip be galo. Tad kuris iš jų yra pats geriausias ir svarbiausias? – susimąstė A.Armonas. – Į visus spektaklius įdedu širdies. Nemoku atmestinai dirbti, todėl ir atsisveikinti su spektakliu būna labai sunku. Rodos, susivyniotum ir į lovą įsidėtum. Tačiau kiekvienas spektaklis turi pradžią ir pabaigą. Ateina laikas su esamais atsisveikinti ir imtis naujų sumanymų. Kai pasižiūri atgal, apie kiekvieną spektaklį gali pasakyti: „Koks fainas dalykas.“

Rekomenduojami video