Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mažo kaimo berniuko gyvenimo kelionė

„Tai, kas iš tiesų buvo daroma mano, ir tai, kas buvo daroma angelų, tapo viena, neatskiriama mano gyvenimo ir laikų dalimi. Tačiau, kol visa tai vyko, tikrasis aš – mažas kaimo berniukas, mažas žemdirbys – vis dar gulėjo po medžiais savo vaikystės giriose, ant minkštų samanų, žiūrėdamas į mėlyną dangų, klausydamasis vabalų, paukščių, medžių lapų ir svajodamas...“

Mažasis gimtųjų Semeniškių žemdirbys, Biržų garbės pilietis, pasaulio žmogus, avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas per Kūčias švęs 95-ąjį jubiliejų. Skaičių galia ir magija: švęs Niujorke, į kurį jis atvyko būdamas 27-erių; iš Lietuvos, Semeniškių, jis išvyko 1944 metais kartu su broliu Adolfu, kuris mirė 2011 metais; pasaulio megapolyje jis gyvena 68-erius metus, prieš tai 5 metus praleidęs Vokietijoje, pabėgėlių nuo karo stovykloje. 1970 m. jis įkūrė kino filmų archyvą (Anthology Film Archives) – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Jis yra prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, tarptautinių kino festivalių laureatas, apdovanotas reikšmingomis premijomis.

Gruodžio 3 dieną Frankfurte prie Maino Jonui Mekui videomedijų bienalės „B 3“ metu bus įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Prieš dvi dienas iki to Biržuose švenčiamas šio kūrėjo gimtadienis.

„Kas jau kas, bet J. Mekas labai gerai savo kailiu žino, kad gimtajame kaime pranašu nebūsi. Prieš beveik dešimt metų buvo aktyviai puolamas ir niekinamas dėl to, kad pardavė jam nuosavybės teise priklausiusią Jurgio Mačiūno, ištiso pasaulinio judėjimo „Fluxus“ pradininko, meno kūrinių kolekciją. Motyvų viešai pašaipai ir priekaištams būta visokių – nuo paprasčiausio piniginio pavydo iki nevisavertiškumo jausenų, kurias išgyveno puolusieji J. Meką“, - „Kupiškėnų mintyse“ praeitą savaitę rašė Ramūnas Čičelis, filologijos mokslų daktaras.

„Šiaurės rytai“ šiandien publikuoja taupų žodžiais, bet gilų mintimis Jono Meko interviu. Pats kūrėjas prie šio interviu pridėjo frazę, kad poetai žodžiais nesišvaisto...

- Gerbiamas Jonai, kokiomis nuotaikomis gyvenate?

- Gyvenu normaliai, nesiskubindamas, žingsnis po žingsnio, žiūrėdamas ne atgal, bet į priekį, ir grožėdamasis pasauliu.

- Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, į 1944 metus, kai išvykote iš namų ir Lietuvos su broliu Adolfu, ar dabar pasielgtumėte taip pat?

- Taip. Jeigu reikėtų pakartoti gyvenimą, jį pakartočiau lygiai taip, kaip dabartiniam gyvenime. Kodėl? Nes niekas nebuvo mano planuota. Viskas buvo suplanuota angelų. Aš nežinau, o jie žino.

- Įsivaizduokime - jūs grįžtate į Semeniškių kaimą, pilną gyventojų ir judesio. Koks būtų pirmasis jūsų darbas kaime ir gimtojoje sodyboje?

- Sustočiau ir pasakyčiau: čia įvyko stebuklas...

Tikrą, be stebuklo versiją galite matyti mano filme „Prisiminimai iš kelionės po Lietuvą“. Aš grįžtu namo. Ir pirmiausia aš einu prie šulinio atsigerti Semeniškių vandens! Ir sakau: o nerasi niekur tokio vandens, kaip Semeniškių vanduo...

- Viename savo interviu esate sakęs, kad pirmoji pažintis su kinu jus „ištiko“ Biržuose, kai buvote gimnazistas. Simboliška, kad pats pirmasis jūsų pamatytas kino filmas buvo amerikietiškas. Ar tada, būdamas gimnazistas, galėjote kiek nors nujausti, kad pats tapsite kino kūrėju?

- Ne, to tai aš niekados neįsivaizdavau...

- Kokie jūsų prisiminimai iš Biržų gimnazijos, kuri šiemet švenčia 100-ąsias metines?

- Aš palyginus gana trumpą laiką praleidau Biržų gimnazijoje. Bet veidai prisimena. Draugų. Mokytojų. Girdžiu juoką. Jaunystės pradžia. Ir konfuzija. Keli tušti suolai vieną rytą. Išvežimai. Knygos. Knygos.

- Sakote, kad nefilmuojate, o videografuojate. Ką dabar videografuojate? O ką rašote?

-Ką filmuoju, galite matyti internete: jonasmekasfilms.com. Ką rašau - ten pat. Gyvenimas eina toliau. Žingsnis po žingsnio...

- Jūs vis dar puikiai rašote ir kalbate lietuviškai. Ar gyvenant tarp Soho menininkų, sėdint Manheteno kavinėse, klaidžiojant po beribį Niujorką ir pasaulį lietuvių kalba jums vis dar svarbi? Gal ir papilietišką tarmę pamenate?

- Aš visados būsiu papilietis. Aš nu Popilia.

- Ką nusinešėte į Ameriką ir pasaulį iš „basų kojų kultūros“? Tai jūsų posakis apie žmogaus vaikystę, kuri iš dalies ir nulemia tai, kas tokie esame.

- Kai išvažiavau iš Lietuvos, aš išsivežiau savo vaikystę. O ji buvo didelė ir graži, nes mano vaikystė buvo Semeniškių Rojuje. Tai išsivežiau su savim to Rojaus gabaliukus ir juos vis saugau, ir kartais pasidalinu su kitais.

- Mielas Jonai, palinkėkite ką nors biržiečiams...

- Gero vėjo biržiečiams ir papiliečiams! Iš Rojaus pusės!

-Ačiū!

Šiek tiek vėliau, tamsiagymį lietuvišką lapkritį, neišgąsdinti nei laiko, nei tikrojo vandenyno Biržų krašto žmonėms atskriejo Jono Meko papildyti linkėjimai, kuriuos jis parašė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos prašymu. J. Mekas prie linkėjimų pridėjo sakinį: „Nieko, nei vieno žodžio, net kabliuko neleidžiu keisti šitam tekste be mano sutikimo“.

Indra Drevinskaitė - Žilinskienė

Rekomenduojami video