Su maestro Virgilijaus Noreikos netekimu, netenkame ir vienos didžiausių Lietuvos operos epochų, LRT TELEVIZIJOJE tvirtino buvęs jo mokinys Deividas Staponkus. Kiti prisiminimais apie maestro pasidaliję jo buvę mokiniai ir kolegos taip pat sutiko – netekome savo srities meistro ir mokytojo.

D. Staponkus: nėra apie jį negirdėjusio žmogaus

Buvęs V. Noreikos mokinys Deivdas Staponkus įsitikinęs – Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie V. Noreiką: „Lietuva neteko didžio mokytojo, didžiojo maestro, didžiojo dainininko, didžiojo pedagogo, ryškios asmenybės. Manau, kad Lietuvoje nėra tokio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs šios didžios asmenybės vardo ir pavardės. Tai didžiausia netektis. Su maestro mirtimi turbūt baigiasi viena didžiausių Lietuvos operos epochų“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sakė D. Staponkus.

Anot jo, iš V. Noreikos gautos pamokos – neįkainojamos. Tai lėmė tik maestro patirtis, bet ir puikus humoro jausmas: „Galiu teigti, pasakyti, kad maestro pagrindė visos nacionalinės lietuvių dainavimo mokyklos pamatus, pagrindus. Jo pėdomis sekė daugelis lietuvių dainavimo pedagogų, atlikėjų. Maestro išugdė daugybę didžiausių, žinomiausių Lietuvos ir užsienio šalyse puikiai dainuojančių mokinių.“

V. Noreika buvo pirmas solistas iš Lietuvos, išvykęs stažuotis į La Scala operos teatrą. Tobulinti gabumus ten jam padėjo vokalo pedagogas Gennaro Barra, pas kurį tuo pačiu metu mokėsi ir garsusis Luciano Pavarotti.

„Esu dėkingas likimui, kad man teko šalia dainavimo iš maestro mokytis ir daug vadovavimo paslapčių. Man teko daugybę metų būti jo dešiniąja ranka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Dainavimo katedroje. Teko stebėti, kaip jis bendrauja su žmonėmis, kaip priima sprendimus. Tai unikali mokykla, nes maestro patirtis – milžiniška“, – prisiminimais apie V. Noreiką dalijosi D. Staponkus.

Jis pripažįsta – V. Noreika buvo griežtas ir reiklus mokytojas, tačiau tai padėjo tobulėti. Be to, tvirtina D. Staponkus, maestro kritikavo ne tik kitus, bet ir save: „Profesorius labai mylėjo visus savo studentus, jais rūpinosi, buvo neabejingas jų likimui. Turėjo puikią intuiciją, parinkdamas repertuarą, puikiai formavo balsus.“

J. Bruveris: be galo sunku apibūdinti V. Noreiką

Anot muzikologo Jono Bruverio, apibūdinti V. Noreiką labai sunku, nes į galvą ateina tokie įprastiniai pasakymai, kaip „žvaigždė“: „Pats V. Noreika ir kaip dainininkas, ir kaip dainavimo mokytojas, pedagogas buvo tas didysis lietuviškosios dainavimo tradicijos, mokyklos įkūnytojas, puoselėtojas ir tęsėjas. Tai ta mokykla, kuri prasidėjo atgavus spauda, 1906 m., ėmus organizuoti viešuosius, atvirus koncertus, kur pasirodė pirmieji mūsų dainininkai, išėję puikią dainavimo mokyklą.“

J. Bruveris LRT TELEVIZIJAI tvirtino – ta pačią dainavimo mokykla remia ir didžiosios pasaulio operos scenos: „Kai pats V. Noreika gavo progą, būdamas jaunu dainininku, nuvažiuoti pasitobulinti pas jau minėtą G. Barra, pastarasis, išgirdęs V. Noreiką dainuojant, iš karto pripažino jį kaip savą. <...> Ne visiems žmonėms duotas balsas, ne visi gali tapti operos dainininkais. Daug kas gali turėti gražius balsus, bet čia reikalinga tam tikra prigimtis ir talentas.“

J. Bruverio nuomone, V. Noreika įkūnijo puikiausias Lietuvos dainavimo tradicijas ir savybes. Muzikologas atkreipė dėmesį, kad tam nesukliudė nė slenkantys metai: „Kaip dainininkas iki pat senatvės jis išlaikė balso grožį ir profesinio dainavimo savybes. Senatvė nepakenkė jo balso grožiui. Todėl Noreika yra daugiau nei šiaip asmuo ar puikus dainininkas. Jis yra be galo įžymi ir be galo skalsi mūsų meno, kultūros asmenybė.“

J. Sakalauskas: V. Noreika visų pirmą ne mokytojas, o globėjas

Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ teigė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas Jonas Sakalauskas, Lietuvos opera neteko ryškiausio visų laikų tenori ir apskritai dainininko, kuris padarė didžiulę įtaką Lietuvos kultūrai.

„Tai išskirtinis mokytojas ta prasme, kad tai yra visų pirma ne mokytojas, o globėjas. Jis ne vien tik mokindavo, bet ir veždavosi su savimi į koncertus. Mes matydavome visą jo gyvenimą, visą tą virtuvę. Jis nuo pirmų akimirkų skatindavo ir rodydavo, kaip tas menas užgimsta. Turėjome progą ne vien tik klasėje gauti pamokas, bet ir matyti, kaip jis dainuoja, kaip ruošiasi, kaip bendrauja prieš koncertą. Tai didžiulės pamokos“, – prisiminimais dalijosi J. Sakalauskas.

Jis, kaip ir D. Staponkus, tvirtina, kad V. Noreika mokytoju tapo ne tik dainavimo srityje: „Jis man tapo mokytoju ir kaip vadovui. Jis mane palaimino dar prieš einant į Klaipėdą .“

J. Sakalausko pastebėjimu, V. Noreika turėjo itin šiltą požiūrį į žmones ir visada buvo įsitikinęs, kad teatras prasideda dar rūbinėje, kur reikia pasisveikinti su budinčiuoju.

L. Lingytė: jis sudarė nepasiekiamo žmogaus įspūdį, bet taip nebuvo

Apie maestro V. Noreiką filmą „Biliantinis tenoras“ sukūrusi LRT režisierį Laima Lingytė prisimena, kad iš pradžių bijojusi, kaip teks bendrauti su tokiu žmogumi, kaip V. Noreika: „Jis sudarė labai nepasiekiamo žmogaus įspūdį, o iš tikrųjų buvo visai kitaip. Bet tas įvaizdis visai nesubliuško. Dar gražiau, kai žmogus, toks menininkas, labai paprastas.“

Režisierė svarstė, kad tokį V. Noreikos įvaizdį galėjo palaikyti jo kurti vaidmenys, tačiau iš tiesų jis buvo itin nuoširdus ir pasitikintis: „Didžiausias malonumas kuriant filmą man buvo tas, kad jis labai manimi pasitikėjo. Kai žmogus, tavo herojus, tavimi pasitiki, tada gali sukurti kažką tokio, kas galbūt žmonėms ir buvo įdomu ir jaudino.“

Operos solistai vertina ne tik kaip kolegą, bet ir kaip mokytoją

Operos solistė Irena Milkevičiūtė V. Noreiką laiko ne tik savo kolega, bet ir mokytoju: „Praradome puikų dainininką ir turbūt patį geriausią Lietuvoje tenorą. Taip pat – mokytoją. Kodėl sakau mokytoją? Dirbant visą laiką kartu, kartu dainuojant operoje, tu iš to žmogaus mokaisi. Tai buvo didelis pavyzdys man ir kaip žmogaus, ir kaip dainininko. Manau, mūsų širdyse jis bus ilgai ilgai. Kol esame gyvi, niekada neužmiršime jo dainavimo, jo kaip žmogaus, kaip asmenybės.“

Jei reikėtų maestro apibūdinti vienu žodžiu, LRT RADIJUI sakė operos solistas ir V. Noreikos mokinys Edgaras Montvydas, labiausiai tiktų žodis „aristokratiškumas“. Būtent šios savybės, įsitikinęs E. Montvydas, iš V. Noreikos daug kas mokėsi.

„Tai būtent jo gebėjimas, kaip mokytojo, prie kiekvieno savo studento prieiti. <...> Jis tikrai buvo toks racionalus, bet tuo pačiu ir be galo šiltas ir labai jautrus kiekvienam iš mūsų. Jis niekada nepamiršdavo mūsų gimtadienių, visada būdavo tortukas nupirktas, jei tą dieną kažkas švęsdavo. Mes juk kartu labai daug koncertavome Lietuvoje, aplankėme tikrai daug įvairiausių bažnyčių ir bažnytėlių, koncertinių salių. Būtent iš maestro mokiausi to aristokratiškumo, kaip jis vesdavo save scenoje.“

Operos solistas įsitikinęs – iš maestro jo studentai mokėsi ne tik dainavimo, bet ir bendravimo su klausytojais paslapčių.

Anot muzikologės ir LRT RADIJO laidų vedėjos Jūratės Katinaitės, V. Noreika, be jau išvardytų savybių išsiskiria ir itin ilga karjera: „Tai žmogus, išbuvęs scenoje daugiau kaip 60 metų. Vien dėl to jis – Lietuvos muzikos istorijos čempionas. Nuo 1957 m., nuo pirmojo vaidmens LNOBT, nuo Lenskio vaidmens Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ – šitiek metų tęsėsi jo veikla. Dabar tiesiog sunku rasti dar žmonių, kurie atsimena jo pradžią, kurie buvo bendražygiai scenoje ir gyvenime.“

J. Katinaitė apibendrino – V. Noreika yra žmogus, tiesiog perėjęs kelias epochas.