Iškart po 2015 m. „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos, mintimis apie gautus apdovanojimus už geriausius pagrindinius vaidmenis sutiko pasidalinti „Didvyrių aikštės“ aktoriai Valentinas Masalskis ir Eglė Gabrėnaitė. Kaip rašoma pranešime spaudai, šventinį vakarą juos kalbino teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Šie aktoriai yra gavę įvairių apdovanojimų, o šie „Auksiniai scenos kryžiai“ už pagrindinius vaidmenis Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštėje“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje, kurį režisavo Krystianas Lupa – dėsningi.

Teatrologė domėjosi, ar „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimas – tam tikro rato apsisukimas, ar naujo, sudėtingo etapo pradžia. Teatro primadona Eglė Gabrėnaitė pasakojo su Valentinu Masalskiu per ilgą bendradarbiavimo laikotarpį – nuo „Belaukiant skambučio“ (2007 m.), „Pasaulio gerintojo“ (2009 m.) iki dabar – priėjusi išvadų, jog jiems kas nors negerai: neįtinka pjesė, autorius ar kas nors kita.

„Aš visą laiką nepatenkinta ir šituo vaidmeniu. Tik tiek, kad nuo pradžių pasitikėjau režisieriumi K. Lupa ir visą laiką gailėjausi, kad jis „atėjo“ tik dabar, nes panašaus lūžio aš laukiau jau daugiau nei dvidešimt metų. Man labai to reikėjo. Man jo trūko kaip oro. Tai ne rizika, tai daug sudėtingiau. Nežeminant kitų režisierių (o dirbau tikrai su daugeliu, tarp jų – Irena Bučiene, Rimu Tuminu), manęs visiems užteko tokios, kokia buvau. K. Lupai neužteko. Jam mažai ir mažai“, – mintimis atvirai dalijosi aktorė.

Vaidindama „Didvyrių aikštėje“ E. Gabrėnaitė prisipažino jautusis kaip studentė: nuolat kankino savigrauža, nemanė galinti vaidinti šiame kūrinyje.

„Su K. Lupa labai sunku. O kai pamatau jo pakeltą antakį... Jis rašo laiškus visam kolektyvui, o man – atskirai“, – apie užkulisius atsiliepė aktorė.

Tačiau E. Gabrėnaitė patvirtino, kad jai šis vaidmuo tikrai svarbus, nepaisant nesklandumų. „Th. Bernhardas „vairuoja“ mane. Jis nepaleidžia, verčia maudytis šioje medžiagoje. Jis tikrina mane, ar aš galiu, ar aš apskritai aktorė?“, – mintimis dalijosi dešimtis vaidmenų sukūrusi aktorė.

Tuo tarpu Valentinas Masalskis, taip pat vaidinęs spektaklyje „Didvyrių aikštė“ mąsto, kad visi vaidmenys nepavykę, jei jų aktorius niekada nesuvaidina iki galo. „Visi vaidmenys evoliucionuoja. Jie keičiasi, priklausomai nuo asmeninės brandos, nuo pačių įvairiausių faktorių“, – įsitikinęs pripažintas aktorius ir režisierius.

Tačiau apdovanojimų jis nelinkęs personalizuoti – V. Masalskis mano, kad jie skirti kitiems aktoriams, artimiesiems. Pedagogo ir aktoriaus teigimu, gerų vaidmenų nedaug, nes ruošiantis vaidmeniui reikia užsiauginti „beprotį“, kaip sako K. Lupa. Juozas Miltinis ar Jonas Vaitkus tai vadino „fantomu“.

Pats V. Masalskis kartais tai vadinu „erzacu“, „simuliakru“. Klaipėdoje nemažai laiko praleidžiantis V. Masalskis džiaugiasi galimybe kurti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje.

„Džiaugiuosi, kad prieš porą metų atsirado vėl ši galimybė. Vaidindamas „Didvyrių aikštėje“ ir „Didžiajame blogyje“ susikūriau paslaptį. Aktorystė yra apgavystės melas. O dirbdamas su K. Lupa ar Árpádu Schillingu, galiu plačiau stebėti visą kontekstą“, – pridėjo aktorius.

Artimiausi „Didvyrių aikštės“ rodymai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – gegužės 25 d., birželio 15 d.