„Pastaruoju metu klesti „supermamytės“, tačiau aš nejaučiu jokio motinystės instinkto. Pasirinkau neturėti vaikų. Nesiruošiu gimdyti dėl visuomenės demografijos ar tam, kad įtikčiau giminėms. Juk esame laisvi ir galime gyventi taip, kaip norime. Kam mums vaikai?“ – klausia Karolina iš Klaipėdos.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Rašanti ar rašantis redakcijai kartais nori ko nors paklausti, kartais – pasidalyti savo pastebėjimais, išvadomis ar pasiguosti. Karolina nori pranešti, kad ji teisingai apsisprendė. Ji taip pat skelbia ir rimtus argumentus, įrodančius, kad yra teisi. Karolina rašo: „Nesiruošiu gimdyti dėl visuomenės demografijos ar tam, kad įtikčiau giminėms.“ Ji tvirtina, kad kiekviena visiškai laisvai pasirenka, kaip gyvens. Iš pirmo žvilgsnio tokios mintys gali pasirodyti itin šiuolaikiškos ir teisingos. Tačiau klausimas apie laisvo pasirinkimo ribas nėra toks paprastas, nes vargu ar žmogus, gyvenantis vien sau, siekiantis vis didesnio komforto, vis daugiau malonumų, tampa vis laimingesnis. Toks kelias – tai vaiko, svajojančio kasdien valgyti šokoladą ir dirbti saldainių fabrike, kelias. Užaugęs ir ten įsidarbinęs, ji mano, kad pakliuvo į rojų. Tačiau jau po kelių dienų į šokoladą net žiūrėti nebenori.

Siekianti laimės tik sau atsiduria tarsi ant judančio treniruoklio takelio. Kuo greičiau ji bėga ar, kitaip sakant, kuo daugiau laimės patiria, tuo daugiau tikisi, todėl išsipildo mažiau jos norų. Kad ir kaip greitai ji bėgtų, vis tiek liks kone ten pat.

Atlikti psichologiniai tyrimai mus gali ir paguosti, ir nuvilti. Kai kuriems pasiseka laimėti loterijoje. Suprantama, jie džiaugiasi. Ar jie gali tikėtis vėl laimėti? Ir vis didesnes sumas? Tikėtis, žinoma, gali, bet laimėti – vargu. Taigi, ir didesnės laimės neturėtų patirti. JAV buvo tirti žmonės, loterijose laimėję milijoną. Jie nesijautė laimingesni negu anksčiau ir nesitikėjo po kelerių metų tapti laimingesni.

Kai kam labai nepasiseka. Pavyzdžiui, ištinka paralyžius, prarandamas gebėjimas savarankiškai judėti. Tiriant šiuos žmones, paaiškėjo, kad dauguma jų sumažina savo lūkesčius, atranda naujų tikslų ir nesijaučia daug nelaimingesni už sveikuosius.

Visos religijos propaguoja laikiną susilaikymą nuo malonumų, pasiaukojimą kitiems ar dideliam tikslui. Pasninkas, susilaikymas skatina labiau vertinti kasdienybę. Didelio tikslo siekimas leidžia nekreipti dėmesio į kasdienybės nesklandumus. O kas yra didelis tikslas? Ne kiekvienas ar kiekviena gali padaryti žymų mokslinį atradimą, sukurti įstabų meno kūrinį, pasiaukoti dėl kilnios idėjos. Tačiau visi gali „išeiti“ už savo interesų, malonumų, pramogų ribų. Lengviausiai „išeinama“ už tų ribų, kurias brėžia mūsų poreikiai ugdant vaikus.

Tiktų prisiminti ir tai, kad viena iš svarbiausių santuokos priežasčių – noras turėti bendrų vaikų. Tad būtų galima manyti, kad vaikų gimdymas, priežiūra bei auklėjimas teiks tėvams daug džiaugsmo. Ši, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, ne visai atitinka realybę. Tėvai džiaugiasi vaikui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiami išgyvenimai, susiję su gana nelengvais kūdikio priežiūros darbais. Teigiamų išgyvenimų santykinai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Tiesa, džiaugsmo pagausėja, kai vaikai užauga ir palieka namus.

Vis dėlto bevaikės poros yra ne tokios laimingos nei auginančios vaikus. Šie faktai leidžia išsamiau pažvelgti į Karolinos išsakytas mintis. Ji, kaip ir mes visi, nori būti laiminga bei sako radusi kelią laimės link – gyventi sau. Ar toks kelias sėkmingas?

Psichologiniai tyrimai patvirtina tai, ką skelbė daug dvasingumo mokytojų: mūsų laimė labiau priklauso ne nuo braškančios ekonomikos, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar gausybės dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, – už savo laimę. Tyrimai taip pat rodo, kad yra dvi laimės kūrimo kryptys – rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių ir mažinti nemalonių. Karolina veikiausiai patiria daugiau malonių akimirkų, mažiau sunkumų nei besirūpinanti namais, vaikais, buitimi moteris. Tačiau liko neaišku, kokių ilgalaikių tikslų ji siekia ir kiek šiais metais priartėjo prie jų ar nutolo nuo jų. Jei tie tikslai svarbūs ne jai vienai, ateityje ji galės džiaugtis, kad pasirinko prasmingą gyvenimo kelią, bus patenkinta savimi ir gerbiama aplinkinių. Jei jos tikslas – daugiau malonumų ir patogumų, nusivils jų paieškomis ir pavydžiai žvelgs į kelis vaikus užauginusias drauges. Todėl sprendimas gimdyti ar negimdyti prasmingas tik tada, kai suvokiama, kokiam tikslui, kokiai veiklai bus skirtas „sutaupytas“ laikas, atsisakius vaikų.