Prasidėjęs šiltasis sezonas vilioja gyventojus prie vandens telkinių. Apie juose tykančius pavojus „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos Gyventojų apsaugos organizavimo skyriaus viršininku Ernestu Trunovu.

Lietuvoje vaikų ir jaunimo skęstamumo rodikliai yra vieni didžiausių pasaulyje. Kodėl taip yra?

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, skendimų skaičius (taip pat ir vaikų) Lietuvoje vis dar išlieka vienas didžiausių Europoje. Iki 2015 metų šis skaičius turėjo tendenciją mažėti. 1–17 metų amžiaus grupės vaikų mirčių dėl nuskendimo 2010 m. buvo 7 atvejai, 2011 m. – 7, 2012 m. – 5, 2013 m. – 3, 2014 m. – 3, 2015 m. – 2, o štai 2016 m. įvyko net 11 nelaimių, 2017 m. – 9.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Išvykčių programos registro duomenimis, 2018 m. jau nuskendo 2 nepilnamečiai.

Pagrindinės vaikų ir jaunuolių skendimo priežastys yra tos pačios, kaip ir suaugusiųjų – savisaugos kultūros ir saugaus elgesio prie vandens ir vandenyje stoka.

Mažamečiai vaikai (iki 5 metų) dažniausiai nuskęsta dėl suaugusiųjų nepriežiūros (įkrinta į atvirus vandens telkinius arba į neuždengtas vandens talpyklas, pvz., vonias, taip pat nuskęsta neprižiūrėti baseinuose).Tokio amžiaus vaikai, panėrę į vandenį, nesuvokia, kas vyksta, todėl nesišaukia pagalbos. Jiems nuskęsti užtenka kelių sekundžių.

Apie 40 proc. nuskendusių vaikų – paaugliai (11–17 metų), nes jie ypač linkę nepaisyti saugaus elgesio prie vandens telkinių taisyklių. Dėl tos pačios priežasties visose nepilnamečių amžiaus grupėse berniukų nuskęsta daugiau nei mergaičių, todėl viena iš prevencijos priemonių – ankstyvoje vaikystėje įdiegti atsargaus ir atsakingo elgesio vandenyje įpročius bei mokyti vaikus plaukti. Deja, Lietuvoje kol kas nėra privaloma vaikus mokyti plaukti, nors daugelyje Vakarų Europos šalių plaukimo pamokos įtrauktos į mokyklų programas.Taip pat ir tėvai didesnį dėmesį turėtų skirti vaikų mokymui plaukti ir savisaugos kultūrai diegti.

Kokios dažniausios suaugusiųjų skendimo priežastys?

Lietuvoje niekas nėra atlikęs oficialaus skendimų priežasčių tyrimo, tačiau, remiantis  skendimų statistikos analize, galima išskirti tokias pagrindines priežastis: pavojaus neįvertinimas, nepaisymas arba ignoravimas; nesaugus ir neatsakingas elgesys prie vandens; sveikatos sutrikimai; neapribotas patekimas prie vandens telkinių; nežinomi vandens telkiniai; priežiūros stoka.

Vyrus nelaimė vandenyje dažniausiai ištinka tada, kai jie pervertina savo jėgas, be to, jie nevengia rizikuoti, maudytis apsvaigę. Daugiausia žmonių nuskęsta šiltuoju metų laiku.

Kaip įvairiose savivaldybėse gelbėjimo tarnybos pasiruošė vasarai, ar jos sugebės užkirsti kelią nelaimėms vandenyje?

Atsižvelgiant į skendimų tendencijas, prevencijos priemonės daugiausia orientuotos į nelaimingų atsitikimų mažinimą natūraliuose vandens telkiniuose ir prie jų. Pagrindinis vaidmuo prevencijos srityje tenka savivaldybėms, nes viena jų funkcijų – organizuoti gelbėtojų veiklą paplūdimiuose, užsiimti šviečiamąja prevencine veikla. Labai svarbu, kad šioje srityje bendradarbiautų įvairios institucijos. Prevencinėje veikloje aktyviai dalyvauja apskričių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, pvz., ugniagesiai gelbėtojai moko, kaip saugiai elgtis prie vandens, ką daryti įkritus, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kiti socialiniai partneriai – visuomenės sveikatos biurai.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos parengė veiksmų planą, numatantį gyventojų švietimo ir saugaus elgesio vandenyje įgūdžių formavimo, gelbėtojų kvalifikacijos ir pasirengimo atlikti gelbėjimo darbus vandenyje tobulinimo ir kitas priemones

Kurie rajonai labiausiai išsiskiria nukentėjusiųjų vandenyje skaičiumi?

Maždaug ketvirtadalis (16–24 proc.) nelaimingų atsitikimų vandenyje įvyksta, kai gyventojai maudosi jiems nežinomuose ir nepažįstamuose vandens telkiniuose. Tam įtakos gali turėti netolygus vandens telkinių pasiskirstymas savivaldybėse.

Daugiau nei pusė (50–66 proc.) gyventojų nuskęsta kaimuose ar mažuose miesteliuose. Didžiausias mirtingumas (22–16 proc. nuskendusiųjų) stebimas tarp didžiųjų apskričių rajonų gyventojų: Vilniaus (Vilniaus r., Trakų r.), Kauno, Klaipėdos.

2016 m, daugiausia žmonių skendo Vilniaus (48), Klaipėdos ir Kauno (po 22) apskrityse, o 2017 m. – Vilniaus ir Kauno apskrityse (po 27 gyventojus). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Išvykčių programos registro duomenimis, 2018 m. daugiausia žmonių skendo Kauno (8), Vilniaus (7), Klaipėdos ir Tauragės ( po 5) apskrityse (PAGD duomenys).

Atsakingos savivaldybės

Vienas iš didžiausių iššūkių vasarą – gelbėjimo darbai pajūryje. Pernai gel- bėjimo tarnybų vadovai pateikė vidaus reikalų ministrui pasiūlymus, kaip organizuoti darbus, kad būtų kuo mažiau nukentėjusiųjų, taip pat apsvarstė galimybę maudytis ir audringoje jūroje – tam tikroje vietoje prie gelbėjimo stoties. Kalbamės su vidaus reikalų ministro patarėju viešaisiais ryšių klausimais Karoliu Vaitkevičiumi.

Ar šiais metais bus atsižvelgta į gelbėjimo tarnybų specialistų pasiūlymus? Gal yra kokių pokyčių gelbėjimo darbuose, tarkim, girdėjome, kad svarstomas klausimas apie tai, kad už plūdurų užplaukusiems skęstantiesiems juos išgelbėjus teks susimokėti – ar tai tiesa?

Remiantis higienos norma, pareiga prižiūrėti paplūdimius ir maudyklas numatyta savivaldybei (kaip steigėjai). Taigi savivaldybės, būdamos atsakingos už tinkamą savarankiškų funkcijų vykdymą – sąlygų turizmo plėtrai sudarymą ir šios veiklos skatinimą bei gyventojų poilsio organizavimą, įsteigusios paplūdimius, privalo rūpintis tik paplūdimiui priskirtos jūros dalies priežiūra ir administravimu bei užtikrinti poilsiaujančiųjų saugą. Pabrėžtina, kad poilsiautojų saugumo užtikrinimas savivaldybės įsteigtoje poilsio vietoje yra viena iš teikiamų paslaugų dalių. Be to, kiekviena savivaldybė yra patvirtinusi saugaus elgesio vandenyje taisykles.

Atsižvelgiant į tai, manome, kad sprendimą, leisti ar ne poilsiautojams maudytis ir audringoje jūroje (bet tik oficialaus paplūdimio teritorijoje) turėtų priimti konkreti savivaldybė, numatyti tam atitinkamas sąlygas ir saugos priemones, o paplūdimius ir maudyklas prižiūrintis subjektas – užtikrinti atitinkamų nuostatų laikymąsi.