Negalima nubrėžti ribų

Pasakyti, kas yra pasaulio muzika („world music“), labai sudėtinga, sako A. Klova. Kaip teigia jis, to pasakyti negali niekas, nes niekas tiksliai ir nežino: „Viena iš versijų – tai etninės muzikos ir kitų žanrų junginys. Pasaulio muzika atsirado, kai kitų žanrų atstovai į savo koncertus ar įrašus pradėjo kviesti etninės muzikos atstovus.“

Anot A. Klovos, vieną kartą, panašiuose darbuose, buvo panaudotos ir lietuviškos sutartinės. „Teoretikai, meno ir muzikos istorikai sako, kad pasaulio muzika yra pasaulio tautų etninė muzika. Aš nesu tokio apibūdinimo šalininkas. Galiausiai, man visai nesuprantama tai, kad Pasaulio muzikos apdovanojimuose vyrauja visiška popmuzika. Ne Amerikos, o kitų pasaulio šalių popmuzika ir kai tai suvokiama kaip pasaulio muzika, galima pasiklysti“, – tvirtina pašnekovas.

„Gera muzika gyvai“ koncertų ciklo organizatorius Žilvinas Švarplys tvirtina, kad pasaulyje visko yra labai daug, o pasaulio muzikai negalima nubrėžti ribų: „Tačiau galima pajusti, kad ribos yra. Penkerius metus ant bangos viena, vėliau kita, o kas tai nustato? Žinoma, yra žurnalai, radijas ir pan. Tačiau pasaulio muzikos negalima įdėti į dėžutę, to net nepavadinsi stiliumi, nebent žanru.“

Miestuose kurti sunku

S. Petreikis teigia, kad jo atliekama muzika – tarsi kultūrų junginys arba garsynas. „Visa tai susiformavo pradėjus mokytis groti šiaurės Indijos instrumentu – bansuri fleita. Mokytojas tarsi  atidarė duris į pasaulį. Suvokiau, kad jis gali būti manyje, tik aš nenoriu atkartoti autentikos. Reikia perprasti techniką, tačiau po to prasideda kūryba. Visgi, šiuo metu vyrauja lietuviškumas. Apkeliavęs pasaulį, grįžtu į savo centrą“, – sako pašnekovas.

Kaip tikina S. Petreikis, pasaulio muzika yra autorinė, jos temos moduliuojamos, nėra grynos: „Pavyzdžiui, folk muzikos atlikėjai, dainuojantys pagal savo tradiciją, įpina kūrybos. Principas – ką matau, tą pasakoju. Tekstas kuriamas vietoje. Man pasaulio muzika yra meilė grožiui, tai tiesiog graži muzika.“

S. Petreikis tvirtina turintis fobiją miestams, muzika juose nesusikuria. „Tam reikia gamtos, ežero, namuko. Mieste esi lyg uždarytas į dėžę, trūksta oro, kažkas yra ne taip. Kūryba mieste – tik bandymas kažką išspausti. Tačiau vos išvažiavus 100 km už Vilniaus, tarsi atleidžia, lyg akmuo nuo pečių nurieda ir sparnai išsiskleidžia“, – aiškina muzikantas.

Pasak A. Klovos, keliavimas yra naudingas: „Jo metu viską sudedi į galvą, bet, norint sudėti tai į muziką, reikia atsijungti. Beveik visi geri muzikantai taip daro – išvažiuoja į kaimą, mišką, ten susistemina viską, ką surinko.“

Negauna pakankamai paskatinimo

Paklausas, ar susidomėjimas pasaulio muzika Lietuvoje auga, S. Petreikis teigia, kad atradę šią muziką, žmonės ją įsimyli. „Yra gerbėjų, kurie negali praleisti pasirodymų. Aš pats Lietuvoje koncertuoju ne taip ir dažnai. Tačiau koncertai, kurie įvyksta, būna ypatingi. Kalbant apie erdves, Vilniuje jie vyksta Filharmonijoje, šv. Kotrynos bažnyčioje, Kaune – Vytauto Didžiojo universiteto salėje, Klaipėdoje – Koncertų salėje“, – vardija pašnekovas.

Ž. Švarplys tvirtina, kad sunku pasakyti, ar Lietuvos kūrėjai yra atviri ir turi avantiūrų: „Žmonės dabar daug keliauja. Prieš porą metų ėjau gatve ir sutikau merginą, daug metų gyvenusią Indijoje. Buvau jos koncerte. Ji grojo akordeonu, o jos draugas indas – savo tradiciniu instrumentu. Taigi, tokių žmonių yra, tik mes apie juos nežinome.“

A. Klova sako, kad kūrėjai negauna pakankamai paskatinimo. „Gal ne tiek iš Kultūros ministerijos, bet valdančiųjų sluoksnio. Dabar projektai būna laikini, vienkartiniai. Kiek savo pinigų žmogus gali įdėti, kad tai palaikytų? Entuziazmas čia ir gęsta. Muzikantai nori kažką daryti, tačiau negali“, – aiškina pašnekovas.

S. Petreikio nuomone, tai, kas yra už klasikinės muzikos ribų, tarsi laikoma neprofesionaliu menu: „Jei pažvelgtume į senuosius lietuviškus instrumentus, toliau už Lietuvos jie nėra nukeliavę. Nėra suformuota mokykla, kur galima viso to išmokti, tad turime didelę spragą. Kažkas turėtų susiburti į diskusiją ir suformuoti mokymo sistemą apie tai, kaip teisingai ugdyti jauną žmogų, kuris galėtų pristatyti Lietuvą.“