2016-ieji „Valstiečių laikraščio“ fotografui Pauliui Lileikiui – ypatingi. Pavasarį po ilgos pertraukos jis grįžo dirbti fotokorespondentu, rudenį atšventė 50-metį, o gruodžio 15-ąją personalinėje parodoje „Fotoamnestija 1988–1999“ pristatys 50 ypatingų kadrų. „Fotožurnalistika mane veža“, – tvirtina Paulius ir prisipažįsta, kad įdomesnio darbo neįsivaizduoja.

Vingiuotas kelias

Spaudos fotografu P.Lileikis dirba jau beveik 30 metų, tačiau renkantis profesiją kelias buvo labiau vingiuotas nei tiesus. Baigdamas mokyklą Paulius buvo susižavėjęs jūreivyste ir rimtai svarstė stoti į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą Klaipėdoje. Bet susižavėjimas netruko ilgai, greitai iš mokyklos pats atsiėmė stojimo dokumentus. Gydytojų apsuptyje užaugęs vyras, tarnaudamas armijoje nutarė studijuoti mediciną. Grįžęs net įsidarbino greitosios pagalbos felčeriu, kad įgytų stojimui reikalingą stažą, tačiau ir šiuo keliu nepasuko. Galų gale įstojo į žurnalistiką, o į rankas paėmė fotoaparatą.

„Tėvas Anzelmas Lileikis, nors ir nebuvo fotografas, darė gerus kadrus. Iki šiol turiu lagaminą, pilną jo fotojuostų. Baigęs lietuvių filologiją jis dirbo redaktoriumi, nemažai laiko praleido Lietuvos kino studijoje, televizijoje. Fotografavo ir mano vyresnysis brolis Romas. Jis manimi labai rūpinosi, prižiūrėjo, kad nenueičiau šunkeliais, gal todėl siekė sudominti fotografija“, – pasakojo P.Lileikis.

Paskutiniu lašu apsisprendžiant tapo prasidėjęs atgimimas ir Sąjūdis – naujas gyvenimas, įvykiai, pulsavimas Paulių taip greitai įtraukė, kad fizikos ir chemijos vadovėliai išskrido per balkoną, o jis pats tapo šio šaliai svarbaus istorinio laikotarpio metraštininku.

Įvykių sūkury

Visus žurnalistikos studijų metus P.Lileikis virė Sąjūdžio veikloje – fotografavo šaliai svarbius įvykius ir publikavo juos Klaipėdos krašto savaitraštyje „Mažoji Lietuva“. Kartu su klasės bendrasuoliu Rytu Staseliu Vilniuje buvo įkūrę korespondentų punktą. Įvykiams aprimus, o „Mažajai Lietuvai“ sustabdžius veiklą, Paulius atsidūrė „Lietuvos ryto“ redakcijoje, kurioje išdirbo 18 metų.

„Man patinka būti įvykių sūkury. Niekada neturėjau minčių stoti į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Esu fotokorespondentas. Mėgstu bendrauti, šis darbas tam suteikia be galo daug galimybių. Lietuvą esu išvažinėjęs skersai ir išilgai, sutikau daugybę įdomių žmonių. Įdomiausia, kad vieną dieną gali fotografuoti gimdymo namuose, o kitą – mirtininkų kameroje Lukiškėse“, – apie profesijos niuansus kalbėjo fotografas.

Paulius yra iš tų, kuriems įdomu greitai pamatyti rezultatą. Tai, matyt, dar viena priežastis, kodėl fotografija jam tinka.

Prasidėjus atgimimui ir Sąjūdžiui, P. Lileikis pasinėrė į žurnalistiką ir reportažinę fotografiją. Šio laikotarpio nuotraukos bus eksponuojamos jo personalinėje parodoje "Fotoamnestija 1988-1999". Asmeninio archyvo nuotr.

„Pavyzdžiui, auginant pomidorą, daug lemia oras, kiti veiksniai. O fotografuojant viskas priklauso tik nuo tavęs. Visada sakau, kad fotografas turi mąstyti, pasižymėti ypatingu matymu, jutimu, uosle. Ir visada likti tik stebėtoju, nesusireikšminti. O visa kita tėra įgūdžiai“, – sakė P.Lileikis.

Šeima – svarbiausia

Intensyvų fotografo gyvenimo būdą sustabdė avarija. Ekstremalius dalykus mėgęs vyras nesuvaldė motociklo ir vos liko gyvas. Ilgi metai ligoninėje, 9 lūžiai, 15 operacijų privertė sustoti ilgam. „Esu laimingas, kad likau gyvas, kad pasveikau, kad vėl galiu dirbti, kurti. Per tuos metus daug visko permąsčiau, peržiūrėjau savo fotoarchyvus. Dabar viskas kitaip. Aiškiai suvokiau, kad nebenoriu taip visur bėgioti, kaip kad tai daro jauni spaudos fotografai. Laksto į kiekvieną vakarėlį, fiksuoja kiekvieną rankų paspaudimą. Noriu turėti galimybę rinktis. Ta tuštybių mugė man neįdomi. Kita vertus, žmogus niekada nežino, kas jo laukia ateityje, o norai ne visada sutampa su tikrove. Reikia galvoti ir kaip šeimą išlaikyti, ir kaip savo ateitimi pasirūpinti. Juk metai bėga“, – kalbėjo Paulius.

Šeima P.Lileikiui – pati svarbiausia. „Žmona yra tarsi loterija. Abu kartus man pasisekė“, – juokaudamas apie pirmąją žmoną Liną ir antrąją Aliną sakė fotografas.

Alinai ir vaikams jis dėkingas už tai, kad buvo kartu sunkiausiais jo gyvenimo laikotarpiais, kad kiekvieną dieną teikia didžiulį džiaugsmą. Viena didžiausių vertybių jis vadina ir galimybę beveik visą savo gyvenimą užsiimti mėgstama veikla, būti žmonių apsuptyje. Tačiau pripažįsta, kad jam būtina ir vienatvė, tik ji neturi pernelyg ilgai užtrukti. Norėdamas nuo visko pabėgti Paulius važiuoja į savo sodybą, vienas eina į pirtį, „grilina“, irstosi valtele, žiūri į degančią ugnį.

Virtuvės asas

Šiandien P.Lileikis gyvena užmiestyje, turi didelį sodą, kelis šiltnamius, kuriuose augina daržoves, tačiau nesijaučia kaip kaime. Pasak jo, daug labiau į kaimą panėšėjo Žvėrynas, kuriame augo. „Mano vaikystės laikais Žvėryne ganėsi karvės, žvengė arkliai, giedojo gaidžiai. Ir visa tai – tik puskilometris nuo Seimo“, – prisiminimais dalijosi vyras.

Namuose įkurtoje bibliotekoje P. Lileikis saugo knygas, negatyvus, fotoarchyvus, senas nuotraukas. Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar jis mielu noru atlieka visus šeimyninius darbus: ruošia valgį, tvarko namus, prižiūri daržus, šiltnamius, kepa, mala, konservuoja, verda uogienes, kompotus, gamina padažus. „Kulinarija mane lydėjo nuo vaikystės, jau šeštoje klasėje tėvams virdavau cepelinus. Riba tarp moteriškų ir vyriškų darbų nyksta“, – sakė fotografas. Jis pats labiausiai mėgsta mėsos patiekalus, ypač jautienos ir avienos. Bet valgo viską. „Nuo vaikystės įpratau valgyti ir daržoves, tėvų namuose ant stalo visada stovėdavo didžiausias jų bliūdas“, – pasakojo Paulius.

Pomėgių jis turi ir daugiau. Mėgsta dirbti su medžiu, žvejoti. Kaip pats sako, namo gal ir nepastatytų, bet iš medžio gali padaryti daug ką. Tiesa, mėgstamai žvejybai pastaruoju metu laiko beveik neberanda... Slapta pasvajoja ir apie makrofotografiją, prisipažįsta, kad fotografuoti bitutes, vabalėlius ir pan. jam būtų labai įdomu.

Išliekamoji vertė

Vis dėlto pastaraisiais mėnesiais visus fotografo pomėgius į šalį nustūmė svarbiausias jam įvykis – personalinės fotografijų parodos „Fotoamnestija 1988–1999“ rengimas. P.Lileikis prisipažino, kad jau kurį laiką pagalvodavo apie tokios parodos rengimą, tačiau veiksmų ėmėsi tik paragintas brolio. „Toks jau esu, kartais man reikia įspirti į užpakalį. Ir iš tikrųjų – kada, jeigu ne dabar?“ – juokėsi Paulius. Simboliška – 50 metų, 50 fotografijų. „Ilgą laiką po avarijos nedirbau, todėl šviežių kadrų turiu mažai. Būtent dėl šios priežasties parodoje vaizduojamas 1988–1999 m. laikotarpis. Tai – tarsi pragyventų metų ataskaita, tarsi bandymas ne tik prikelti, bet ir netradiciškai pažvelgti į tai, kas nepelnytai įkalinta mano archyvų gniaužtuose, ir taip skelbti savąją fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms – portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams, liudijantiems ano meto nuotaikas...“ – apie parodą kalbėjo autorius.

Paulius tikisi, kad šios nuotraukos gyvens ilgą antrąjį gyvenimą. Po parodos Vilniuje jos keliaus po kitus Lietuvos miestus, o sausio 12 d. iškeliaus į Minską (Baltarusija), kur bus eksponuojamos visą mėnesį.

Jau šiandien dalį fotografo archyvų yra priglaudęs Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, nemažai jo darbų rado kelią į ne vieną vadovėlį, enciklopediją ar privačią kolekciją. „Mane apima ypatingas džiaugsmas, kai vartydamas vadovėlius randu savo nuotraukų. O pats didžiausias kaifas bus, kai besimokydami mano vaikai prie nuotraukos vadovėlyje pamatys tėvo pavardę“, – pasididžiavimo neslėpė P.Lileikis.

2016 m. gruodžio 15 dieną, 17.30 val. Vilniaus rotušėje atidaroma Pauliaus Lileikio fotografijų paroda bei pristatomas leidinys „Fotoamnestija 1988-1999“. Šiuo pristatymu Lietuvos spaudos fotografų klubas pradeda fotografų autorinių parodų ir leidinių seriją, atskleisiančią dokumentinės, tikrosios fotografijos prasmę ir energiją šiandienos sekliame, gelmę prarandančiame pasaulyje.

Parodą organizuoja Lietuvos spaudos fotografų klubas.

Daugiau informacijos skaitykite ČIA