Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ligonis peiliu sužalojo skyriaus vedėją. Tai jau ne pirmas atvejis, kai psichikos ligoniai užpuola tuos, kurie juos gydo. Yra buvę net gydytojų nužudymo atvejų.

Nuginklavo policija

Šį kartą ligonis (55 m.), kuris gydomas bendrojo stebėjimo skyriuje peiliu sužalojo to paties skyriaus vedėją (70 m.). Nukentėjusi medikė dėl durtinių žaizdų kojoje ir pilvo srityje buvo operuojama Rokiškio ligoninėje. Įvykiui tirti sudaryta komisija, kuri turi išsiaiškinti, ar medikė laikėsi taisyklių ir, ar tinkamai atliko savo pareigas. Policija dėl įvykio irgi pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Ligonis buvo perkeltas į intensyvaus stebėjimo palatą. Policijai jis žinomas, buvo teistas už vagystes. Ligoninėje jis irgi buvo gydomas pagal teismo nutartį.

Pernai kitą siautėjantį ligonį numalšino tik iškviesta policija. Ligonis irgi buvo gydomas bendro stebėjimo sąlygomis, tačiau paūmėjus ligai jis buvo perkeltas į stebėjimo palatą. Vedamas į tualetą vyras ištrūko iš sanitarų rankų ir išdaužė stiklą. Pagriebęs šukę jis ėmė ja mojuoti ir grasinti medikams. Išsigandę darbuotojai užsidarė slaugytojų poste, o siautėjantis vyras, nuėjęs į virtuvę, pasičiupo du peilius. Atvykę policijos pareigūnai ligonį nuginklavo.

Panašiai prieš keletą metų toje pačioje ligoninėje baigėsi ir dar vienas incidentas.

Tą vakarą skyriaus vedėjas vizitavo ligonius. Gydytojas užėjo ir į palatą, kurioje kartu su kitu ligoniu gydėsi Žilvinas L. Pastarasis skyriaus vedėjui parodė Rokiškio rajono apylinkės teismo priimtą sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad Žilvinas dar yra pavojingas visuomenei ir gydymo režimas griežtojo stebėjimo sąlygomis jam negali būti keičiamas į gydymą švelnesnio režimo skyriuose. Kai gydytojas paėmė skaityti tą sprendimą ir pasisuko į šviesą, įsiutęs ligonis už tai, kad nebuvo išleistas, puolė gydytoją iš už nugaros ir dūrė peiliu į kaklą. Peilio ašmenys čiūžtelėjo visiškai netoli miego arterijos, bet, laimei, jos nelietė. Išgirdę triukšmą ir šauksmus, į pagalbą atskubėjo skyriaus darbuotojai. Žilvinas L. buvo sutramdytas ir uždarytas į palatą. Vėliau pas jį rastas peilis aštriai išgaląsta 3 cm geležte. Žilvinas L. priverstinam gydymui psichiatrijos ligoninėje griežtojo stebėjimo sąlygomis buvo atsiųstas po to, kai buvo teisiamas už žmogžudystę, tačiau pripažintas nepakaltinamu.

Vienu metu galvota, kad ir Aurelijaus R. – apie šį ligonį rašysime vėliau – liga palengvėjo ir medikai jau galvojo apie jo perkėlimą į bendrojo tipo psichiatrijos ligoninę. Tačiau į psichiatrų rankas pakliuvo to ligonio rašytas laiškas artimiesiems, kurį jis bandė nelegaliai išsiųsti. Tame laiške žmogus, be kita ko rašė, kad gydytojų dar daug liko, tad bus ką veikti išėjus į laisvę. Į laisvę jis nebuvo išleistas...

Grasinimai nužudyti

Prieš porą metų nerimą keliančiais laiškais buvo atakuojamas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras. Juose buvo rašoma, kad planuojamos šiame centre dirbančių psichiatrų žudynės. Psichiatrai savo darbe dažnai sulaukia įvairaus pobūdžio grasinimų, tad iš pradžių į laiškus nekreipė dėmesio. Tačiau dabar, kai kiekvieną dieną skaitome laikraščiuose apie žmonių šaudymus, į tai nekreipti dėmesio būtų paprasčiausiai neišmintinga. Nestabilios psichikos žmones tokie pranešimai labai paveikia, ir jie gali bet kada pratrūkti, juolab, kad gauti ginklą nėra jau tokia didelė problema. Tokie žmonės, galvodami, kad vykdo teisingumą, kopijuoja jiems patikusius knygos ar filmo herojus ar tiesiog nori būti panašūs į šaulį, gatvėje įvykdžiusį teisingumą.

Po tokių laiškų buvo sustiprinta ligoninės apsauga, ribojamas asmenų patekimas į centro teritoriją. Teritorija ir centro patalpos yra filmuojamos, psichiatrai, esant reikalui, paspaudę specialų mygtuką gali išsikviesti pagalbą.

Prieš keletą metų Švėkšnos psichiatrijos ligininėje – dabar čia įkurtas Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentas – buvo pranešta apie bombą. „Palikite patalpas, padėta bomba“, – į tokį pranešimą buvo iš karto sureaguota. Į Švėkšną suskubo policijos ekipažai, greitosios pagalbos medikai, „Aro“ pareigūnai. Buvo priimtas sprendimas nedelsiant evakuoti ligonius, kurių tuo metu ligoninėje buvo 174, ir tuo metu dirbusius 37 įstaigos darbuotojus. Kai dirbę kelias valandas išminuotojai jokių sprogmenų ligoninėje neaptiko, ligoniai sugrįžo į palatas.

Žuvo darbe

Vienas garsiausių išpuolių prieš psichiatrus įvykdytas irgi Švėkšnoje. 1992 metų sausio 31 dieną buvęs Švėkšnos psichiatrinės ligoninės pacientas Aurelijus R. darbo kabinete nušovė psichiatrą, skyriaus vedėją A. L.

Policijai nepasisekė sulaikyti šaulio, tai jis kovo 27-ąją tos pačios ligoninės kieme nušovė gydytoją rentgenologą A. M. Likimo įronija, tačiau tą dieną gydytojas net nedirbo – jis ruošėsi vykti į specializaciją Vilniuje ir į ligoninę atėjo atsisveikinti. Tuomet ir nuaidėjo lemtingas šūvis, kurį paleido tas pats Aurelijus R. Prieš kiek laiko vieną naktį jis buvo susipjaustęs rankas. Kaip tik A. M. kartu su chirurgu susiuvo žaizdas, išgelbėjo žmogui gyvybę, kurios vėliau per jį ir pats neteko.

Šį kartą policija dirbo operatyviau ir Aurelijų R. sulaikė. Tačiau ir už du nužudymus jis buvo nuteistas priverstinam gydymui Rokiškio ligoninėje. Aurelijus R. iki ekspertizės dar pasikalbėjo su žurnalistais ir sakė, kad taip jis atsilygino savo skriaudėjams. „Aš negalėjau nei užmiršti, nei atleisti už tai, kaip Švėkšnoje mane ir kitus ligonius kankino daktarai ir sanitarai. Pririšdavo prie lovų, mušdavo metalinėm durų rankenom. Žiemą nepaklusniausius ligonius nuogus pririšdavo prie plikų metalinių čiužinių ir atidarę langus šaldydavo. Kišdavo į nepakeliamai karštą vandenį vonioje... Man leisdavo amineziną į šlaunį, kad labiau skaudėtų. Kai persipjoviau rankų venas, kad pavyktų iškeliauti anapus, rankas susiuvo, o nakčiai pririšo prie lovos „su specialiu ištempimu“ ir aš visą naktį rėkiau iš nepakeliamo skausmo“.

Kiek teisybės jo žodžiuose, niekas nesiaiškino, nes tuo laiku psichiatrijos pasaulis buvo labai uždaras ir žurnalistų neįsileido. Tik vėliau spauda ėmė daugiau rašyti apie psichiatriją, kelti dar nuo sovietmečio egzistuojančias problemas.

Atsisako gydytis

Pavojinga pas psichikos ligonius važiuoti ir greitosios pagalbos medikams. Štai Kauno rajono greitosios pagalbos ekipažui sodų bendrijoje ieškant namo, kuriame siautėjo ligonis, į gatvę išbėgo ir jis pats, per pūgą vilkintis marškinėlius trumpomis rankovėmis. Vyriškio rankose buvo kauptukas. Laimė, greitosios medikė su vairuotoju tuo metu buvo automobilyje. Į gatvę išbėgęs vyriškis trenkė kauptuku į vairuotojo langą, po to – į variklio dangtį. Šis net įlinko.

Tuomet į sodus buvo iškviesta policija. Pasirodė ir siautėjančio vyro tėvai, kurie padėjo sutramdyti sūnų.

Panašių atsitikimų gali papasakoti visi greitosios pagalbos medikai. Ne kartą ir ne du, kad sutramdytų įsisiautėjusius ligonius, buvo kviesta policija, panaudotos specialiosios priemonės. O kartais psichikos negalią turintiems žmonėms padėti negali nei medikai, nei policijos pareigūnai. Tai atsitinka tuomet, kai tokie ligoniai elgiasi agresyviai, atsisako gydytis ir nieko prie savęs neprisileidžia. Betobulindami žmogaus teises ginančius įstatymus, turime kuriozinę situaciją: dabar sergantis, bet kartais to nė nesuprantantis žmogus būna nusiteikęs prieš bet kokį gydymą, neįsileidžia į butą nei medikų, nei policininkų ir šie nieko negali padaryti. Negalima be jo sutikimo įeiti į butą, o priverstinį gydymą taikyti galima tik teismo sprendimu. Į teismą dėl žmogaus, nesuprantančio savo veiksmų ir nesikreipiančio į gydytoją, gali kreiptis jo globėjas arba tas žmogus, kuriam kyla grėsmė. Teismui išvadas apie psichikos ligonio būklę ir motyvus, kodėl reikalingas priverstinis gydymas, turi pateikti gydytojas psichiatras. Jei gydymą skiria teismas pirmą kartą įprasta šio gydymo trukmė yra mėnuo, o vėliau teismas dar gali pratęsti 6 mėnesiams.

Keis įstatymus

Viltis, kad tokia padėtis pasikeis, šiuo metu yra labai reali. Ministrų kabinetas gruodžio viduryje jau palaimino išvadą, kurioje siūloma suvienodinti teisinį reglamentavimą ir leisti gydyti psichikos sutrikimu sergančius žmones be jų sutikimo.

Siūloma numatyti, kad sergantis psichikos sutrikimu žmogus priverstinai galėtų būti gydomas tais atvejais, jei yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti žalą ne tik savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei, bet ir turtui.

Siekiama suvienodinti dviejų teisės aktų – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo ir Civilinio kodekso – nuostatas, nes pastarajame nustatyta, kad psichikos sutrikimų turinčius žmones priverstinai hospitalizuoti galima tik sutikus jiems patiems ar teismo leidimu. Dėl šių įstatymų suvienodinimo ir turi nuspręsti Seimas.

Petras IVANAUSKAS