Akcinės bendrovės „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) praganytų milijonų niekas neberas. Kitų valstybinių transporto įmonių milijoninėmis paskolomis ir garantijomis maitinta įmonė bankrutuoja, prieš bankrotą į egzotiškų šalių verslininkų kišenes byrėjo pinigai, o kaltų niekas net neieško.

Kišo pinigus į nieką

Turtą išparduodančios LJL paskutiniai verslai kelia ne mažiau keistų minčių, nei keisti buvo jos gelbėjimo planai panaudojant kitų transporto sektoriaus valdiškų bendrovių milijonus. Liberalų sąjūdžio lyderis, buvęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis neabejoja, kad mėginimas gelbėti LJL kitų įmonių – „Lietuvos geležinkelių“ ir „Smiltynės perkėlos“ – sąskaita buvo absurdiškas.

„Kai atėjome į ministeriją 2008 m. pabaigoje, jau radome prisiimtų paskolų ir sudėtingą situaciją. Tada, kaip žinia, labai nukrito ir frachtų (laivybos paslaugų – red. past.) kainos. Mėginome imtis priemonių, kažkiek atlikome optimizavimų, tačiau to nepakako. Buvome parengę projektą, pagal kurį ta akcijų dalis, kuri priklausė Susisiekimo ministerijai, būtų buvusi privatizuota. Deja, Vyriausybėje, prasidėjus politiniam spaudimui, neužteko politinės valios tokiam žingsniui“ – apgailestavo politikas.

Jo nuomone, jau tada buvo akivaizdu, kad LJL tarptautinėje laivybos rinkoje didelių perspektyvų neturi, o politiškai motyvuotas pinigų atiminėjimas iš „Lietuvos geležinkelių“ bei „Smiltynės perkėlos“ atnešė tik žalą valstybei. Anot E. Masiulio, „Smiltynės perkėla“ nėra didelių apyvartų įmonė, tad jai toks pinigų išėmimas buvo skausmingas, o naudos LJL gelbėjimui nebuvo jokios. Tą patį jis mano apie paskutinę „Lietuvos geležinkelių“ injekciją, kai Vyriausybė 2015 m. liepą pritarė Susisiekimo ministerijos pateiktam nutarimui dėl valstybės valdomos akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ mokėtinos dividendų sumos sumažinimo nuo 50 proc. iki 36,88 proc. įmonės paskirstytinojo 2014 m. pelno.

Tai padaryta, anot oficialios pozicijos, atsižvelgiant į bendrovės įgyvendinamus valstybei itin svarbius ekonominius projektus ir būtinybę nedelsiant pasirūpinti LJL tarptautiniuose uostuose sulaikytais laivais, jų darbuotojais. „Susisiekimo ministerija įpareigota užtikrinti LJL veiklos tęstinumą bei numatyti veiksmų planą, kad ateityje ši įmonė galėtų dirbti efektyviai ir pelningai“, – tada sakė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Kaip anuomet teigė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, kad būtų likviduoti pradelsti LJL įsiskolinimai, valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ suteiks SEB bankui garantiją dėl 3 mln. eurų paskolos, kuri atiteks LJL, o vėliau bendrovė valstybei sumokės atitinkamai mažiau dividendų.

„Tokio dalyko kitaip, kaip politiniu šantažu, pavadinti ir negalėčiau: priversti pelningai dirbančią įmonę sumažinti dividendus ir negauti pajamų į biudžetą – tai kelia įtarimų dėl neskaidrumo“, – sakė „Valstiečių laikraščiui“ E.Masiulis. Nepaisydamos ekspertams akivaizdaus beprasmiškumo, opozicijos ir prezidentės kritikos, Susisiekimo ministerija bei Vyriausybė kaip tarė, taip ir padarė. O rezultatai akivaizdūs ir liūdnoki.

LJL vis tiek ištiko bankrotas, o Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio mėnesį sustabdė valstybės valdomos „Smiltynės perkėlos“ ginčą su LJL dėl 0,5 mln. eurų paskolos. Byla perduota bankroto bylą nagrinėjančiam teisėjui. Taigi per savo valdomas įmones valstybė sėkmingai bylinėjasi pati su savimi.

Advokatas Justinas Borevičius tokią situaciją laiko nenormalia. „Jei privačiame versle ištiktų taip, kad to paties savininko dviejų įmonių valdybų sprendimai sukeltų bylinėjimąsi tarpusavyje, tai teismas įžvelgtų norą teismo vardu pridengti nešvarius žaidimus. Kai teisė valstybėje tampa tik formalumu, taip ir nutinka, kad valstybė bylinėjasi per teismą, kurį irgi išlaiko pati – iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų“, – sakė jis. Anot J.Borevičiaus, reikėtų gerai pagalvoti, bet sunku prisiminti, kada suveikė nuostata, kad bendrovių valdybų nariai už žalingus sprendimus atsako savo turtu. „Galvoju ir nieko neatsimenu“, – linksmai kalbėjo advokatas.

Kas sugalvojo?

Patys sandorių su LJL dalyviai apie detales pasakoja nelabai noriai. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas Stasys Dailydka prie LJL temos grįžti apskritai nepanoro. Sužinojęs, kokia tema nori bendrauti žurnalistas, jis atsiuntė lakonišką trumpąją telefono žinutę: „Ne mano problemos. Bankrotas yra pats geriausias variantas „Lietuvos geležinkeliams“. Ir pigiausias.“

Buvęs LJL valdybos narys, dar dalyvavęs „gelbėjimo“ procedūrose, atšauktas 2015 m. liepą, susisiekimo viceministras Saulius Girdauskas, išgirdęs, apie ką norima kalbėtis, pasakė laiko turėsiąs tik „vėlai vakare“, tačiau nei vėlai, nei anksti kalbėti nesiteikė.

Susisiekimo ministerijos valdomos bendrovės „Smiltynės perkėla“ vadovas Darius Butvydas buvo šnekesnis, tačiau neišdavė, kam priklauso sumanymo dėlioti pinigus iš kišenės į kišenę autorystė. Net nepasakė, ar dar tikisi atgauti įmerktus pinigus. „Vyksta bankroto procedūros. Vyksta aukcionai. Vienas neįvyko – rengiamas kitas. Ką čia daugiau pakomentuosi... Tiesa, noriu pabrėžti, kad jei ir nutiktų taip, jei ir neatgautume tų lėšų, kurios labai svarbios, kaip ir visos, mūsų veikla niekaip nesutriktų“, – užtikrino jis. Kalbėti apie sprendimo priėmimo detales vadovas nepanoro. Kita vertus, įmonių vadovai galėjo tapti politinių žaidimų įkaitais, kuo neabejoja Investuotojų asociacijos valdybos narys Vaidotas Rūkas.

„Neįsivaizduoju, kad savarankiškas, komerciškai išprusęs politinis vadovas imtų ir sutiktų, niekieno nespaudžiamas, savo gerai veikiančios įmonės pinigus skolinti prie bankroto artėjančiam verslui. Tai tiesiog sunkiai įmanoma – praktikoje nepasitaiko. <...> Dar paskutinė pasaulio ekonominė krizė parodė, kad net vieno holdingo įmonėms vargu ar verta skolinti viena kitai gelbėjimo sumetimais. Nuostolingai dirbanti bendrovė tokiu būdu gali į riziką ar net į bankrotą nutempti ir gerą įmonę. Privačiose įmonių grupėse jau seniai tai suprasta ir tos pačios grupės įmonės labai nenoriai imasi panašių procedūrų“, – aiškino ekspertas.

Anot V.Rūko, kalbant apie privatizavimą, galima teigti, kad neblogas pavyzdys yra bendrovė „Mažeikių nafta“, kurios pardavimą irgi lydėjo krūva politinių audrų ir baudžiamosios bylos. „Nėra jokių garantijų, kad ir privatizavus LJL ji būtų gebėjusi sėkmingai dirbti rinkoje. Bet ji nebūtų tapusi galvos skausmu valstybei. Kai toks projektas buvo, prasidėjo didelis politinis spaudimas, gal iš kitų partijų, žiniasklaidoje daug triukšmo buvo dėl „laivyno išpardavimo“. Labiausiai pasipriešino visokios jūrininkų sąjungos, kurių nariai šiandien patys nepatenkinti padėtimi. <...> Noriu priminti „Mažeikių naftos“ situaciją. Kol įmonė buvo valstybinė, kiekvieną kartą, kai Rusija užsukdavo kranelį, premjeras ir visa valdžia iki paskutinio momento blaškydavosi – kur čia gauti įmonei žaliavos. Kai ji perėjo į privačias rankas, atkrito toks rūpestis. Štai ir viskas“, – kalbėjo V.Rūkas.

Kaltų nebus

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme numatyta, kad valdybos nariai už padarytą savo sprendimais žalą atsako asmeniniu turtu. Visgi tai yra daugiau teorija. „Faktų, kad bendrovės valdybos nariai būtų realiai atsakę savo turtu, aš asmeniškai net nežinau ir negaliu komentuoti. Paprastai jiems perkamas atsakomybės draudimas. <...> „Smiltynės perkėlos“ atveju, kiek man žinoma, buvo neseniai padidintas įstatinis kapitalas ir suteikta paskola neviršijo 1/10 jo dydžio. Taigi iki valdybos šis reikalas net nepriėjo“, – „Valstiečių laikraščiui“ aiškino V.Rūkas.

Buvęs Klaipėdos uosto vadovas Eugenijus Gentvilas teigė, kad LJL bankrotas jam primena kitados įvykusio Jūrų žuvininkystės gamybinio susivienijimo bankroto schemą. „Tada laivai lyg atsitiktinai buvo iškaišioti po Argentinos uostus, kur įmonė buvo skolinga, ir sėkmingai pigiai išparduoti, nuostoliai atlyginti „kam reikia“, – priminė E.Gentvilas.

LJL bankroto administratoriumi paskirtas Dalius Volskis apie galimybę ieškoti kaltų dėl bankroto tarp buvusių valdybos narių kalba itin skeptiškai. „Čia reikėtų labai daug ką įrodyti, nėra taip, kad jie automatiškai atsakingi. Reikia būtent įrodyti, kad padaryta žala dėl jų veiksmų. <...> Kol kas vyksta kiti procesai – apskaitomas turtas, apsaugomas turtas. Daugiau mažai ką galiu pakomentuoti“, – sakė administratorius.

Iš arešto į areštą

Kol „tik apskaitomas turtas“, yra prasidėjęs LJL laivų išvaržymas. Bankrutuojančios įmonės administratorius D.Volskis sako, kad laivo „Deltuva“ jūrininkai jau esą gali džiaugtis: praėjusį ketvirtadienį įvyko laivo varžytynės, kurias laimėjo užsienio bendrovė. Tiesa, džiaugtis gali ne visų laivų įgulos. Pačios įdomiausios lieka laivo „Voruta“ trajektorijos.

Žiniasklaida jau skelbė skandalingą faktą, kad didžiausias bendrovės laivas Pusiaujo Gvinėjoje, kur buvo areštuotas, su kroviniu atsidūrė greičiausiai neatsitiktinai. Puikiai žinant, kad LJL buvo skolinga šioje šalyje registruotai įmonei „Astilleros de Guinea Ecuatorial“ (savininkas, kai kurių šaltinių duomenimis, yra klaipėdietis Vladimiras Stefanovas) 188 tūkst. eurų, laivas ten buvo pasiųstas su 16 tūkst. tonų cemento kroviniu, kurio nei siuntėjas, nei gavėjas neskelbiami, ir, žinoma, areštuotas. Per gana žymią ir niekam nieko nekomentuojančią Klaipėdos advokatę Svetlaną Baracevičienę po derybų dėl taikos, prieš pat bankrotą pervesta daugiau pinigų, negu buvo įsiskolinta, – apie 250 000 eurų.

Pasak E.Gentvilo, paslaptingas yra ir pats „Vorutos“ plaukiojimas, ir Susisiekimo ministerijos, LJL buvusios vadovybės bei bankroto administratoriaus nenoras ką nors komentuoti. Įdomu tai, kad dar praėjusių metų vasarą buvo lyg ir apsispręsta dėl bankroto, bet, ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui grįžus iš kelionių, nutarta, kad įmonė bus gelbėjama. Tada (2015 m. rugpjūčio 6 d. – red. past.) įmonės vairą perėmė „Lietuvos geležinkelių“ deleguotas Sigitas Dobilinskas. Pastarojo teigimu (taip jis atsakė parlamentarui E.Gentvilui), krovinys į „Vorutą“ jau buvęs pakrautas jam atėjus dirbti ir nieko nebuvo galima pakeisti. Keista, tačiau laivas į Pusiaujo Gvinėjos uostą Bata atplaukė iš Portugalijos Aveiro jūrų uosto tik spalio 25 d., nors, buvusio Klaipėdos uosto direkcijos vadovo teigimu, kelionė tarp šių dviejų taškų užtrunka maždaug apie 12 dienų.

„Kas lauktų 70 ar 100 dienų, kai laivas pakrautas ir neplaukia be milžiniškų sankcijų? Man susidaro įspūdis, kad laivą ten siuntė tyčia, nes reikėjo pirmiausia susimokėti „draugeliams“, kad šiems nereikėtų stovėti kreditorių eilėje. Jei man tai ką nors ir primena, tai Lietuvos jūrų žuvininkystės susivienijimo bankrotą, kai laivai tyčia buvo iškaišiojami po užsienio, dažniausiai Argentinos, uostus, iš anksto žinant, kad ten jų laukia areštai, varžytynės ir pardavimai „kam reikia“, – teigė E.Gentvilas.

Įtarimai tikrai stiprėja, nes LJL areštų epopėja tuo nesibaigė. Po „Lietuvos geležinkelių“ injekcijų ir kitų pagalbų buvo iškilmingai pranešta, kad iš Pusiaujo Gvinėjos arešto nelaisvės laivas su įgula išvaduojami. 2015 m. lapkričio 27 d., kai advokatė gavo pinigus į privačią sąskaitą, laivas buvo laisvas. Tik nelabai ilgam – netrukus ir vėl areštuotas, šįkart – Ispanijos Las Palmo uoste. „Įdomus klausimas: kodėl vos iš arešto išvaduotas laivas negrįžo iškart į Klaipėdą, o buvo nuplukdytas į Ispaniją, kur stovi iki šiol? Paskui skundžiamasi, kad laivų prastovos su priežiūra kas mėnesį kainuoja astronomines sumas“, – stebėjosi E.Gentvilas.

Į šį klausimą E.Gentvilui Seimo Vyriausybės valandoje kalbėjęs susisiekimo ministras socialdemokratas R.Sinkevičius sakė negalįs išsamiai atsakyti. Esą galbūt buvo svarbu pasiekti ES jurisdikcijos uostą, o kitų detalių ir motyvų jis nežino. LJL bankroto administratorius D.Volskis taip pat nenori šio fakto komentuoti, nors pripažįsta, kad laivas vėl areštuotas.

„Šis klausimas – ne man. Taip, laivas areštuotas, šiuo atveju vienos didžiausių Ispanijos kuro tiekimo ir bunkeriavimo kompanijų. Dar ir latviai siekia arešto, visko ten yra. Darome, ką galime“, – patvirtino jis. Anot D.Volskio, neakivaizdu, kad Klaipėdoje laivą laikyti būtų pigiau, esą ir vietos nėra, ir uosto mokesčiai didesni.

E.Gentvilo šie argumentai neįtikina. „Pradėkime nuo to, kad Klaipėdoje laivą būtų galėję areštuoti savi – kokie nors „Lietuvos geležinkeliai“. Jei Ispanijoje areštavo kuro tiekėjai, tai klausimas, ar jau anksčiau jiems buvo įsiskolinta, ar nuplaukta, prisipilta kuro ir pasiprašyta arešto? Laivo kuro talpykla pakankama, kad iš Batos jis atplauktų į Klaipėdą. Ten nereiktų išlaikyti visos įgulos, skaičiuojant jai visokias išmokas, kurios niekada nebus išmokėtos. Po du ar tris žmones pasikeisdami galėtų budėti laive ar būti namuose. Tai absurdas. Jei skola buvo iš anksčiau žinoma, vadinasi, laivas tyčia buvo pasiųstas drakonui į nasrus. Aš ir klausiu, kas ir kodėl tai padarė?“ – piktinosi parlamentaras ir tvirtino negaunąs atsakymo jau į septintą paklausimą LJL, Susisiekimo ministerijai ir bankroto administratoriui.

Normaliomis sąlygomis į tokius klausimus turėtų atsakyti teisėsauga, o kol tai nevyksta, milijonas po milijono iš vienos valdiškos kišenės į kitą nurieda į privačias kišenes ir visi turi darbo: ministrai, viceministrai, valdybų nariai, administratoriai ir teisėjai. Ten ir prašampa tie milijonai, kurių paskui pritrūksta tai mokytojui, tai pienininkui, tai haubicoms pirkti.

FAKTAI

2015 m. gruodį teismas nustatė, kad AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ veikla per pastaruosius trejus metus buvo nuostolinga, o pagerėti šiai situacijai perspektyvų nėra, nes patiriamos sąnaudos viršija pajamas. Bendras įmonės nuostolis 2012–2014 m. buvo per 22 mln. 98 tūkst. eurų. Teismas konstatavo, kad bendrovė yra nemoki ir tokia jos būsena nėra laikina.

Pastarosiomis dienomis parduotas laivas „Deltuva“. Jo pradinė kaina varžytynėse buvo 1,54 mln. eurų, parduotas už 1,75 mln. eurų. Jį įsigijo užsienio kompanija, tačiau kas yra pirkėjas, kol kas neskelbiama.

Bylos duomenys rodo, kad bendrovės įsiskolinimas darbuotojams 2015 m. spalio pabaigoje buvo per 1 mln. 500 tūkst. eurų. Be to, įmonė negali ir ateityje neturės galimybių atsiskaityti už suteiktas paskolas. Kitos pagrindinės kreditorės – AB SEB bankas, AB „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Smiltynės perkėla“.

Bendrovės akcininkai

AB „Lietuvos geležinkeliai“ 56,66

DFDS TOR LINE A/S 5,53

Kiti 37,81

Nepavykusio gelbėjimo plano dalyviai, kuriuos akcininkai evakavo aiškiai artėjant bankrotui, bet vis dar siurbiant valstybės pinigus:

1. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ stebėtojų taryba 2015 m. liepos 31 d. atšaukė iš bendrovės valdybos nario pareigų Mindaugą Utkevičių ir Stepą Telešių.

2. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ stebėtojų taryba 2015 m. liepos 31 d. išrinko valdybos nariais Sigitą Dobilinską ir Aleną Gumuliauską – AB „Lietuvos geležinkeliai“ vyriausiojo finansininko pavaduotoją.

3. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ stebėtojų taryba 2015 m. rugpjūčio 5 d. atšaukė iš bendrovės valdybos nario pareigų Eglę Vyšniauskaitę ir Andrių Šniuolį.

4. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ stebėtojų taryba 2015 m. rugpjūčio 5 d. išrinko valdybos nariais Martiną Jonkų – AB „DFDS Seaways“ juridinio skyriaus vadovą ir Mantą Vilūną – susisiekimo ministro patarėją.

5. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ stebėtojų taryba 2015 m. spalio 16 d. atšaukė iš bendrovės valdybos nario pareigų Saulių Girdauską ir Mantą Vilūną.

6. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ stebėtojų taryba 2015 m. spalio 16 d. išrinko valdybos nariais Naglį Vyšniauską – AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Riedmenų departamento direktorių ir Vidą Žvinį – „Rail Baltica“ projekto direkcijos direktoriaus pavaduotoją.