Nuo atkurtos nepriklausomos Lietuvos gimtadieniu tapusios kovo 11-osios prabėgo jau 26 metai. Su Kovo 11-osios akto signataru NIKOLAJUMI MEDVEDEVU kalbamės apie laiko tėkmės paliktas žymes mūsų pačių ir Lietuvos gyvenime.

Su kokiomis mintimis pasitikote šią Kovo 11-ąją?

Aš visą gyvenimą analizuoju praeitį, žiūriu į dabartį ir prognozuoju, kas iš to gali susiklostyti ateityje. Vėl praėjo metai nuo praeitos kovo 11-osios, stebiu, kas pasikeitė. Lietuva po krizės pradėjo atsigauti, ir tai džiugu. Bet! Kadaise džiaugiausi, kad įstojome į ES, o dabar į tai žiūriu labai atsargiai. Ten tokia košė užvirė, kad ojojoj. Kalbėjausi su finansų specialistais: jie man išvardijo didelius pavojus, kurie neišvengiamai atsilieps ir Lietuvai. Dabar per šių problemų prizmę žvelgiu į mūsų nepriklausomybę, bandydamas įvertinti, kiek mes tapome tikrai nepriklausomi ir savarankiški. O to savarankiškumo, pasirodo, truputėlį mažoka. Dalį savo suvereniteto atidavėme ES. Gavome pinigų, bet gavome ir pavojų. Didelių pavojų. Pabėgėlių ne mažės, o daugės. Gamtos kataklizmai, kuriuos žmonija pražiopsojo, sukels tikrus tautų persikraustymus. Jie galbūt Lietuvos taip stipriai nepalies, kaip likusios Europos. Lietuva vis dar yra tarsi Dievo užantyje: mūsų nepasiekia nei cunamiai, nei didžiulės audros, nei pražūtingos liūtys, nei žemės drebėjimai. Net migrantai mūsų vengia. Bet mūsų finansai labai susiję su ES finansais, todėl mums gali kilti labai didelių pavojų.

Kitas dalykas, kaip man paaiškino finansininkai, – bendroji valiuta gali būti stabili tik vieningoje valstybėje, o ne valstybių sąjungoje. Apie tai svarstydamas, padariau išvadą, kad jei ES būtų unitarinė valstybė, vadovauti jai galėtų tik vokiečiai, nes jie moka tvarkytis geriau už kitus. Bet tada ES būtų vienas parlamentas, kuriam vadovautų vokietis, vienas prezidentas, taip pat vokietis, viena kalba – vokiečių ir t. t. Lietuva su tuo kažin ar sutiktų. O priešingu atveju bendrąją ES valiutą visą laiką krės drugys. Kai tiek daug valstybių ir kai visi bando traukti antklodę į save, kai nėra vieningo centro, kuris tikrai būtų unitarinis, tai sukrėtimai, ir ne tik finansiniai, neišvengiami. Ir tie du veiksniai man kelia labai didelį susirūpinimą.

Kai mes tapome nepriklausomi, aš net baisiame sapne negalėjau susapnuoti, kad tiek jaunimo paliks Lietuvą. Kalbu ne apie emigraciją apskritai: jei išvažiuotų po lygiai įvairių amžiaus grupių žmonių, tiek pat pagyvenusių, kiek ir vidutinio amžiaus, bei tiek pat jaunimo, tai dar būtų ne taip baisu. Bet kai šalį palieka daugiausia jaunimas, tai kelia irgi didžiulį pavojų. Taigi, štai kas kelia didžiausią nerimą, kai svarstau apie kelią, nueitą po nepriklausomybės atkūrimo, nors žinau, kad galėjo būti ir blogiau.

Sakote, dar blogiau?

Žinoma, kad galėjo. Lietuvoje galėjo kilti tautinė nesantaika. Galėjo atsirasti tautinių konfliktų, galėjo kilti socialinių neramumų dėl atlyginimų ir pan. Jei Europoje būtų tokie santykiai tarp darbdavio ir darbininko, kokie yra Lietuvoje, ten tuojau būtų sukilusios profesinės sąjungos. Ten stiprios profesinės sąjungos, kurios neleidžia probleminei situacijai išaugti iki tikros krizės. O Lietuvoje nesukūrėme tokio saugiklio, kol kas profesinės sąjungos pas mus yra per silpnos. Tai man irgi kelia nerimą, bet, ačiū Dievui, kol kas laikomės. Nežinau, ar reikėtų džiaugtis, ar liūdėti, kad lietuviai tokie kantrūs.

26 metai – tai amžius, kai žmogus, kaip sakoma, pamažu ateina į protą. Gal pagaliau susitupės ir žemėlapyje prieš tiek laiko atsiradusi nauja valstybė?

Leiskite pajuokauti: 26 metų mergina – tai suaugęs žmogus, bet tokio amžiaus vaikinas, atsiprašau, – dar tik vaikėzas. O kai valstybei dvidešimt šešeri... Lietuva – juk dar jaunuolė. Valstybė bręsta daug lėčiau. Jei dar būtų tam tikros šiltnamio sąlygos, gal būtų galima greičiau brandinti, o čia – vos vienoje vietoje užgesini, kitoje, žiūrėk, jau vėl svyla. Tai energetikos problemos, tai žemės ūkį krečia sustojęs eksportas, visą laiką atsiranda problemų. Deja, Lietuvai nepasisekė padaryti vieno labai rimto dalyko – nepriklausomai nuo partinių simpatijų ir antipatijų surinkti pačius išmintingiausius žmones ir sukurti konsultacinę sistemą, lygiagrečią su valstybine, kuri užsiimtų išsamia svarbiausių problemų analize. Štai mes svarstėme dėl atominės elektrinės, buvo priimti politiniai, o ne ekonominiai sprendimai. Sprendimas dėl suskystintųjų dujų terminalo Klaipėdoje – irgi daugiau politinis. Ar tokio reikėjo, ar ne tokio, kokiomis sąlygomis? Tikrai tikiu, kad Lietuva, nepaisant viso „smegenų nutekėjimo“, dar turi pakankamai proto, kad juo galėtų pasinaudoti. Kaip mėgstu pajuokauti, reikėtų padaryti taip, kaip renkant Romos popiežių: uždaryti ir pasakyti: „Kol nerasite sprendimo, neišeisite, kol balti dūmai nepakils.“ Žinoma, neuždarysi specialistų į kalėjimą, bet suformuluoti užduotį, kad būtų atlikta visapusiška mokslinė analizė, reikėtų, nes protų Lietuvoje kol kas dar pakanka.

Ar galėtume grįžti į 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą, kai paskutiniu lėktuvo reisu išskridote iš Vilniaus į Maskvą. Vos valanda ar kelios teskyrė nuo Nepriklausomybės akto pasirašymo. Kaip dabar atrodo po tiek metų: gal tikrai nevertėjo tada skubėti į Maskvą, o kartu su kitais Aukščiausiosios Tarybos nariais dalyvauti istoriniame balsavime?

Aš įsitikinęs, kad tie, kurie mane siuntė, pasielgė teisingai, nes ten, Maskvoje, viskas buvo, kaip sakoma, per plauką. Norinčiųjų įvesti nepaprastąją padėtį visą laiką buvo daug, bet jie nespėjo tinkamai pasiruošti, nespėjo suorganizuoti riaušių ir viso kito. Ir buvo gana daug žmonių, kurie mus suprato ir palaikė – ir ne tik TSRS liaudies deputatų suvažiavime. Pačioje Rusijoje, ypač Maskvoje, Sankt Peterburge, didžiuosiuose Sibiro miestuose, angliakasių krašte... Su jais reikėjo palaikyti glaudų ryšį. Reikėjo dirigento – juo tapo Tarpregioninė liaudies deputatų grupė, kuriai vadovavo B.Jelcinas. O jam reikėjo konsultanto iš Lietuvos. Ne veltui per 1991 m. pučą ryšiui su B.Jelcinu palaikyti išsiuntė ne ką kitą, o mane. Gerai nusimaniau apie nuotaikas Rusijoje, sąjunginėse respublikose, ir žinojau padėtį Lietuvoje. Tada jaučiau visą įvykių pulsą, atrodė, tarsi nervai būtų pačiame odos paviršiuje. Todėl manau, kad ir aną kartą buvau reikalingas būtent ten. Man Vytautas Landsbergis pasakė: „Mes čia ir be tavęs apsieisime. Tu ten reikalingesnis, dumk ten!“ Taip ir padariau ir dėl to tikrai nesigailiu.

Šiemet Kovo 11-osios išvakarėse į viešumą iškilo negražūs dalykai dėl telefoninės teisės, kai valdžios atstovai valstybinius reikalus tvarko ne nustatyta tvarka, o bendraudami privačiai, telefonu. Atrodo, kad ir po 26 metų šiuo požiūriu tebegyvename Tarybų Lietuvoje, kurią valdė tokia pat telefoninė teisė...

Ne, negyvename. Telefoninės teisės dabar daug mažiau. Jos elementai yra nebrandžios visuomenės požymis. Nebrandi visuomenė renka nebrandžius politikus, o nebrandūs politikai daro nebrandžią politiką. Bet tai, kad tokie dalykai iškeliami į paviršių, reiškia, kad mes brandesni negu buvome, nes anais laikais su telefonine teise visi taikstėsi, o dabar jau nesitaiksto. Vadinasi, pažanga yra? Visa bėda ta, kad mums norėtųsi būti tokiems pat brandiems, kaip suomiai, danai arba švedai. Bet švedai nekariauja jau turbūt porą šimtų metų, pas juos jokių sukrėtimų nebuvo. Jei Lietuva išgyvens šį Europos nestabilumo periodą ir išliks po išeivių iš Afrikos ir Azijos kraštų antplūdžio, jei atsilaikysime, mes irgi būsime tokie, galbūt net brandesni. Kai mus europiečiai pradeda kritikuoti, aš atsakau: „Jei per jus būtų pervažiavęs tas milžiniškas volas, ir tiek kartų, kiek per Lietuvą, įdomu, kaip jūs dabar atrodytumėte, koks būtų jūsų lygis? Galbūt net blogesnis negu mūsų... O juk kiekvieną kartą tai buvo smūgis tautos genetikai. Pirmyn visada eina drąsiausieji ir galbūt energingiausieji. Ir jie pirmieji žūsta.“

Jūsų vaikystė praėjo smetoninėje Lietuvoje, augote ir brendote okupacijų, karo ir pokario metais, matėte visų Sovietų Sąjungos vadų valdymo laikus. Kada, Jūsų manymu, Lietuvoje sunkiausia buvo išlikti žmogumi?

Patys baisiausi buvo Stalino laikai. Vėliau – nedidelis Chruščiovo atodrėkis, paskui – vėl bandymas grįžti atgalios. O patys laimingiausi metai man buvo tada, kai prasidėjo Sąjūdis, kai Lietuvoje buvo tikroji minties ir žodžio laisvė. Tokios daugiau nėra. Dabar vėl kartais prisibijome pareikšti savo nuomonę, nes nesinori tapti stipriai kritikuojamais, nors gyvybei juk niekas negresia. Atsimenu Sąjūdžio tarybos posėdžius, kai galėjai išsakyti bet kokią mintį ir būdavai išklausytas, nesvarbu, ar su tavimi sutikdavo, ar ne. Kokia laimė pasitaikė būti tarp tų tikrai išmintingų žmonių, kaip šviesaus atminimo Kazimieras Antanavičius, Eduardas Vilkas, Česlovas Kudaba, Justinas Marcinkevičius. Kad ir ką apie jį dabar sakytų, man jis – aukščiausios prabos žmogus. Po to papuoliau į Maskvą, ir vėl – Andrejus Sacharovas, Galina Starovoitova, Rolandas Bykovas, Aleksandras Solženicynas... Tarp tokių žmonių papulti – laimė.

Sykį išsitarėte, jog esate įsitikinęs, kad įvyksta tik tai, kas negali neįvykti. Taigi, Kovo 11-oji ir vėliau sekęs didysis tautos išsivaikščiojimas – irgi neišvengiamybė?

Taip, tai susiję. Suprantate, kas atsitiko... Jei papuoli į visai svetimą gyvenamąją erdvę, kyla didelis pavojus susidurti su virusais ir bakterijomis, egzistuojančiomis visiškai normalioje, tačiau kitoje visuomenėje. Sako, kad kai kurių salų aborigenai išmirė, nes susidūrė su sloga. Europiečiams ji buvo menkniekis, o jiems – mirtina liga. Mes neturėjome imuniteto daug tobulesnei kapitalistinei visuomenei. O kiekviena visuomenė turi savo virusų ir savo ligų, su kuriomis žmonės išmoksta kovoti. Mes papuolėme tarp visiškai nepažįstamų virusų ir mikrobų, neturėjome imuniteto kapitalizmui. Nors esu stačiatikis, mano labiausiai gerbiamas XX a. žmogus – popiežius Jonas Paulius II. Jis sakė, kad vieną slibiną – komunizmą – mes nugalėjome. Bet yra dar ir kitas slibinas, ne mažiau baisus, – laukinis kapitalizmas. O mes kaip tik papuolėme į jo veiklos sferą. Europiečiai nuo jo ginasi stipriomis profesinėmis sąjungomis, tikromis politinėmis partijomis: jei socialdemokratai – tai tikri, jei konservatoriai – tai tikri konservatoriai. Tegul atleidžia man mano bičiuliai socialdemokratai, bet mes tikrus turime tik liberalus. Svarbiausia tai, kad neturime stiprių profesinių sąjungų. Jos dar tik noksta. O tai yra imunitetas. Reikia pripažinti – jo mes neturėjome. Turėjome pakankamai drąsos, ryžto, kantrybės, bet imuniteto neturėjome. Todėl ir užpuolė liga.

Esate įgijęs šturmano, radiolokacijos ir radijo navigacijos inžinieriaus išsilavinimą. Ką šiuo metu rodo Jūsų prietaisai? Kokiu kursu juda Lietuva?

Lietuva intuityviai jaučia iš rytų ir vakarų artėjančius štormus. Kai laivo įgula žino, kad papuls į štormą, reikia patikrinti, ar viskas stipriai pritvirtinta, ar uždaryti visi nereikalingi iliuminatoriai. O mūsų komanda kol kas nepakankamai ruošiama štormui. Komandai nesakoma, kad mes plauksime labai audringa jūra. Paskęsti nepaskęsime, bet bėdų gali būti daug dėl mūsų nepasiruošimo artėjančioms audroms. Mano barometras rodo štormus. Daug kas priklauso nuo to, koks bus kapitonas, koks bocmanas... Kapitonas turi žinoti, kur plaukti, bocmanas turi paruošti visą laivo ūkį, o kiekvienas jūreivis privalo žinoti, ką daryti, jei kas nutiktų ir tektų gelbėti laivą.