Spalio 1-oji

Šitaip apie Rudnelės kaimo moterų senatvę rašė poetė Zita Mažeikaitė-Sajienė: kasmet trumpėja Agotos daržo lysvė... Kai mažame kaime prie Skroblaus upelio lieka tik trys moterys ir nė vieno vyro, tikrai reikia kai ką sutrumpinti, kai ko visai atsisakyti. Bet vis tiek ne kiekvieną dieną jaučiama ta trumpų rudens dienų melancholija. Atsitinka tavo sodyboje koks vietinis nuotykis, o ir nekviesti svečiai iš miško apsilanko. Nepamirštu štai tokio vasaros pabaigos vaizdo: atvažiuojam su Algimantu į Rudnelę ir matom, kaip visos moterys ten puošia tvorą – riša spalvotus, blizgančius popieriukus ir aiškinasi tarpusavyje, kad „dabar tai mes tuos dzykus pastriošinsim, dabar anies drunys Kubilnycion ir neatais mūs bulbų kniscie“...

Bet čia pat ir suabejoja, – gal vis dėlto ir ateis, ne tokios tos miško kiaulės baikščios. Bekalbėdamos apie bulvių derliaus priešus, Rudnelės moterys tada nepamiršo ir iš savęs pasišaipyti, ir sunkią praėjusią žiemą prisiminti. Ir paklausė mūsų: kaipgi užsnigtu, užpustytu miško keleliu įmanoma joms nueiti į Marcinkonis, jeigu pakely nėra jokio suolelio, kad galėtum nors kiek pailsinti kojas? Ogi reikia sustoti ir atremti nugarą į seną pušį, labai padeda... Praėjo daugiau nei dešimt metų, ir vis dar nepavyko tokiu paprastu patarimu pasinaudoti, bet gal svarbu jo nepamiršti.

Ir štai koks dar vienas tikras atradimas prisimenant tas trumpėjančias daržo lysves: kai pajunti, kad tavo gyvenimo ruduo jau tikrai čia pat, daržo tarplysvius reikia daryti kuo platesnius. Pabandykit ir pamatysit, kaip palengvėja darbas. Ir pavasarį, kai pradedi tupinėti su sėklomis, ir rudenį, kai reikia visus lapus, lapkočius, sideratus ir nebevalgomas šaknis toje pat lysvėje kompostuoti.

Rytą laikosi silpna šalna. Bet prieš pietus pašviečia blanki saulė, ir galima pagalvoti, kad vis dar tęsiasi bobų vasara.

Apeinu aplink „eolinę“ smėlio kopą. Dar žydi viena kita lietuvinė naktižiedė, dar baltuoja pievinės akišveitės, geltonuoja smiltyniniai šlamučiai. Žalsvosios naktižiedės jau išbarstė sėklas, o totorinių naktižiedžių sėkliukės dar nebyra. Aitriųjų šilokų sėklynai jau tušti kaip stagarai...

Tas mokslas apie laukinių augalų sėklas yra nelengvas, viską reikia kasdien įvertinti. Žinoti sėklų keliones tikrai naudinga, – čia ne tiktai teorija, bet ir svarbi patirtis, – jei tau rūpi, kad valgomi laukiniai augalai atsirastų ir tavo lysvėje. Svarbiausias postulatas yra toks: visas laukinių augalų sėklas geriausia sėti tada, kai jos pačios pradeda byrėti.

Meškinis česnakas, pavyzdžiui, elgiasi kaip tikras efemeroidas – žydi jis anksti, sėklas išbarsto tuoj pat, gegužės mėnesį, o sudygsta tiktai kitą pavasarį. Bet jos turi sulaukti savo laiko ten, kur išbyra. Štai kodėl parduotuvėje pirktos meškinių česnakų sėklos dažniausiai būna nedaigios. Štai mažažiedžių tūbių stiebai su sėklų dėžutėmis stirksos pakelėse ir žvyrynuose visą žiemą. Nereikia skubėti jų rinkti. O glotniosios bokštytės ankštarėlės dabar jau sprogusios, tik paliesk – byra smulkios, ryškiai rausvos sėkliukės. Reikia jas surinkti, dalį pasėti tuoj pat, o kitas saugoti iki pavasario.

O ką daryti su lietuvinėmis naktižiedėmis, kurios žydėjo pavėlavusios? Dabar jų sėklos būtų geros, betgi nebesudygs iki žiemos. O jos turėtų žiemoti su skroteliniais lapais. Tik tada sužydės vasarą. Tai ir nežinia, ar sėti, ar nesėti dabar tą pačią rečiausią mūsų naktižiedę. Reikia eksperimentuoti. Beje, lietuvinės naktižiedės sėklų ir sėklynų piešinio nerasime net labai gerame Algirdo Grigo atlase „Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos“...

Be abejo, yra daug ir tokių svarbių augalų, kuriuos dauginti galima vegetatyviškai, negalvojant apie sėklų gyvybingumą. Vakar prie Bitinų keliuko suradau neblogą pelynų buveinę, išsikasiau septynis kerelius ir pasodinau šalia česnakų kolekcijos. Jau gal dešimt metų stebime, kad linkę prapulti šie kartieji kiečiai, kuriuos vadiname pelynais. Todėl ir reikia juos auginti darže kaip labai pamačlyvą vaistažolę.

Trumpa kelionė aplink eksperimentinę smėlio kopą, kuri tik dvidešimties metrų ilgumo. Bet įdomu čia viską stebėti ir vasarą, ir rudenį. Vasarą saulės įšildytą smėlį labai mėgsta visokie plėviasparniai, baltalūpiai šokliai, maži voriukai, skruzdėlės ir boružės. Bet ir dabar tebėra kai kurių vabzdžių urveliai, aišku, kad ten kas nors vis dar pasislepia...

Antai tarp dviejų žalių skrotelinių dvimetės nakvišos lapų tamsuoja kiaurymė, gal kokio pelėno urvas. Pakeliu kauptuku vieną platų lapą – kažkas ten glūdi. Prisėlinu arčiau, ogi trys maži driežiukai, visi vienodi, nuo krokodiliško snukelio iki uodegos galo tebus penki centimetrai. Ir kokie jie nebaikštūs! Kaip dabar neprisiminti, kad poryt – šventas Pranciškus, paukščių ir gyvulėlių globėjas. Gyvenkit driežiukai, bet žinokit, kad vakar netoli jūsų oikumenos mačiau žaltį. Dar nemiega žiemos miegu šis nelabai tolimas jūsų gentainis, gal alkanas jis ir neketina užmigti...

Kodėl rudenį taip įdomu viską stebėti, pasikalbėti su visais, kurie niekur neišlėkė ir savo urve dar ne taip giliai pasislėpė? Paukščių jau pastebimai sumažėjo, todėl taip nesunku dabar atpažinti, kas cypsi ir kranksi miške ar pamiškėje. Dagiliai ir karklažvirbliai kulia nenupjautų grikių plotelį, į pulkus susibūrę alksninukai lyg maži mirgantys debesėliai purpsi nuo vienos juodalksnio viršūnės iki kitos, o čižylos jau stropiai zuja aplink namus. Pralekia aukštai juodvarnis – jo skubus skridimas mums gali atrodyti nesuprantamas, nors be reikalo tai nelaksto... Iš aukštai šie juodi paukščiai toli mato, o sutartiniais garsais vienas kitam praneša apie pastebėtą grobį. Tas pats jų rūpestis visais metų laikais, tik dabar gal ir lengviau nei pavasarį, nes nereikia vaikais rūpintis...

Kiekvienas garsas, kiekvienas siluetas ar šešėlis rudenį atrodo iškalbingesnis. Nelabai galėčiau paaiškinti, kodėl man taip atrodo. O gal čia vėl žmogaus senėjimo „metastazės“? Jeigu senatvės svarbiausias ženklas yra greičio praradimas, tai rudenį niekas, rodos, ir nebesiskubina. Ir tu gali ką nors ilgai stebėti, nė kiek nesirūpindamas, kam to reikia.

Kai prasidės žąsų ir gervių lėkimas į pietus, bus dar daugiau pasyvaus žiūrėjimo, nostalgiško įsiklausymo. Visi aiškina, kad liūdni tie paukščių trikampiai ir tie tolimi garsai, bet iš tikrųjų nieko liūdna čia nėra. Nieko juk tu neprarandi, niekada juk nebuvo kitaip. Aš tiktai galiu suprasti, kodėl kaliniai Rusijos lageriuose vengdavo žiūrėti į rudenio dangų – laisvų paukščių lėkimas į pietus kiekvienam primindavo savo kraštą...

Bet man dabar gal labiau reikėtų įsižiūrėti čia pat, juk jau visiškai pagelto svarainių obuoliukai, jų spalva tokia pat ryški kaip skroblų lapų. Reikia skinti svarainius, nes jie bijo šalnų. Reikia krauti į krepšį ir dideles juodavaisių šeivamedžių kekes. Juodos, šiek tiek saldžios uogos kai kam atrodo labai vertingos ir netgi skanios. O kai kas jų visai neskina, lyg kvapas esąs negeras. Matyt, čia skonio ir tradicijos reikalas. Aš šeivamedį godoju kaip vaistą, išdžiovinu uogas krosnyje ir žiemą geriu kartu su vingiorykščių bei gauromečių arbata. Putino uogos su medumi, žinoma, yra skaniau, bet ir avietės, ir vingiorykštės, ir šeivamedžiai kiekvieną slogos bacilą gerai apmalšina.

Dar ilga spalio pradžios diena. Vakare skaitau labai niūrią Svetlanos Aleksijevič knygą „Laikas iš antrų rankų“. Kažkas yra pasakęs, kad rudenį negalima skaityti Fiodoro Dostojevskio, nes liūdnumo, o kartais ir nevilties šiuo metų laiku ir taip užtenka. Bet štai dabar galėtume pasakyti, kad kai kurie Svetlanos Aleksijevič puslapiai yra niūresni už Fiodoro Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“. Ir netgi už Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymus“. Labai skirtingus laikus aprašo šie talentingi autoriai, o nevilties ir banditizmo Rusijoje, rodos, visada buvo iki valios. Taip ir sako vienas Svetlanos Aleksijevič pašnekovas: bet kokia revoliucija ar perestroika Rusijoje pirmiausia sukelia plika akimi matomą banditizmo bangą... Kad ir kaip būtų neramu skaitant tokius kūrinius, vis dėlto reikia žinoti tiesą apie savo kaimynus.

Šiandien Liškiavoje laidotuvės. Į tėvų žemę amžino poilsio sugrįžo profesorius Jonas Balčius. Liškiaviškių nedaug. Jų amžinas prieglobstis – vietinių dzūkų vadinamas parapijos kapinynu – čia jau senokai yra didesnis už gyvą istorinę Liškiavą. Prie kapo duobės kalba filosofas Krescencijus Stoškus: „Mielas Jonai... – kreipiasi jis į savo kolegą ir bendramintį, – Tavo kelionė į šį rudenį buvo ilga, skausminga, bet graži...“

Kiekvieną rudenį, kai kapinių klevai auksiniais lapais nukloja takus, kai šviečia ne tik blanki saulė, bet ir skaudžiai ryškūs lapai, mes galime surasti kapvietes, kur ilsisi visai Lietuvai svarbūs žmonės: knygnešiai, kraštotyrininkai, kunigai, Šaulių sąjungos kariai, nukentėję nuo lenkų nacionalistų, partizanai, žuvę nuo rusų enkavedistų kulkų.

Ir štai pabaigia tėviškėje savo žemiškąją kelionę taikaus fronto karys – filosofas, istorikas, literatas Jonas Balčius... Pirmoji jo publikacija spaudoje buvo 1965-aisiais metais, rugsėjo antrąją, kai Varėnos rajono laikraštis „Raudonoji vėliava“ išspausdino du Jono Balčiaus eilėraščius. (Nesistebėkime laikraščio pavadinimu, tada visoje Lietuvoje buvo panašūs pavadinimai.) O eilėraščiai – lyriški, šiek tiek graudoki: upelio srovės nešamas amžino mąstytojo karklo gelsvas lapas, paskutinis į vežimą keliamas rugių pėdas, kurio varpos atsisveikina su žaliom pušelėm... Vis tai ateinančio rudens pranašai...

Todėl dabar, kai praėjo jau pusė amžiaus nuo tų eilėraščių publikacijos, galvodami apie rudenišką žmogaus gyvenimo derlių, galėtume drąsiai teigti, kad tos nelengvos, skausmingos, bet vis dėlto gražios Jono Balčiaus dienos subrandino patį svarbiausią veikalą – „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“. Esminis šios istorinės Jono Balčiaus studijos teiginys, vienaip ar kitaip kartojamas trijų šimtų puslapių knygoje, gali būti apibūdinamas labai aiškiai: stebuklas yra tai, kad lietuvių tauta išliko, nes visokios revoliucijos, evoliucijos, perestroikos, unijos ir federacijos buvo pragaištingos daugeliui Europos tautų.

Dingo ne tiktai mažos, bet ir didelės tautos. Jos buvo sunaikintos fiziškai arba asimiliavosi prarasdamos savitumą, kai šalia esantys turtingesni kaimynai lyg ir geranoriškai siūlė savo geradarybes. Reikėjo atskirti, kas yra gerai, o kas – ne. Ir labiausiai mums padėjo tai, kad per amžius buvome įgudę gyventi Gamtoje, kad toks gyvenimas ir buvo mūsų religija. Kitokios religijos neturėjo nei prūsai, nei lietuviai, nei latviai...

Šitaip filosofiškai einant per tautos gyvenimo šimtmečius, reikia ne tiktai gilių istorinių žinių, ne tiktai intuicijos, bet ir drąsos. Ta knygos autoriaus drąsa labiausiai matoma tada, kai visiškai naujai pažvelgiama į istorines mūsų krašto asmenybes, kai atvirai sugretinama vyskupo Antano Baranausko ir istoriko Simono Daukanto pasaulėjauta. Skirtinga aplinka, skirtingi gyvenimo būdai, skirtingos vertybės – vieną galima greitai išaukštinti, o kitą sumenkinti, ir vis tiek į viską mums dera žvelgti pagarbiai ir objektyviai, nes visa tai, kas mūsų krašto mokytiems vyrams (ir Petrapily, ir Seinuose) atsitiko, mums ypač svarbu...

Ir Liškiavos identitetas, ir jos istoriškumas čia vėl (kaip ir kryžiuočių laikais) iškyla labai savaiminis: ne periferija čia, ne pakraštys, o Užnemunės pradžia. Merkinė yra dešiniajame Nemuno krante, o Liškiava – kairiajame, ir būtent čia po 1795 metų, po visiško Unijos žlugimo, gyvenimas pasidarė labiau komplikuotas, nors tiesioginė brutali priespauda ir švelnesnė. Dėmesį patraukia štai tokie faktai, kuriuos ypač akcentavo danų etnografas Ale Meyeris Benedictsenas: Užnemunės valstiečiai žavisi Vokietijos žemdirbystės naujienomis, o lietuviai jaunuoliai giriasi, kad tarnauja Vokietijos kariuomenėje. Ką tai rodo? Praeina dešimtmečiai ir šimtmečiai, o padėtis nesikeičia.

Zigmantas Gliogeris, plaukdamas Nemunu, žinoma, galėjo džiaugtis, kad Liškiavos smuklėje galima užuosti gardžius anyžiaus, fuzelio, česnako ir tabako kvapus, kad smagu pasiklausyti, kaip žmogeliai balbatuoja rusiškai, žydiškai, vokiškai, gudiškai ir mozūriškai... Bet kurgi Lietuva? Liškiavos bažnyčios archyve išliko lotyniškai rašytas Seinų vyskupo Antano Baranausko vizitacijos aktas (surašė sekretorius I. Laukaitis). Kai Dzūkijos nacionalinio parko istorikas Eugenijus Peikštenis 1992 metais surado šį gerokai apdulkėjusį dokumentą, kai į lietuvių kalbą jį išvertė Danutė Šklėriūtė, mes galvojome, kad šis atradimas bus labai svarbus mūsų istorikams ir visiems, kam rūpi, kiek tada lietuviškumo dar buvo Pietų Lietuvoje.

Ir ką mes perskaitėme? Vyskupas Antanas Baranauskas 1899-aisiais, rugsėjo 18 dieną, kalba apie tai, kaip vaikai Liškiavoje moka katekizmą, kaip prižiūrima bažnyčia ir klebonija, kaip laikomasi Piotrkovo ritualo giedant psalmyną – ir anei kiek apie lietuviško žodžio būklę šioje parapijoje. Apie vyskupo Antano Baranausko sulenkėjimą galima perskaityti ir Antano Vienuolio atsiminimuose. Bet Antanas Vienuolis vyskupo namuose, Seinuose, svečiavosi dar būdamas paauglys, todėl kai kuriais jo vertinimais galėtume suabejoti.

Neabejotina tik tai, kad poeto sielos giesmė buvo palaužta. O štai istorikas ir literatūros tyrinėtojas Jonas Balčius aiškiai parodo, kad poema „Anykščių šilelis“ ir Seinų vyskupo vėlesnės kalbos yra visiškai nesusisiekiantys pasauliai. O Simono Daukanto gyvenimas ir veikla, Jono Balčiaus nuomone, moko mus kitokio atsparumo ir kitokios laikysenos. Nerasime tokių griežtų palyginimų ir tokių paralelių nei Algirdo Patacko rinktinėje „Litua“, nei Romualdo Grigo knygoje „Lietuvių tautos išlikimo drama“, nei Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenyse „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“.

Tokios tad rudeniškos mintys šių metų spalio dvidešimtąją. Ir dar viena atsitiktinė, bet iškalbinga paralelė: profesoriaus Jono Balčiaus kapas iškilo visai netoli to didelio paminklo, kurį 1931 metais pastatė Lietuvos šaulių sąjunga, pagerbdama Liškiavos šaulius Joną Grigą ir Jurgį Grigą. Nužudė juos lenkų nacionalistai 1923 metų vasario 26-osios naktį, kareiviškai atsibaladoję per užšalusį Nemuną iš Vieciūnų, kurie tuomet jau buvo Lenkijos okupuotame krašte.

Taip atsitiko todėl, kad tėvas ir sūnus Grigai atvirai gynė Lietuvą – dalyvavo Klaipėdos išvadavime... Šią kraupią istoriją prieš dešimtį metų mums pasakojo seniausias liškiaviškis Antanas Karlonas. Jis ganė savo karvę prie piliakalnio ir pakalbintas prisiminė, kaip kadaise vietiniai dzūkai žiemą su rogėmis šliuoždavo per ledą į kitą Nemuno pusę, o iš ten jau per Vieciūnus ir Neravus traukdavo į Druskininkus. Taip būdavę daug arčiau. Bet tuo bjauriu lenkmečiu niekas jau nebegalėdavo šitaip sutrumpinti savo kelionių – aname upės krante stovėjo lenkų sargyba.

Prisimenant šiurpų senolio dzūko pasakojimą ir belaukiant Vėlinių lieka tik pamąstyti ir įžvelgti mūsų didžiuosiuose kapinynuose vis dar žibančią lietuvių dorovinio identiteto tyliąją prasmę.

Henrikas Gudavičius