Viena labiausiai pažeidžiamų ir jautriausių visuomenės grupių – negalią turinčios moterys, nes jos patiria diskriminaciją ne tik dėl visuomenėje nusistovėjusių klaidingų stereotipų apie negalią turinčius žmones, tačiau taip pat jaučia diskriminacinį požiūrį dėl lyties.

Įsidarbinimo galimybių mažiau

Regos negalią turinti Vaida Klaipėdoje studijuoja dvasinį konsultavimą ir asistavimą. Be to, profesinio mokymo ir reabilitacijos centre mokosi pagal masažuotojo mokymo programą. Vaida yra itin veiklus žmogus, nes po studijų dar dirba savanore „Jaunimo linijoje“, prisideda prie „Carito“ veiklos, kur su kolegėmis ruošiasi vesti savęs pažinimo kursus ir mokymus savanoriams. Taip pat dainuoja, mėgsta skaityti, sportuoja. Ji labai nenoriai kalba apie bėdas ir sako, kad neįmanomi dalykai tokie atrodo tik tol, kol tampa įmanomi. „Didžiausia problema neregiui yra įsidarbinti, nes darbo vieta dažnai būna nepritaikyta neregiui“, – pasakojo Vaida. Lietuvoje neįgaliesiems įsidarbinti sunku, nes trūksta jiems pritaikytų darbo vietų, taip pat nepakankamai išplėtota neįgaliesiems tinkama infrastruktūra. Tačiau kalbant apie neįgalių moterų darbą, svarbu atsižvelgti ir į lyčių nelygybę darbo rinkoje. Sveikos moterys Lietuvos darbo rinkoje už tą patį darbą gauna mažesnius atlyginimus nei vyrai, jos daugiau dirba prastai apmokamuose sektoriuose, taip pat moterys užima mažiau vadovaujančių postų. Šią lyčių nelygybę darbo rinkoje moterys su negalia patiria dar skaudžiau.

Nepagarba viešajame transporte

Vilnietė Diana yra socialinė pedagogė, ji turi judėjimo negalią. Su psichologiniu smurtu ji yra susidūrusi net viešajame transporte Vilniuje, kai vairuotojas ją aprėkė ir iškeikė, nes ši norėjo įlipti į troleibusą. „Mane užstojo tik viena maždaug 80 metų moteris, kuri perspėjo vairuotoją, kad paskambins Vilniaus viešojo transporto vadovybei“, – nemalonius išgyvenimus prisiminė Diana. Be to, ji pabrėžė, kad autobusų ir troleibusų vairuotojai neprivažiuoja pakankamai arti šaligatvio, todėl tarp šaligatvio ir transporto priemonės lieka tarpas, kurio žmogus su vežimėliu negali įveikti savarankiškai. Taip susidaro situacija, kad neįgalieji yra priversti prašyti pagalbos net jiems pritaikytose viešojo transporto priemonėse. Ypač sudėtinga važiuoti tarpmiestiniais autobusais, nes, pasak Dianos, nėra nė vieno autobuso, kuris būtų pritaikytas neįgaliems žmonėms. Kartais mergina naudojasi ir taksi paslaugomis. Sykį vairuotojo ji buvo paprašyta sumokėti už papildomą krovinį – neįgaliojo vežimėlį, kuris iš tikrųjų nėra apmokestinamas. „Lietuvos neįgaliųjų forumas jau keliolika metų kovoja, kad neįgaliesiems būtų užtikrintas patogus ir tinkamas prieinamumas, nurodomi trūkumai vienoje ar kitoje vietoje ar srityje. Pamažu situacija gerėja, tačiau prie neįgaliųjų klausimų grįžtama nereguliariai“, – sakė Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė.

Per dešimtmetį požiūris nepasikeitė

Judėjimo negalią turinti Diana gyvena pusrūsyje, 16 kv.m kambaryje. Nei tualetas, nei dušas nėra pritaikyti judėjimo negalią turinčiam žmogui. Kelionė iš namų Dianai kainuoja labai daug pastangų, nes su vežimėliu ji negali patekti į siaurą koridorių, vedantį prie lauko durų, todėl Dianai tenka tiesiog nušliaužti iki durų, jas atsirakinti ir įlipti į kitą vežimėlį, kurį specialiai palieka šalia lauko durų.

Mergina laukia socialinio būsto, kad galėtų oriai gyventi jos negaliai pritaikytame bute, tačiau eilė labai ilga.

Negalią turinčios moterys susiduria su sunkumais ir sveikatos priežiūros srityje, pavyzdžiui, prireikus ginekologo konsultacijos, ne visose poliklinikose yra tam pritaikytų reguliuojamo aukščio kėdžių.

„O kaip man ant jos užlipti, jei ji nėra reguliuojamo aukščio“, – apie savo patirtį pasakojo Diana. O štai 2014 m. negalią turinčių moterų padėties tyrimas parodė, kad jos patiria žeminančių situacijų ir ginekologo konsultacijos metu. Tyrimo metu apklaustos neįgalios moterys, ypač turinčios judėjimo negalią, pasakojo susidūrusios su ginekologų raginimais ir net psichologiniu spaudimu nutraukti nėštumą. Aprašytas tyrimas atliktas 2014 m., tačiau, peržiūrėjus 2006 m. dr. Deimantės Šėporaitytės-Vismantės atliktą tyrimą „Negalia ir lytis. Fiziškai neįgalių moterų moteriškumo sampratos“, matyti, kad visuomenės požiūris į moteris su negalia beveik nepakitęs. „Užsienio tyrimai ir mokslinė literatūra demonstruoja, kad visuomenė prieštaringai vertina neįgalios moters seksualumą bei motinystę. Šis vertinimas atskleidžia, kad nuolat jaučiama grėsmė dėl galimo neįgalių asmenų skaičiaus didėjimo ir rūpinamasi „sveikos“ visuomenės puoselėjimu. Vadinasi, siekiama ne socialiai integruoti neįgalius asmenis, bet išvengti jų gimimo, taikant genetinę diagnostiką. Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad su neigiama visuomenės nuomone dažniau susiduria sunkią negalią turinčios moterys ir tos, kurios labiau skiriasi nuo „norminio“ moteriškumo idealo ir „norminio“ kūno standarto“, – rašoma dr. D.Šėporaitytės-Vismantės tyrimo išvadose.