Pirmadienio rytas. Iš Klaipėdos į Vilnių išvyksta autobusas. Įlipu, paduodu bilietą vairuotojui, ieškau – aštunta vieta. Kažkas sėdi. Sakau: 

– Atsiprašau, čia mano vieta.

– Tai čia, žinokit, visi, kur nori sėdi.

Autobusas puspilnis, nuo Šventosios iki čia jau prilipę žmonių. Iki Vilniaus dar keturios valandos kelio. Dauguma sėdi po vieną. Vienas žmogus, viena laisva sėdynė šalia. Lietuviai mėgsta vienkiemį. Šalies tankumas dabar maždaug 43 žmonės kvadratiniame kilometre. O autobuse jau kokie 45. Todėl iškart einu į galą – ten dar yra dvi laisvos vietos. Sėdu, šalia kuprinę – gal niekas nebeatsisės.

Paskui mane į autobusą įlipa vidutinio amžiaus pora. Tarpusavy šnekasi rusiškai, moteris pavargus, bet šypsosi, ryškiu makiažu ir juodais dažytais plaukais. Vyro kirpimas pigus, veidas nugairintas vėjo – matyt, nuo fizinio darbo atvirame ore. Gal jūroje. Įsivaizduoju, kad jūreivis. Jo veido bruožai atkaklūs kaip žmonių, kuriems nuolatos tenka kovoti dėl išgyvenimo. Rūpinasi žmona. Paduoda ranką, paima lagaminą, praleidžia į priekį, kalba su ja švelniai, net minkštai. Abu ateina iki savo vietų. Ten jau atsisėdus moteris. Aišku, ne pagal bilietą.

– Tai kam tada tos vietos, jei visi sėdi, kur nori? – klausia rusas.

– Na, tai į mano vietą irgi kažkas atsisėdo, ką man dabar daryt?

Rusas nueina pas vairuotoją.

– Tai aiškinkitės su keleiviu, kuris į jūsų vietą atsisėdo, ko jūs iš manęs norit?

– Betgi čia Jūsų autobusas…

– Ne mano, firmos.

– Nu taip, bet jūs vairuotojas. Kam tada vietos ant bilietų, jeigu visi sėdi, kur nori?

Poros sekundžių tyla, tada jau rėkia:

– Tu man čia balso nekelk! Nepatinka kažkas, galėsi ant žemės sėdėt. Dar jis čia man taisykles savo įvedinės. Eik ir sėsk, kur vietos yra!

Prieky manęs vairuotojui pusbalsiu pritaria senukas.

– Aiškins čia mums kažkoks… kur mums sėdėt.

– Važiuot jau reikia! – piktinasi moteris, sėdinti rusų vietose.

Vairuotoją galop palaiko visas autobusas. Rusas nutyla ir su žmona sėdasi į dvi atskiras vietas, šalia nepažįstamų. Pavažiavus pusvalandį prieinu ir paklausiu, gal jie norėtų sėdėti kartu? „Galim apsikeisti vietom, aš sėdžiu ant dviejų sėdynių.“ Jie iš pradžių netiki, kad jiems tai siūlau, tada karštai padėkoję persėda ir ima be perstojo pliurpt. Rusiškai. Senukas piktai žiūri į mane, bet tyli. Likęs autobusas irgi tyliai žiūri tiesiai prieš save.

Geras rašytojas sugebėtų visa tai perteikti vienu sakiniu. Varlamas Šalamovas beveik visą savo gyvenimą sutalpina į porą puslapių. Tai 46 tezės, kurios vadinasi „Ką pamačiau ir supratau lageryje“. <1> GULAG‘e Šalamovas praleido 17 metų. GULAG’as yra pragaras. „Netgi su Dante galim ginčytis – visi žinom, kad jokiame pragare jis nebuvo. Šalamovas ten buvo ir netgi sugebėjo grįžt.“ <2> Dėl to ir verta išklausyti, ką jis turi pasakyti apie žmones. O apie žmones nuomonės jis nekokios. Tezė nr. 1 – „Žmogiškoji kultūra ir civilizacija – labai trapios. Žmogus pavirsta į gyvulį po trijų savaičių sunkaus darbo, šalčio, bado ir mušimo..“ Tezė nr. 4 – Paskutinė emocija, kurią žmogus jaučia kitam žmogui – neapykanta. Tezėje nr. 8 nurodyta, kokių tebūna išimčių.

Šalamovo taisyklės – žmonių pragaro taisyklės. Šiandieną mes nebegyvenam pragare. Mes šiandien supamės keistoj skaistykloj. Švytuoja ta sėdynė tarp dviejų ekstremumų: „mes pasmerkti“ (emigracija, gimstamumas, karinė grėsmė, tapatybės išnykimas) ir „mes išgelbėti“ (viską išspręs technologijos, ekonomika, atgal į gamtą, gražus kūnas be gliuteno). Per daug įsisupus galima apsivemt arba nukristi. Bet pristabdyt supynes galėtų viena iš tų 46 Šalamovo tezių. Tezė nr. 31: „Pasaulį reikia skirstyti ne į gerus ir blogus žmones, o į bailius ir ne bailius.“

Žinia – mūsų gyvenimai neturi pastovaus vektoriaus. Susideda jie iš atskirų situacijų, jos reikalauja mūsų sureaguot. Reakcija gali vesti blogio arba gėrio link. O kur ves tiksliai, dažniausiai nulemia drąsa. Parodyt drąsą reiškia blogiui pasipriešint, jos neparodyt – užleist jam kelią. Ir blogį čia pirmiausia reiktų suprasti kaip teisingumo trūkumą. Maždaug taip siūlyčiau išplėst Šalamovo taisyklę. Svarba jos štai tokia:

Jeigu įlipęs į autobusą būčiau iš karto pareikalavęs atkurti teisingumą arba būčiau turėjęs drąsos savo balsu pritarti to reikalaujančiam rusui, teisingumas visai nesunkiai galėjo būti atkurtas. Nes minia – keleiviai – dažniausiai stoja ne į gėrio ar blogio pusę, o laukia, kas iš dviejų bus stipresnis. Tada pagal tos galios persvarą minia greitai pasikoreguoja savo gėrio – blogio skalę ir savo veiksmus pervertina retrospektyviai. Todėl, kai matom, kad mūsų drąsa gali padėti stipriuoju tapti teisingumui, bet neparodom tos drąsos, neteisingumas laimi ir minia dar kartą įsitikina, kad „pasaulis juk nėra teisingas“, todėl geriau nerizikuoti nukentėt. Teisus juk tas, kas galingesnis ir didesnis. Tokią taisyklę, beje, dažnai taiko Klaipėdos autobusai, nes nesustoja praleist per perėją pėsčiųjų. Gal tai iš jūros atpūsta taisyklė, mat plaukiant uoste didesnis laivas turi pirmenybę. Pasaulyje gyvūnų pirmenybę turi didesnis gyvulys.

Tačiau žmonių pasauly jausmas, kad teisus liko tas, kas šiaip jau neteisus, ir atsitiko taip vien tik dėl to, jog jis didesnis ir stipresnis – tas jausmas sukelia ilgai trunkančias pagirias. Jos pasireiškia tuo, kad už neteisybę imam keršyt neteisybe. Tik jau ne savo kaltininkui, o niekuo nekaltam. Tas principas turėjo „dedovščinos“ terminą GULAG’o armijoj. Šauktinis silpnas, todėl esantys virš jo paverčia jį savo vergu. Virš jo jie pagal rangą, ne už savo nuopelnus. Virš jo jie ne už tai, ką yra padarę, o tiesiog už tai, kas jie yra. Užsitarnauti vietą tokioje visuomenėje turi prarasdamas orumą. Žmogus čia žeminamas ir nuolat gauną priminimą: jeigu tu vyras – atlaikyk. Kažkas nebeišlaiko – nusižudo ar pabėga. O jei atlaiko, gyvena tik su viena – keršto – mintimi. Už tai, kad tampė jį po purvą, kad turėjo uostyt autus, jog batais buvo spardomas į veidą. Šauktinis šitaip grūdinamas, kenčia ir stiprėja. Ir kai pamato pašauktą į armiją jau naują, smogia tokiam į kepenis ir atima jo siuntinį iš namų.

Kai rusas autobuse negauna jam priklausančios vietos ir sliūkina sėsti, kur vietos jam yra – GULAG’e būtų „prie parašos“ – priešais mane sėdintis senukas triumfuoja: „Aiškins čia mums kažkoks… kur mums sėdėt.“ Tai jo saldus kerštas. Seno šauktinio kerštas už patirtą pažeminimą. Už tai, ką mums padarė. Už tai, kad niekada neatsiprašė. Už tai, kad iki šiol iš to šaiposi ir tvirtina, jog patys norėjom, kad mus prievartautų. Kad prievartaujamiems mums buvo gera, nes GULAG’e nuo parašos iki barakų išdėjo mums plytelėm takelius. Tačiau senukas keršija niekuo dėtam žmogui, kuris tik siekė teisingumo. Ir taip senukas įtvirtina neteisingumą, nuo kurio pats visą gyvenimą kentėjo.

Tiesa, net ir GULAG’e kartais kažkas išdrįsta sulaužyt taisyklę „dedovščinos“ ir keršija kankintojui, o ne niekuo nekaltam. 87-ųjų vasarį lietuvis Artūras Sakalauskas nebeišlaiko metus sovietinės vidaus kariuomenės dalinyje trukusių patyčių, mušimo, padų deginimo, bandymų išprievartauti įkišus jo galvą į klozetą ir nušauna septynis jį žeminusius karius (ir viską mačiusį, bet tylėjusį civilį palydovą). Tuomet Leningrado karinės prokuratūros atstovas pareiškia, kad Sakalauskui taip nutiko, nes tarnybos metu „negebėjo pastovėti už save“.<3> Kankino – vadinasi, leidai. O leidai – reiškia kaltas. Net jei tave vieną muša šešiese. Net jei šimto septyniasdešimties milijonų valstybė pasiūlo sąlygą trims milijonams – mus įsileidžiat arba mes patys užeisim. Neatstovėjot? Vadinasi, patys ir kalti. Todėl ir prokuroras pasmerkia ne tai, kas daroma su Sakalausku, o jo „neatstovėjimą“. Mažas bus paliktas ramybėje tik tada, kai skaudžiai kąs. Tiesa, dar gali būt, kad tai sunervins milžiną tik dar labiau. Ir mažąjį jisai ne tik pritrėkš, bet ir numes lavoną turgaus aikštėj. Jūs nesiklaupsit? Nieko, paklupdysim nebegyvus. Nes kas jums čia užėjo – šitaip smarkiai kąst. Gal radikalas? Gal nesveikas? Ir Sakalauskas siunčiamas į psichiatrinę ligoninę. Nes tik nesveikas radikalas gali imti ir išdrįst.

Bet jeigu neišdrįsit, nebus jums pagarbos. „O suomiai priešinosi ir liko nepriklausomi“, – pareiškia man A. Sokurovas, prieš porą metų lankydamasis Vilniuje. Jo tada rodytoje „Frankofonijoje“ prancūzai Paryžiaus neatstovi, o rusai atstovi Leningradą, nors ir nežmoniškai didelėm aukom. Prancūzai net nestovi, net nesipriešina, nes racionaliai nusprendžia, kad prieš Vermachtą dabar neatlaikys. O Rusija savo aukų neskaičiuoja ir priešinasi iš paskutiniųjų, neracionaliai. Ir todėl laimi. Ir todėl gerbiamas tik tas, kas priešinasi lygiai taip pat – viską paaukojęs, iš paskutiniųjų. O jeigu ne – tave pažemins, paskui iš nuoskaudos kitą pažeminsi jau tu. Kai vėliau nusižeminęs A. Sokurovas prašo paleist iš lagerio O. Sencovą (sako prezidentui „meldžiu jūsų“<4>), paskui kelias dienas iš jo tyčiojasi Kremliaus kanalai.<5> Bet Vilniuje pats Sokurovas autoriteto slegiamą ir klystančią vertėją užčiaupia tiesiai jai į veidą ištiesta ranka. Tai mikro gestas, ir todėl pilnai kino salei to, kas įvyksta ant scenos, nesimato. O gal ir matosi. Bet minia tyliai sėdi, žiūri tiesiai prieš save. Aš irgi tyliai sėdžiu su minia. Tiesa, Kaune trečdalis salės atsistoja ir išeina, kai Sokurovas pareiškia, kad nuo karo būsime išgelbėti, kai pasitrauksime iš karinių aljansų. Bet Vilniuje visi tyliai sėdi ant kėdės. Kodėl mes sėdim, kai mus žemina, paaiškina tas pats Sokurovo bandyas apgint O. Sencovas savo paskutinėje teismo kalboje. Teisėjai skiria jam 20 metų lagerio. Ir jis teisėjams sako: „Jūs gi nekvaili. Jūs juk suprantat, kam paklūstat ir kodėl. Ir aš tai suprantu. Aš suprantu, kodėl tai darot. Jūs sakot sau: „O ką daryt man? Man reik augint vaikus.“ Bet kam auginti naują vergų kartą?“<6>. Į šitą klausimą Sencovo teisėjai neatsako. Jie sėdi, tyli. Žiūri tiesiai prieš save. Ir pyksta ant Sencovo.

Nes viešas reikalavimas, kad kankintojas atsakytų už tai, ką darė, ar bent jau pripažintų, kad tai darė, toks reikalavimas pirmiausia pykdo kitą auką. Vairuotojas pasiunta ant ruso ne todėl, kad tas atėjo paprašyt teisybės. Teisybė turi būti – vairuotojas su tuo sutiktų net labai. Bet jį supykdo, kad kažkas turi drąsos sukilt prieš neteisybę, ir tos drąsos reikalauja dar ir iš jo. Gal firma moka vairuotojui „juodais“, gal verčia vairuoti sergant, be atostogų, ir jam pabandžius pasakyti žodį nuskamba tas pats: „Tu man čia balso nekelk...“ Bet vairuotojui neužtenka drąsos pasipriešint. Ir tada jis pyksta nebe ant prievartautojo, o ant kitos aukos, kuri nebyliai primena: „Reiškia pasipriešinti galima, tik aš neišdrįsau.“ Tuomet kiek pagalvojęs ir vėl pamatęs kito drąsą pasipriešint jis susigraudina iki ašarų: „Teisingai, nors kas nors išdrįsta...“ Taip rašo vienas šaltkalvis iš kažkokios Klaipėdos laivų statyklos, komentuodamas straipsnį, kad pas mus vis dar egzistuoja „dedovščinos praktikos“. Ne, ne kariuomenėj – mene. Tas šaltkalvis parašo: „Teisingai, nors kas nors išdrįso...“ Ir gal jau kitą dieną ima ir išdrįsta jis? Gal kitą dieną eina į laivų remonto įmonę ir sako: „Nors įmonė laivų remonto, santykiai nuo šiol čia bus ne kaip laivų. Ne tas teisus, kas didelis, o tas, kas laikosi taisyklių, dėl kurių sutariam visi kartu.“ Išsivadavimui iš „dedovščinos“ šioje Europos dalyje smarkiai padeda 21 taisyklė, kurią Gdansko laivų statyklos streikuotojai įteikia komunistinei valdžiai. „Este é um livro sagrado“, – iškelia Brazilijos konstituciją kaltintoja per apkaltą.<7> Respublikoje būtent konstitucija yra šventa knyga.

Mes jau seniai turime taisykles, kurios parodo, kas gera ir teisinga. Tiesiog jas išlaikyt ir pasipriešint neteisybei nuolat prireikia drąsos. Bet norint pasipriešinti mums šiandien nebereikia rizikuot viskuo, ką turim. Tik jei drąsos pritrūksim, tuomet „nebereikia“ iš karto reikia keisti į „dar kol kas nereikia“.

Prieš kelerius metus festivalyje susipažįstu su rusu scenaristu. Jis pasakoja man, kaip ėjo stebėti prezidento rinkimų į savo rinkimų apylinkę, savo vidurinėj mokykloj, kažkokiam Sankt Peterburgo Žirmūnų atitikmeny. Suskaičiavus biuletenius Prochorovas ir Putinas surenka po 40 procentų. Bet į protokolą užrašo 80 % Putinui. Scenaristas negali susitaikyti su tokia neteisybe:

– Žiūrėkit, ką jie daro! – sako kitiems stebėtojams.

Visi jie sėdi tyliai ir žiūri tiesiai prieš save. Scenaristas bėga į kitą patalpą, kur budi policija.

– Klastoja rinkimus! Čia jūs gi turit prižiūrėti demokratiją!

– Tu man čia balso nekelk. Nepatinka kažkas, gali išvis nebalsuot. Dar jis čia savo taisykles įvedinės.

Septintą ryto rinkimų apylinkė savo darbą baigia. Į Maskvą iškeliauja biuleteniai, o scenaristas keliauja sau namo. Vos tik išėjus iš mokyklos prie tvoros jo laukia aštuoniese. Ir aštuoniese sumuša. „Negi negali už save pastovėt?“ Sumuša ir Jurijaus Bykovo veikėją filme, kurį su scenaristu iš Piterio žiūrim festivaly. Filme santechnikas supranta, kad tuoj sugriūti gali daugiabutis, nes per jo sieną eina didelis plyšys. Jis bando apie tai pranešti valdžiai, bet visi liepia nesipriešint, nes dėl plyšio sienoje po truputį kalti visi – statybininkai, darbų priežiūra, leidimus suteikę valdininkai, iš jų pelnęsi politikai. Kuo aukščiau kreipiasi santechnikas, tuo labiau jam graso. Supratęs, kad besipriešindamas galiausiai pražus pats, santechnikas nusprendžia išgelbėti bent jau kitas aukas. Jis eina per daugiabutį ir liepia visiems nešdintis į lauką, nes tuoj grius namas. Visi išbėga. „Tai kada sugrius?“ Visiems juk šalta, neramu ir pikta. Jie juk nutuokia, kad namas kažkada sugrius, bet štai kažkas juos privertė tiesiog dabar imt ir veikt. Už tai santechniką jie sumuša. Ir guli sumuštas jisai purve. „Durak“ vadinasi tas filmas. „Durak ty, Fenia“, – sako scenaristui jo mama, kai jis grįžta iš rinkimų ir verkia iš neteisybės savo kambary ant lovos. „Durak ty, Fenia.“ Ką tu pakeisi? Kam tu rizikuoji? Negi nesupranti, kad taip yra? Fenia man šitą pasakoja ir klausia – ką man daryti? „Tu man pasakyk. Prieš trisdešimt metų jūs gi pradėjot nuo to paties. Aš nematau kitų pasirinkimų – tik emigruot ar užsičiaupt.“ Ir aš nežinau, ką jam sakyti. Kaip čia taip atsitiko, kad čia taip, o ten taip? Stebuklas? Mums pasisekė? Ar buvo dėkinga situacija ir buvo pakankamai tų, kurie išdrįso pasipriešint neteisybei?

„Durak ty, Fenia.“ Ką tu pakeisi? Kam tu rizikuoji? Negi nesupranti, kad taip yra?

Šiandien ta situacija nauja. Ne, ne kariuomenėje – civilinėje visuomenėje. Kiekvienam jos žingsny – didžiulis neteisybės jausmas, bet vis dar nulenkta prieš jį galva. Prieš kelias dienas einu į parduotuvę ir šalia mano namo, prie konteinerio, guli tokia minkšta kėdė. Sėdynė jos kvadratinė, konteinerio skylė apvali. Pritrūko poros centrimetrų, kad įtilptų, tad numetė šalia. Galvoju: „Gal kokį skelbimą pakabint?“ „Nemeskit stambiagabaričių atliekų“. Čia net drąsos nereikia… Tereikia tik žmonėms primint, kad turim taisykles. Bet negi aš taisyklių vergas? „Negi mes tam dėl laisvės kovojom, kad vėl reikėtų gyvent pagal kažkokias taisykles?“<8> Ar aš koks moralistas? Negi aš noriu, kad už tai tyčiotųsi iš manęs? Kokį dar skelbimą, kas aš čia parašysiu... Geriau aš parašysiu manifestą, pjesę. Ir pas dantistą per tą laiką aš užsirašau. O kol rašau… Šiandien einu į parduotuvę ir šalia mano namo, prie konteinerio, ten jau guli tiek, kad... Lengvai ir saldžiai iš taburetės neteisybė virsta greit į durų staktą, čiužinius, paskui jau į lavonmaišius. Ir kas dėl viso šito kaltas?! Ką mes dėl Dievo meilės galėjom padaryt?! Jie juk mus irgi žudė... Kuris kaltesnis? Kaip čia mums pamatuot kaltus?..

Tezė nr. 31: „Pasaulį reikia skirstyti ne į gerus ir blogus žmones, o į bailius ir ne bailius.“ Nes galima ir be drąsos bandyt įrodyt, kad galų gale vis viena laimi gėris. Aš juk autobuse pasiūliau nuskriaustam žmogui savo dvi vietas. Bet tos dvi vietos – nebe teisingumas, tik paguoda. Nes aš žmogus neblogas, tik truputį bailus.

Karolis Kaupinis