Vilniuje neseniai įvyko devintasis indų meno festivalis „SurSadhana“. Vienintelio Lietuvoje tokio renginio tikslas – supažindinti su klasikine ir šiuolaikine Indijos kultūra, panaikinti ribas ir sienas tarp Lietuvos bei Indijos kultūrų. Kalbiname vieną iš festivalio organizatorių, klasikinio indų šokio mokytoją Iriną Kušelevič.

Kaip merginai šovė į galvą mintis mokytis indų šokių, o vėliau – mokyti kitus?

Visą savo gyvenimą – man dabar 37-eri – nesiskiriu su šokiu. Pradėjau mokytis baleto judesių pas choreografę Jūratę Krupienę. Tuomet man buvo penkeri, o dabar mano mokytoja ateina į indų meno festivalį pasižiūrėti, ko aš pasiekiau. Abi turime kuo pasidžiaugti. Baleto mokiausi apie devynerius metus. Keitėsi tendencijos – daugelis įsisuko į populiarius šiuolaikiškus šokius, bet manęs tai netraukė. Aišku, paauglystėje būdavo smagu pašėlti diskotekoje, pasinerti net į gatvės šokių judesius, bet aš svajojau tapti aikido meistre. Paragavusi klasikos, be to, išugdyta tėčio, filosofo Grigorijaus Adelšino, kuris domėjosi Rytų kultūra, kovos menais – dziudo, aikido, ėmiau treniruotis.

Ko gero, jūsų šeimos istorija yra susijusi su daugeliu šalių?

Aš esu labiau rusė – tačiau, be giminių Rusijoje, jų apstu ir Ukrainoje, Kaukaze. Gal todėl tas beveik pietietiškas kraujas nuolatos mane stumia į priekį. Pirmoji į Lietuvą atvyko močiutė – istorikė, tuometinio Vilniaus inžinerijos statybos instituto (šiandien – Vilniaus Gedimino technikos universitetas – red. past.) docentė. Senelis dirbo vidurinės mokyklos direktoriumi, o mama su tėčiu atvyko vėliau, kai baigė mokslus Sankt Peterburge. Likimas man lėmė gimti Kaukaze, kai mama viešėjo pas giminaičius. Į Lietuvą atkeliavau trijų mėnesių. Mokiausi, domėjausi įvairiomis kalbomis ir kultūromis, dabar dar – ir indų. Ne, mama nešoko, bet palaikė bet kurią mano veiklą, skatino gilintis, daug skaityti. Namuose turėjome nuostabią biblioteką.

Su vyru Valerijumi, kovos menų treneriu, ir dukra Sofija, kuri seka jų pėdomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Užsiėmusi kovos menais, lygiagrečiai dar mokėtės Rytų šalių šokių?

Taip, kinų, vietnamiečių, pagaliau – indų. Suvokiau, kad indų meno man nepavyks perprasti vien iš knygų, reikia mokytojo. Netrukus indų šokių ėmė mokyti iš Indijos sugrįžusi lietuvė Kristina Luna. Gausiu būriu atėjome pas ją, bet greitai susidūrėme su dilema: kokį šokio stilių rinktis? Kristina Luna yra Šiaurės Indijos klasikinių šokių stiliaus propaguotoja, o man labiau patiko Pietų dalies šokių stilius. Žūtbūt reikėjo mokytojo, nes po pusės metų Kristina vėl išvyko į Indiją. Mokėmės iš vaizdo medžiagos, knygų. Įsidrąsinusi pamėginau pati suburti indų šokių grupę. Atrodė, turėdama ir klasikinio baleto, ir kovų menų pagrindus, suvokiu ir kitiems galiu perteikti kūno judesius. Po kiek laiko išgirdau, kad į Palangos jogos stovyklą atvyksta mokytoja iš Indijos Radžjašri Rameš (Rajyashree Ramesh). Pakvietėme ją į Vilnių, kur ji surengė atvirą pamoką. Paprašiau individualios pamokos. Pasirinkau šią mokytoją intuityviai, nuvykau pas ją į Berlyną, kur ji, kaip ir Bangalore, Indijoje, turi namus. Visą savaitę nuo ryto iki vakaro vyko intensyvūs kursai. Mokytoja nuostabi – ji ir puiki atlikėja, ir puiki pedagogė, žino, kaip mokyti europiečius. Išmokau visą bazinę šokių programą, paskui reikėjo dar išlaikyti dviejų valandų egzaminą su gyva muzika. Kai mokytojų komisija pasveikino mane, profesionalią šokėją, net apsiverkiau: praėjo vos 4,5 metų (paprastai indų šokis įvaldomas per 5–7 metus) nuo pasiryžimo išmokti šokti ir štai pagaliau aš galiu mokyti kitus, turiu teisę apsivilkti dailų kostiumą ir papuošalus, ko, būdama mokinė, negalėjau.

Mokslai, be abejonės, pareikalavo daug jėgų, juk jūs lygiagrečiai dar treniravotės ir vedėte aikido treniruotes, be to, buvote neseniai baigusi tapybos studijas Dailės akademijoje?

O, taip, bet šokis – pati stipriausia mano aistra. Ypač daug jėgų atėmė egzaminas. Drauge su mokytoja šlifavome ne tik judesius, bet ir charakterį, nes klasikinis indų šokis – tai auka dievams. Mes aukojame pasakodamos dievų istorijas, o iš tiesų aukojame savo laiką, energiją, mintis, visa tai sudėdamos į šokį, nuolat tobulėdamos. Su indų šokiais gyvenu jau dvylika metų ir nė karto nenusivyliau. Jie savyje jungia ir judesius, ir aktorinį meistriškumą, reikalauja lankstumo, didžiulės ištvermės, gana sudėtingo ritmo pojūčio, atitinkamos veido išraiškos, kad visa savimi galėtum išsakyti jausmą, slypintį viduje.

Šokio meistrė yra subūrusi ne vieną šokių grupę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakokite apie fantastiškus indų moterų drabužius, papuošalus...

Kol mokiausi, dėvėjau paprastą treniruočių sarį, segėjau keletą kuklių papuošalų. Dabar turiu apie 10 šokio kostiumų, kurie pasiūti iš natūralaus šilko, pagražinto aukso siūlėmis. Klasikinio šokio kostiumo Lietuvoje nepasisiūsi, juos arba parsivežame, arba atsisiunčiame iš Indijos. Net ne kiekviename Indijos regione jų galima nusipirkti. Pietų Indijos kostiumus paprastai perkame Madrase.

Papuošalais puošiamos įvairios kūno dalys, pirmiausia galva. Ji bene prašmatniausiu papuošalu dalijama į dvi dalis, mat indams nuo seno buvo svarbu išskirti abu smegenų pusrutulius – aktyviąją ir pasyviąją puses. Jų vaizduotėje viena pusė reiškia saulę, kita – mėnulį. Dar gana svarbus papuošalas ant viršugalvio, centro, jungiančio su kosmine energija. Nuo seno moterys stengdavosi užsiauginti ilgą kasą, besibaigiančią ties paskutiniuoju stuburo slanksteliu. Kasa tarsi kviečia šokti pasitempus, neleidžia kūprintis. Kaklo papuošalu ginama ir aktyvinama gerklės čakra. Dar puošiama saulės rezginio zona ir, žinoma, liemuo, klubai apjuosiami diržu. Papuošalai natūralūs, parsivežti iš Indijos, iš vietovių, kur yra rubinų kasyklų. Vienai šokėjai susirinkti visą papuošalų komplektą gana brangiai atsieina, bet nė viena dėl to nepurkštauja – visos žinome, ko ėmėmės.

O kokios makiažo taisyklės?

Jis turi būti skoningas, bet kartu ir gana ryškus. Makiažo tikslas – išryškinti šokėjos veido mimikas, kurias svarbu matyti ir sėdint paskutinėje salės eilėje. Svarbiausias dėmesys skiriamas akims, atspindinčioms įvairias emocijas, ir rankų pirštų galiukams, leidžiantiems sekti gestus, ryškinamos ir pėdos, kurioms kliūva daug darbo.

Irina dažnai keliauja į Indiją, sykį ten nuvyko net su dukra Sofija. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar tiesa, kad kiekvienas indų šokėjos gestas ką nors reiškia, pasakoja?

Klasikinis šokis susideda iš trijų dalių. Techninės dalies gestai reiškia nebent judesio išbaigtumą. Išraiškingi judesiai yra reikšmingi, jie pasakoja istoriją. Štai minkštas judesys gali vaizduoti gėlę, staigus, aštrus – durklą... Kai pasakojama istorija, paprastai dar yra ir dainuojama. Trečia dalis – teatrinė. Tuomet šokėja sujungia ir techniką, ir istoriją. Svarbu ne tik gestas, bet ir veido išraiška, kūno pozicija. Jei skleidžiasi gėlė, dirba ne tik ranka, švyti visas veidas: koks grožis, nuostaba, džiaugsmas. Šokėja pasiekia tikslą, kai jos emocijos pradeda vibruoti žiūrovo širdyje.

Indų šokėjos yra tobulai įvaldžiusios veido, ypač akių, mimiką. Ar tiesa, kad ši nuolatinė mankšta atitolina senatvę?

Tiesa, be to, kartu yra mankštinamos ir smegenys... Niekas nemoko, kaip rodyti vieną ar kitą emociją, tenka jas įsivaizduoti ir bandyti išreikšti. Kai kartais supykstu dėl ko nors kasdienybėje, na, ant vyro ar vaiko, pagaunu save bemąstančią, o kaip aš supykusi atrodau? Einu prie veidrodžio ir įvertinu: štai šią būseną verta atkartoti šokyje. Turėjau liūdną patirtį – anksti netekau tėvo, taigi ne sykį šokyje aš ir vėl sukėliau tuos jausmus. Kaip tikina vienas Indijos šokio specialistas, didžiulis skirtumas, kaip tą emociją iš tiesų išgyveni ir kaip šokyje sukuri tos emocijos atvaizdą. Neturiu visiškai pasinerti į vaizduojamas emocijas – tarsi viskas vyksta ir ne su manimi... Tada net vaizduojant negatyvias emocijas mano bei žiūrovų širdyse bus taika ir ramybė.

Mokote indų meno ne tik Vilniuje, bet ir kitur?

Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kiekvienoje grupėje yra apie 10 žmonių, kurie šoka 2–4 metus, kai kurie – dar ilgiau, turime nuostabią vaikų grupę.

Kaip jūsų didelį užimtumą vertina šeima?

Vyras Valerijus – Vietnamo kovos menų treneris, taigi turime daug bendro. Susituokėme prieš 17 metų, auginame septynerių metų dukrą Sofiją. Ji domisi viskuo, kuo mes užsiimame. Šiuo metu ant bangos gimnastika, baletas, jai patinka judėti, ją sunku iškrapštyti iš salės. Džiaugiamės, nes atkrinta kompiuterinių žaidimų problema, kankinanti kitas šeimas. Svarbu laiku vaikui įteigti, kad kasdien judėti visu kūnu yra malonu. Taip galima išspręsti ir daugybę psichologinių problemų, nes tik išlaisvinus kūną išlaisvėja mintys. Pati treniruodamasi siekiau ne tik išmokti amato, bet ir tapti laiminga, realizuoti save, augti be kompleksų, žodžiu, išsiugdyti asmenybę. Šiame kelyje man padėjo mano aikido mokytojas Pranas Golovač. Mat per treniruotes susiduri su pačiu savimi – ne visada gražiu, ne visada norinčiu žengti pirmyn, palikti įprastą komforto zoną. Ir būtent mokytojas tokią lemiamą akimirką ištaria šventą žodį „reikia“.